Lietuvių pėdsakais Amerikoje:
6. Negailestingos istorijos pamoka
|
Švč. Trejybės bažnyčia
Wilkes Barre
Marijos Remienės nuotrauka |
|
Dabartinis Wilkes Barre,
praeityje buvęs vienas didžiausių lietuvių centrų |
Skrantoną Pensilvanijoje galėjome
geriau pažinti, nes po jį mus (JAV LB projektą Lietuvių pėdsakais
Amerikoje vykdantį ekipažą) lydėjo Regina Petrauskienė, JAV LB
šių apylinkių pirmininkė. Nors kažkada čia mūsų tautiečių gyventa
labai daug, bet šiandien lietuviška veikla jau sunkiai įmanoma
dėl paprastos priežasties pačių lietuvių nebėra. (Mūsų tik
tik sauja beliko, - sako R.Petrauskienė.) Paskutinėje gegužinėje
buvo susirinkę apie 50. Lietuvių kilmės skrantoniškių, žinoma,
yra kur kas daugiau, bet, kaip ir visoje Amerikoje, senųjų ir
pokarinių lietuvių imigrantų bendruomenės taip ir nerado bendros
kalbos (vietiniai lietuviai kažkodėl iš pat pradžių mūsų vengė).
Šiuo metu jie susitinka per Vasario 16-osios minėjimus, kurių
organizavimą perėmė Vyčiai.
R.Petrauskienė, dabar jau pensininkė, vėl norėtų atgaivinti lietuvišką
veiklą, skaičiuoja galimus veikėjus. Yra pusė lietuvio, ketvirtadalis
Turinčių lietuviškų šaknų čia daug, sako ji. Norėčiau įtraukti
Barzilauskienę (pulkininkas Barzilauskas labai daug padėjo Lietuvos
kariuomenei); entuziastinga moteris yra dr.Kavaliausko našlė.
Nelly Bajoras iš vietinių lietuvių nuo Pitstono, dar labai veikli,
Mary Lasky, kurios vyras lenkas, eina už Lietuvą. Šv.Mykolo bažnyčioje
50 metų vargoninkaujanti Elena Genytė-Morėn (Lietuvoje žinomo
poeto ir aktoriaus Kęstučio Genio pusseserė). Veikia Vyčiai, nors
nebėra gausūs (ir jie skundžiasi, kad grupės mažėja senieji
miršta, o jaunimo nelabai prisišauksi). Su jais Vasario 16-ąją
einam pas merą, meras paskaito proklamaciją. Čia yra toks Pocius,
kuris gerokai pasidarbavo amerikiečių valdžioje. Jo tėvelis
buvęs policijos vadas. Danutė Krivickienė palaiko ryšį su Šv.Juozapo
parapijos moterimis. Yra saujelė žmonių tautinėje parapijoje.
Čia, Skrantone, gyveno rašytojas Liudas Dovydėnas, jie su žmona
Elena čia tris vaikus užaugino. Lietuvai atgavus nepriklausomybę,
išvažiavo į tėvynę. Liudas mirė prieš kelerius metus, birželio
10 dieną mirė ir Elena, - pasakoja Regina. Čia gyveno dr. Krivickas
su žmona, broliai Šimkai, dr. Dovydaitis. Kai mano vyras Vytautas
Petrauskas buvo bendruomenės pirmininkas, buvo lengviau, daugiau
žmonių turėjom. Rengdavom gegužines, parodas, buvom pasikvietę
šokių grupę iš Niu Džersio. Mums labai gaila, kad mirė dr. Gustaitis.
Jie abu su žmona daug yra nuveikę dėl Lietuvos. Abu mirę, pasigendam
tokių. Labai veiklus buvo Stirna iš senųjų lietuvių, Janushat,
Šadauskas.
Daug ką R.Petrauskienė, buvusi bibliotekininkė, nuveikia ir savarankiškai.
Ją meras pasikviečia vertėjauti, reprezentuoti Lietuvą (pvz.,
kai jis rengėsi važiuoti į Lietuvą); vertėjos pagalbos paprašo
kariuomenė. Regina daugelį metų renka knygas ir siunčia mokykloms,
bibliotekoms, ligoninėms, Mokytojų tobulinimosi institutui. Iš
Šiaulių, Šėtos anglų kalbos grupės, ji neseniai gavo padėkos
raštą už knygų siuntą. Ketverius metus važinėjo į Lietuvą su APPLE
amerikiečių mokytojų grupe, dalyvavo seminaruose. Veikia su
amerikietėmis moterimis, yra universiteto moterų draugijos prezidentė.
