Nelauktos kliūtys
|
Prezidento S.Huseino statulą
ir mečetę Farduso aikštėje Irako sostinėje Bagdade gaubia
dūmai
EPA-ELTA nuotrauka |
Pirmosios karo dienos Irake parodė,
ką pripažino ir JAV prezidentas Džordžas Bušas, jog karas gali
užsitęsti ir galbūt ilgesniam laikotarpiui. Jau niekas nekalba
apie 72 valandas, per kurias turėjo būti palaužtas Irako armijos
pasipriešinimas. Visai nesvarbu, kad Irako diktatorius S.Huseinas
tikriausiai jau nebekontroliuoja savo armijos veiksmų. Neaišku,
ar dar gyvas vienas iš Huseino sūnų Udajus. Yra pranešimų, kad
jis per vieną antpuolį žuvo arba buvo sunkiai sužeistas. Paties
diktatoriaus buvimo vieta irgi nežinoma. Tačiau pasaulio žiniasklaida
pažymi, jog sąjungininkų raketos ir bombos krenta į labai tiksliai
numatytus taikinius. Tik tuo galima paaiškinti labai nedidelį
žuvusių civilių gyventojų skaičių. Amerikiečiai ir britai veržiasi
Bagdado link, apeidami gyvenvietes, kuriose gali sutikti pasipriešinimą,
tuo siekdami išvengti civilių gyventojų aukų mūšių metu. Kol kas
neprasidėjo, kaip buvo tikėtasi, masinė panika. Irako armijoje
į nelaisvę pasidavė tik dvi Irako armijos divizijos ir nedideli
pavieniai būriai. O sąjungininkai jau prarado mažiausiai tris
sraigtasparnius ir apie 60 žmonių. Vienas britų lėktuvas per klaidą
buvo numuštas amerikiečių raketa Patriot. Irakas savo nuostolių
neskelbia, tik akcentuoja didelius sugriovimus Bagdade, Basroje,
gimtajame S.Huseino mieste Tikrite ir kituose miestuose. Pagaliau
į oro atakas įsitraukė galingiausi Amerikos bombonešiai B-52,
galintys nešti daugiau kaip 200 tonų sprogmenų. Jie dalyvauja
naktiniuose antskrydžiuose, bombarduodami Bagdadą ir diktatoriaus
S.Huseino rezidencijas, kurių Irake yra daugiau kaip 30. Šiuose
prabangiuose rūmuose giliai po žeme yra slėptuvės, kurias pagal
NATO standartus įrengė garsios Vokietijos statybos firmos. Įdomiausia
tai, jog virš S.Huseino slėptuvių yra dar slėptuvės paprastiems
žmonėms. Diktatorius žinojo, ką daro. Bombardavimo atveju pirmiausia
žūtų civiliai, ir tada būtų galima šaukti apie taikių gyventojų
žudymą.
Deja, visi pranešimai iš Irako bei Vašingtono ir Londono rodo,
jog lengvos pergalės nebus. Tą pripažįsta ir JAV prezidentas Dž.Bušas
bei Didžiosios Britanijos premjeras T.Bleiras. JAV prezidentas
pripažino, jog į nelaisvę yra patekusių amerikiečių karių, ir
ragino Irako vadovybę elgtis su jais, kaip numato Ženevos konvencija.
Irako užsienio reikalų ir gynybos ministrai pareiškė, jog laikysis
Ženevos konvencijos karo belaisvių atžvilgiu, tačiau pažymėjo,
jog pirmiausia elgtis su jais taip, kaip nurodo Koranas. Abu Irako
ministrai užtikrino nugalėsią agresorius ir tyčiojosi iš amerikiečių
bei britų. Pasak Irako užsienio reikalų ministro, tuo metu, kai
Dž.Bušo ir T.Bleiro protėviai lindėjo urvuose, Irake jau buvo
aukšta civilizacija, todėl barbarai neišvengiamai pralaimės.
