Atnaujintas 2003 m. birželio 11 d.
Nr.45
(1149)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Pasaulis
Istorijos vingiai
Lietuva
Krikščionybė ir pasaulis

Susitikimai
Laikas ir žmonės
Žvilgsniai
Proza
Atmintis
Nuomonės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Mokytojo spindesys laisvės kovos vainike

Aleksandras Grybinas-Faustas

Sakoma, jog zanavykai tarpusavyje taip persipynę, kad visi vos ne giminės. Ir tai patyriau, rinkdamas medžiagą leidiniui „Novužės krašto vaikai“. Suradau ir netikėtų giminaičių. Prisimenu savo tetą, mamutės seserį Valeriją Naujokaitę-Sinkevičienę, kuri draugavo su Lukšių, o vėliau Karčrūdės pradžios mokyklos vedėjo mokytojo Antano Grybino žmona Ona Grybiniene. Ir tik susipažinęs su Sofija Grybinaite–Tėvėliene (1913-2002), sužinojau, kad jos motina buvo Gižų pradžios mokyklos mokytojo Naujoko dukra, atrodo, jog šis mokytojas su mano tėvuku Ignu Naujoku, kilusiu iš Šedvygų, turėjo būti pusbroliai (?). Taigi mano mamutė su O.Grybiniene buvo antros eilės pusseserės, o man O.Naujokaitė-Grybinienė buvo kažkurios kartos teta, jos vaikai – tolimi mūsų šeimos giminaičiai… bet ne tai svarbiausia. Kur kas svarbiau tai, kad S.Grybinaitės-Tėvelienės akyse įgijau pasitikėjimą ir nemažai sužinojau apie jos brolį – LLKS Tauro apygardos vadą Aleksandrą Grybiną-Faustą (1920-1949).
Kartą Sofija sako:
- Vieno tardymo metu tardytojas manęs klausia: „O koks buvo tas jūsų brolis?“ Aš atsakiau: „Kam jūs manęs klausiate? Aš juk esu jo sesuo. Jeigu aš apie brolį kalbėsiu, jog jis buvo labai geras, tai jūs tuo netikėsite, nes tai sako sesuo. O jeigu aš jį peiksiu, tai jūs nustebsite, kad taip apie brolį gali kalbėti sesuo. Geriau jūs pasiklauskite Mišos (žydelis Miša Mišiorkis (tikroji pavardė Kačerinskas) – stribas ir KGB vertėjas. – B.A.), jiedu mokėsi toje pačioje klasėje ir buvo draugai, kartu lakstė, kartu žaidė. Kas gali geriau pažinti žmogų, jei ne jo draugas?“ Tada jie man atsakė: „Mes žinome, kad jūsų brolis buvo geras“. Matyt, mano broliuką saugumiečiams neblogai buvo charakterizavę ne tik Miša, bet ir kiti Lukšių stribai.
- Tad koks buvo tas šiek tiek už jus jaunesnis brolis Aleksandras?
- Jis mėgo juokauti, ypač su merginomis, galėjo dainuoti dainą ir pasigrožėdamas galėjo pasakyti, jog tai „mano daina“. O dainuoti jis mėgo, mėgo deklamuoti ir žaisti krepšinį. Lukšiuose organizuodavo jaunimo vakarėlius. Pastatė Kazio Binkio „Atžalyną“, pats režisavo ir pats vaidino. Buvo žmonių mėgstamas, nes buvo linksmas, atviros širdies.
Ir šiandien man skaudu kalbėti apie brolį, kitus nelygioje kovoje žuvusius partizanus. Maža sakyti „skaudu“ – jie nepamirštami. Be galo skaudu buvo matyti ir pirmuosius suguldytus ant Lukšių grindinio, tarp kurių buvo ir kapitonas Jurgis Valtys (1910-1945), kuris kartu su mano vyru Juozu Tėveliu (1908-1942) tais pačiais metais buvo baigę Karo mokyklą. O kiek žuvo mano buvusių mokinių! Ir visus juos dabar tarsi matau. Kiek žmonių kentėjo nuo nepakeliamų paskolų, kolektyvizacijos, trėmimo į Sibirą, miškų šukavimo ir pagaliau nuo Mišiorkio „žygių“ su stribais ir kariuomene. O juk Olius (taip šeimoje buvo vadinamas Aleksandras – A.B.) su Mišiorkiu buvo draugai, kartu mokėsi pas mano tėvelį. Ir tie Lukšių stribai artimai su Oliumi bendravo. Mūsų Olius buvo labai draugiškas, neskirstė žmonių pagal padėtį visuomenėje. Eidavo pas savo draugų tėvus į talkas, mėždavo mėšlą, šienaudavo, kirsdavo rugius. Ten susidurdavo ir su tam darbui samdytais savo bendraamžiais, būsimais stribais. Kartu dirbdavo, kartu valgydavo, kartu švęsdavo darbo pabaigtuves. O paskui tų pačių „draugų“ – stribų buvo gaudomas…