Skrantonas, anglies pramonės klestėjimo laikais gyvenęs aukso
amžių, tapo geroku užkampiu, bet kultūrinė veikla čia dar aktyvi,
sako R.Petrauskienė. Jos šeima čionai atvyko prieš gal 30 metų;
architektą Vytautą Petrauską iš Čikagos perkėlė kompanija, kurioje
jis dirbo. Čia jie užaugino ir išmokslino keturis vaikus. Bet
vaikai išskrido, ir Regina, nors čia įgijo naujų draugų, kaip
matėme, jaučiasi gana vieniša. Sunkiomis minutėmis pagalvoja apie
lietuviškesnę aplinką.
Iš Skrantono per lietuviškus miestelius mūsų čikagiškis ekipažas
pasileido jau be vadovo. Vadovavomės tik žemėlapiu ir kun. V.Valkavičiaus
knygomis apie Pensilvanijos lietuviškas parapijas. Savotiškas
jausmas važiuoti per Ameriką ir žinoti, kad čia, šia gatve, šiuo
takeliu prieš šimtą, prieš 10 metų, o gal ką tik pro tave praėjo
lietuvis, kurio gyslose teka tas pats kraujas, kaip ir tavo. Ėjau
ir žiūrėjau į kiekvieno veidą, ir visi atrodė giminės, visų veidai,
atrodė, buvo pažįstami. Iš tiesų gerokai pasiskleidė čia lietuviškas
kraujas.
Važiuodamos svarstėme, kokiu transportu lietuviai prieš 70 metų
vykdavo į lietuvių dienas. Kaip rašo kun. V.Valkavičius, jų susirinkdavo
iki 20 tūkst. žmonių iš visos Pensilvanijos, tą dieną užsidarydavo
visų šių miestelių lietuvių įmonėlės, suvažiuodavo chorai, šv.Mišios
vykdavo lauke; buvo lietuviškų valgių, vyko šokiai ir žaidimai,
sporto rungtynės. Tie susirinkimai ugdė, skatino lietuvišką patriotizmą.
1917 metais čia buvo renkami parašai po peticija, kad Lietuva
būtų pripažinta nepriklausoma; 1957 metais buvo organizuojami
protestai prieš sovietų okupaciją. Lietuvių dienų metu surinktos
lėšos buvo dedamos į fondus: Lietuvos našlaičių, Vilniaus vadavimo
ir kt. Vėliau tie fondai nukreipti leisti Lietuvos Katalikų Bažnyčios
kroniką.
1944 metais Filadelfijos vyskupas uždraudė surengti 31-ąją lietuvių
dieną. Jis nurodė priežastį esą piknikuose buvo geriama, o kunigai
sėdėdavo kartu su žmonėmis prie stalų, apkrautų valgiais ir gėrimais.
Bet kas gali paneigti galimybę, kad čia buvo įsimaišiusi politika?
Amerika buvo Sovietų Sąjungos kompanione Antrajame pasauliniame
kare. Karas ėjo į pabaigą, ir Rusija ėmė kelti balsą bei reikšti
pretenzijas. Galimas dalykas, kad dėl tos priežasties buvo bandyta
numarinti ir lietuvių dienas, kun. Dargio pradėtas rengti nuo
1914 metų, nes jose visada labai ryškiai ir garsiai atsispindėjo
Lietuvos problemos.
Gal jau ir nebe tokio masto, bet tokios dienos vyko ir toliau.
1978 metais diena buvo skirta kun. Pijui Čėsnai, kuris rengė jas
50 metų ir jose sujungdavo visas lietuvių generacijas. Vėliau
jų rengimą perėmė Vyčiai. 1981 metais 67-ojoje dienoje dalyvavo
tuo metu į Vakarus prasibrovęs disidentas Vladas Šakalys. Prie
šių dienų rengimo prisidėjo ir mūsų Filadelfijoje sutiktas kun.
Petras Burkauskas, buvęs brolis Timotiejus. Lietuvių dienos vyko
ištisus 70 metų. 1984 m. rugsėjo 12 d. vyko paskutinė šventė.