JAV karinė vadovybė praneša, kad aršūs mūšiai vyksta Nasirijos
miesto prieigose, kuriuose dalyvauja elitiniai Irako nacionalinės
gvardijos daliniai. Irakas giriasi sunaikinęs kelias dešimtis
amerikiečių tankų, nukovęs daug karių. Tačiau net arabų valstybių
atstovai netiki tokiais Irako pranešimais apie sąjungininkams
padarytus nuostolius, nes tų pranešimų neįmanoma patikrinti.
Tuo tarpu, nepaisant patiriamų sunkumų, amerikiečių ir britų pajėgos
sparčiai juda Irako sostinės Bagdado link.
Prieš lemiamą Bagdado šturmą ketinama paleisti per tris tūkstančius
sparnuotųjų raketų.
Prasidėjus JAV ir Didžiosios Britanijos karinei operacijai Irake,
Rusijos prezidentas V.Putinas pareiškė, jog Maskva nepritaria
tokiam žingsniui, ir kaltino JAV vykdant nemoralią politiką. Atsiliepdamas
į tai emigracijoje gyvenantis buvęs KGB generolas Olegas Kaluginas
pareiškė, jog ne Rusijai kalbėti apie moralę. Kaip ir kaltinti
JAV, esą visiškai ignoruojančias Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą
bei visiškai nesiskaitančias su Jungtinėmis Tautomis. Juk per
visą pokario istoriją, iki pat M.Gorbačiovo atėjimo, Sovietų Sąjunga
nesiskaitė su niekuo, tuo labiau su Saugumo Taryba, kurios nuolatinė
narė ji buvo, o dabar tas teises parėmė Rusija. Pakanka prisiminti
SSRS užsienio reikalų ministrą A.Gromyką, kuris blokuodavo daugumą
JT Saugumo Tarybos sprendimų. Na, o V.Putinas, kaip buvęs KGB
karininkas, kalbėdamas apie moralią politiką galėtų ir patylėti.
Visa Rusijos istorija, ypač po komunistinio 1917 metų perversmo,
buvo agresyvi ir imperialistinė. Pakanka tik pažvelgti į naujausių
laikų istoriją. 1939 metais kartu su hitlerine Vokietija pasidalyta
Lenkija. Beveik tuo pat metu užpuolama Suomija. 1956 metais žiauriai
numalšinamas vengrų tautos sukilimas. 1968-aiaisis - agresija
į Čekoslovakiją. O kur dar 1979-ieji - Afganistano okupacija,
ekspansija į Pietų Ameriką - Čilė, Nikaragva, komunistinio režimo
įvedimas Kuboje? Visko nesuskaičiuosi. Todėl visiškai teisus buvęs
KGB generolas O.Kaluginas: kam kalbėti, o kam patylėti. Aišku,
Rusija vis dar nori vaidinti įtakingos didžiosios valstybės vaidmenį,
jaučia, kad JAV vis labiau nustumia ją į šalį nuo pasaulio reikalų
sprendimo. Jau nekalbant apie Prancūzijos, užsimojusios tapti
Europos lydere, poziciją.
Paskutiniaisiais pranešimais, į JAV valstybės departamentą buvo
iškviestas Rusijos ambasadorius Vašingtone ir jam pareikštas protestas,
jog kai kurios Rusijos kompanijos tiekė Irakui ginkluotę. Konkrečiai,
prieštankines raketas ir naktinio matymo prietaisus. Taip pat
valstybės departamentas atkreipė Rusijos ambasadoriaus dėmesį,
kad, ir prasidėjus karui, kai kurių Rusijos kompanijų specialistai
liko Irake ir apmoko Irako kariškius naudotis rusiškais ginklais.
Nepatvirtintais duomenimis, amerikiečių pajėgos aptiko gamyklą,
kurioje, kaip manoma, buvo gaminami cheminiai ginklai. Pavyko
sučiupti ir šios gamyklos viršininką Irako generolą. Taip pat
pranešama, jog priešakiniai sąjungininkų daliniai jau priartėjo
prie Bagdado ir iki Irako sostinės liko 60-70 kilometrų. Lemiamas
Bagdado šturmas galėjo prasidėti kovo vakar arba šiandien.
Petras KATINAS
© 2003 "XXI amžius"