Tvirta ranka ar kinkadrebystė?
Gražiomis kalbomis, paradų blizgesiu,
lėktuvų triukšmu vyko Lietuvos Prezidento inauguracijos iškilmės.
Šventė praeina, užsimiršta pažadai, tad visada verta priminti
senas tiesas, netapusias kūnu. Esame įpratę, kad aktualias ir
net skaudžias problemas minime iškilus naujoms, su senosiomis
susijusiomis, ar sukakčių proga. Viena tokių problemų - Karaliaučius
(Kaliningradas). Ją sprendžiant, naujasis Prezidentas turi progą
parodyti tvirtos rankos politiką ir siekti atstatyti istorinį
teisingumą.
Jau trylika metų Lietuva, atstačiusi valstybingumą, nerado jėgų
ir ryžto kreiptis į pasaulio tautas, kad Kaliningrado problema
būtų išspręsta. Neseniai iškilęs tranzito klausimas rodo, kad
Karaliaučiaus kraštas, būdamas grobuoniškos Rusijos siekių forpostas,
ir toliau bus nuolatinių konfliktų šaltinis, kol nebus galutinai
nustatytas jo statusas. Įvairiuose leidiniuose ir dokumentuose
ne kartą skelbta, kad 1945 m. rugpjūčio 2 d. Potsdamo susitarimu
Karaliaučiaus kraštas 50 metų laikotarpiui atiduodamas administruoti
Sovietų Sąjungai. Tame susitarime nurodyta, jog neleidžiama deportuoti
vietos gyventojų, panaikinti vietovardžius. Šie veiksmai - genocidas,
etninis naikinimas - yra karinis nusikaltimas, kuriam nėra senaties
termino. Neišspręstas šio krašto likimas turėtų jaudinti JAV bei
Didžiosios Britanijos vadovus, tik reikia jiems priminti, kad
50 metų jau praėjo ir pradėtus darbus dera užbaigti, kad ir labai
nemalonūs jie būtų. Iki šiol Lietuvos Seimas užėmė stručio poziciją.
Gana taikliai Andrius Kubilius rašė, kad Kaliningradas - lietuviškos
kinkadrebystės pasekmės (Veidas. 2002 10 03). Seimo nariams
verta pagilinti istorijos žinias ir prisiminti, kad Rytų ir Pietų
Lietuvos sienos, einančios etnografinėmis Lietuvos žemėmis, yra
nužymėtos Taikos sutartimi su Sovietų Rusija 1920 m. liepos 12
d. Tai ypač reikėtų priminti Rusijos Dūmai, nenorinčiai ratifikuoti
sienos sutarties su Lietuva ir kalbančiai apie iskonno ruskije
ziemli. Nesuprantamas mūsų skubėjimas ratifikuoti Lietuvos ir
Rusijos Federacijos valstybinės sienos sutartį, kol Karaliaučiaus
klausimas neišspręstas tarptautinėje plotmėje. Kinkadrebystės
pasekmės yra tai, kad Seimas įvedė Žydų genocido minėjimo dieną,
o nedrįsta įvesti Mažosios Lietuvos genocido minėjimo dienos (spalio
mėnesį) , nors Mažosios Lietuvos reikalų Taryba ne kartą ir ne
du kreipėsi šiuo reikalu. Ta pati priežastis ir dėl 1992 m. birželio
14 d. referendumo nutarimo dėl okupantų padarytos žalos atlyginimo,
už kurį balsavo 58,95 proc. Lietuvos piliečių, nevykdymo. Rusija,
Sovietų Sąjungos teisių ir pareigų perėmėja, privalo atlyginti
nors materialinę žalą. Kai kas bando teisinti Rusiją, esą ji irgi
išgyvena ekonominę krizę. Stalinas sugebėjo iš antihitlerinės
koalicijos partnerių išreikalauti Rytprūsius, kaip žalos atlyginimą,
tai gal ir mes kreipkimės į Jungtines Tautas ir pareikalaukime
Krasnojarsko krašto, nors dalies, kaip atlyginimo už okupacinę
žala? Štai tada ir tranzito klausimą būtų galima spręsti paritetiniais
pagrindais. Be to, į tą kraštą mes turime daugiau teisių nei Rusija
į Karaliaučių, nes Krasnojarskas - tai jau tikrai iskonno litovskije
ziemli nuo 1831-ųjų. Ir daiktinių įrodymų pakankamai: nesuskaičiuojami
lietuviški Rūpintojėliai Sibiro kapinėse.
Karaliaučiaus krašto - Mažosios Lietuvos likimu turi susirūpinti
ne tik istorikai ir politikai, bet ir visi Lietuvos piliečiai,
neabejingi savo tautos ir valstybės ateičiai ir saugumui. Ypač
tie, kuriuos tauta rinkimuose įpareigojo ginti jos interesus.
Kokią poziciją pasirinks Prezidentas - matysime.
Algirdas BLAŽYS
Panevėžys
© 2003 "XXI amžius"