Parkas, kuriame vykdavo lietuvių dienos, mugė, festivaliai, buvo
parduotas, ir, neatsiradus kitos tinkamos vietos, renginys nunyko.
Važiuojame į Pitstoną. Čia Šv.Kazimiero lietuviška parapija įkurta
1890 metais, dabar jau sujungta su lenkų parapija. Pitstonas
kaip kokia krikščionių Meka bažnyčios, bažnyčios, bažnyčios.
Nuo vienos aukštesnės kalvelės suskaičiuojame jų dvylika: įvairių
tautų ir tikėjimų. Vienoje vietoje penkios slovakų, lenkų, metodistų,
baptistų
Visos gražios, prižiūrėtos, bet mums vis tiek atrodo,
kad lietuviškos gražiausios, daugiausia meilės į jas įdėta. Pitstone
netikėtai gatvėje pamatome lietuvių tautinėmis spalvomis išdažytą
pastatą su užrašu Lithuanian Clube. Daugiau informacijos nesugebėjome
išgauti, nes visame pastate nieko neradome. Pirmame aukšte alaus
baro iškaba, antrame, atrodo, yra sakė, kur, sprendžiame, ir yra
lietuviška vietelė, nes viename lange trispalvė, kitame POW-MIA
juoda vėliava su užrašu Jūs nepamiršti. Aušrelė Sakalaitė man
paaiškina, kad tai organizacijos, besirūpinančios belaisviais
ir karuose dingusiais be žinios, vėliava.
Pagaliau ilgai lauktas istorinis Wilkes Barre vienas didžiausių
buvusių lietuviškų centrų. Čia 1909 metais gimė Draugas. Prisiminus,
kad čia jau po Kražių skerdynių 1893 metais vyko didžiulė manifestacija
prieš caro savivalę Lietuvoje, galima sakyti, kad čia labai anksti
susibūrė lietuviai. Kaip rašo kun. W.Valkavičius, jau 1886 metais
lietuviai organizavo ekskursiją į Niujorką. Vyskupas leido pasistatyti
jiems lietuvišką bažnyčią. Pirmasis klebonas buvo garsusis kovotojas
už lietuvių tikinčiųjų teises Amerikoje kun. Aleksandras Burba,
jis įkūrė Švč.Trejybės parapiją. Didžiulį visuomenės entuziazmą
rodo tai, kad per pirmąjį renginį, skirtą bažnyčios statybai remti,
buvo surinkta 500 dol. (tuo metu tai buvo dideli pinigai). Lietuviai
priklausė lenkų parapijai, kurios klebonas pasipriešino lietuviškos
parapijos steigimui ir pakėlė triukšmą, nors lietuviai buvo geri
jo parapijiečiai, gausiai aukojo statant lenkišką katalikų bažnyčią
ir nereikalavo jokios kompensacijos, kai pradėjo statytis savąją.
Kai lietuviai ryžosi atsiskirti nuo lenkų, parapijoje buvo 600
lietuvių.
Istorijoje daug kartų kryžiavosi lietuvių ir lenkų interesai.
Net ir čia, Amerikoje. Neraštingi, gal ir mažiau turtingi lietuviai
jautėsi esą lenkų, airių (brolių katalikų) išnaudojami. Savų parapijų
kūrimas buvo vienas jų protesto formų. Jiems pasisekė Wilkes
Barre buvo susirinkusi veiklių kunigų grupė, tarp kurių buvo ir
kun. Antanas Kaupas, suorganizavęs Kunigų vienybės organizaciją,
tapusią oficialia Draugo steigėja.
Wilkes Barre miestas didelis, mes gerokai paklaidžiojome, kol
radome pirmąją lietuvišką Švč. Trejybės bažnyčią, dabar jau prijungtą
prie lenkų parapijos. O čia silpniau ar stipriau veikia dar dvi:
Šv.Pranciškaus ir Šv.Kazimiero. Beieškodamos Švč. Trejybės bažnyčios,
pakeliui pravažiuojame Amber (Gintaro) gatvelę. Nereikia ir aiškinti,
kad ieškomoji bažnyčia jau kažkur šalia. Štai mes stovime ir užvertę
galvas žiūrime į raudonų plytų gražios vos ne Onos bažnyčios
Vilniuje bokštus. Ji stovi ant kalvos, nuo kurios atsiveria
nuostabi panorama (visai nepanaši į lietuvišką) su kalvų šlaituose
įsikūrusiu miestu.
Ilgai trinamės apie bažnyčios sienas, žvalgomės pro stiklines
duris į vidų, kur matyti nepaprastai gražūs senoviški, meniniais
pjaustiniais puošti mediniai suolai. Nesiryžtame eiti į kleboniją,
nes jau telefonu klebonas lenkas mums atrėžė: Nieko nežinau,
neturiu laiko. Pagaliau sukaupusios ryžto nedrąsiai paskambiname
į duris. Rūgščiu veidu vis dėlto atrakino bažnyčią ir išėjo
vedžioti
šuns. Iš jo buvome girdėję, kad šioje parapijoje gyvena mons.
Norkūnas. Prašome jo adreso, juk, tiek mylių sukorusios, turime
nors keletą žodelių išgirsti iš pirmų lūpų
Bet klebonas pareiškia,
kad ir to jis nežinąs. Išprašėme nors telefono numerį. Nepasisekė
susitikti ir su mons. Norkūnu: jis pasisakė esąs sunkus ligonis,
laukiantis kelio sąnario operacijos.
Dairomės po bažnyčios vidų vienos ir prietemoje neradome mygtukų
lempoms įjungti. Tie puikieji lietuviškų bažnyčių Amerikoje langų
vitražai! Nėra to blogo, kas neišeitų į gera iš tamsos ryškiai
šviečia langai; vieną didžiulį vitražą Marija Remienė fotografuoja,
ir grįžusios gauname puikią nuotrauką.
Skaitome vitražų aukotojų pavardes. Kol stovės bažnyčia, šios
pavardės bylos apie jos statytojus. Atrodo, senoliai kalba mums
iš tų šviesių langų: advokatas Jonas Lopata, Vicnas ir Elzbieta
Tamuliai; Šv.Vytauto draugija (tik įsivaizduokit, savo Didžiajam
kunigaikščiui Vytautui šventojo vardą davė!). Tuose languose,
šalia privačių mecenatų, yra ir keletas draugijų pavadinimų, o
tai jau istorinės žinios: vadinasi, veikė Švč. Trejybės draugija,
Šv.Mykolo draugija, Šv.Jurgio draugija. (Čia prisimenu senųjų
lietuvių veikėjo, teisininko Antano Olio žodžius, esą pasakytus
prel. Mykolui Krupavičiui, kai jis po Antrojo pasaulinio karo
ketino iš Vokietijos į Ameriką perkelti Lietuvių tremtinių draugiją:
Mes čia jau turime 1 200 organizacijų, o tu dar vieną nori atsivežti!)
Bažnyčios prieangyje ant sienos kabo iškilminga deimantinio bažnyčios
jubiliejus aukotojų lenta; joje daug jau kitos kartos lietuviškų
pavardžių: Mathew Zemaitis, Frank Oberaitis, Joseph W.Shergalis
Atsisveikindamos su šia brangia istorine šventove, pastovėjome
prie bažnyčios sienoje iškaltų datų: 1893-1911 m. Ar ilgai jos
žymės? Ant Cicero bažnyčios (Ilinojaus valstijoje) kampo datos
jau ištrintos, - sako M.Remienė. Ir iš Wilkes Barre Švč. Trejybės
bažnyčios istorijos bus ištrintas faktas, kas ją prieš 100 metų
su tokia meile ir pasiaukojimu statė. Tai jau šiandien aišku.
Medinė balta Šv.Pranciškaus bažnytėlė, pastatyta 1923 metais (parapija
įsteigta 1913 metais), - jau visai kitokia ir gyvenamasis rajonas
visai kitoks, paprastesnis, kuklesnis. Į ją žvilgtelrėjome tik
iš šono. Parapijos raštinėje, ant kurios durų parašyta, kad skirta
aptarnauti tris parapijas, nieko neradome. Padarėme keletą bažnyčios
nuotraukų. Šalia stovi akmuo kun. tėvui Anthony G. Ezerskiui (1925-1965)
atminti. O Šv.Kazimiero bažnyčios net ir nespėjome aplankyti,
iki sutemų mes dar turėjome rasti keletą kitų miestelių.
Audronė V.ŠKIUDAITĖ
© 2003 "XXI amžius"