A.Grybinas gimė 1920 m. rugsėjo 20 d. Lukšiuose, pradžios mokyklos mokytojo šeimoje. Giminėje buvo tęsiamos mokytojų profesijos tradicijos. Vyriausioji sesuo Sofija buvo mokytoja, todėl ir Aleksandras pasirinko mokytojo specialybę. 1941 metais baigęs Marijampolės mokytojų seminariją, dirbo Liudvinave, o po kiek laiko – Kalvarijoje. Vokiečiams pradėjus gaudyti jaunus vyrus darbams Vokietijoje, grįžo į namus, o praėjus gaudymo vajui, mokytojavo Zyplių žemės ūkio mokykloje.
– 1944-ųjų vasarą, prieš pat atidundant frontui, – prisimena Sofija, – Olius su broliu Zigmu nuėjo pas savo pusbrolį Juozą bei dar kai kuriuos draugus ir visi per Rytprūsius patraukė į Vokietijos gilumą. Vokiečiai ten juos privertė statyti fiktyvius aerodromus, kad rusų lakūnai šiuos imituotus objektus galėtų bombarduoti. Zigmutis buvo sužeistas ir pateko į ligoninę. Tuo metu karas baigėsi. Olius norėjo pereiti per Elbę į amerikiečių zoną, bet tiltą per Elbę jau buvo užėmę čekų partizanai ir jo nepraleido. Ir čia, prie Elbės, jis pateko į rusų nagus. Jam nebuvo kas daryti ir jis grįžo pas tėvus į Karčrūdę. Daug kas manęs klausia: kaip jis grįžo, nes ir grįžti buvo sunku, galėjo rusai „supakuoti“ ir pasiųsti pas „baltąsias meškas“. Nežinau. Aš jo neklausiau, o jis man to nepasakojo. Grįžo, ir tiek. Kai pamačiau grįžusį, ir apsidžiaugiau, ir išsigandau. Per žiemą prabuvo namuose, o 1946-ųjų pavasarį išėjo pas partizanus.
Į partizaninę veiklą A.Grybinas-Faustas įsitraukė aktyviai. Sklaidant LLKS Tauro apygardos dokumentus, Faustas minimas nuo 1946 metų – savo partizaninės veiklos pradžios. Žalgirio rinktinės vado Jurgio Ilgūno-Šarūno (1913-1946) 1946 m. liepos 10 d. įsakyme Nr. 2 rašoma: „55 kuopos kovotojui Faustui už š.m. gegužės 24 d. Karčrūdės rajone greitą ir drąsų atidengimą iš kulkosvaidžio ugnies į puolančius enkavėdistus, kas įgalino be nuostolių planingai atsitraukti grupei partizanų, reiškiu tarnybinę padėką“. Tame pačiame įsakyme skelbiama, jog nuo birželio 12 dienos Žalgirio rinktinės vado adjutantu skiriamas aktyvus laisvas kovotojas Faustas.
Būdamas meninės bei atviros širdies jaunuolis ir laisvas kaip girų paukštis, A.Grybinas sunkiai taikėsi prie griežtų karinių statutų, kuriuos partizanai buvo paveldėję iš Lietuvos kariuomenės. O čia dar ir savos nuomonės turėjimas: savas mąstymas, savas supratimas, todėl ir partizaninė „duona“ Aleksandrui buvo gerokai „sprangesnė“ už jo bendraamžių. Ir to negalėjo nepastebėti vadovybė. Neapsieita ir be nuobaudų, tad iš rinktinės vado adjutanto su perspėjimu „nukrito“ net iki eilinio kovotojo. Bet atkaklumas ir ryžtas nugalėjo.
Reikėjo keistis, reikėjo prisitaikyti prie sunkių pogrindžio gyvenimo sąlygų, reikėjo daug ką pasverti. Ir vardan laisvos Lietuvos Aleksandras aukojo linksmą savo būdą, tapo santūresnis ir uždaresnis, bet tik daina iš jo lūpų niekados neišnyko. Dažnai jis ir sunkiame žygyje niūniuodavo pamėgtąją „Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus…“
Amžininkai neprisimena, kad mokyklos suole ar mokytojaudamas Aleksandras būtų kūręs eiles, bet partizanaudamas prie „Brolių sakalų dainos” visados pridėdavo: „Čia mano daina“. Gal A.Grybinas ir buvo šios dainos autorius? To šiandien niekas negali nei patvirtinti, nei paneigti. Bet ši daina tikrai buvo jo, nes nusakė Tauro apygardos vado likimą:

Mus palaidos mūsų priešai,
Kai ateis naktis.
Užakės, apsės mūs kapą…

Partizaninę veiklą pradėjęs eiliniu kovotoju A.Grybinas-Faustas tapo apygardos vadu. Sklaidydami šios apygardos dokumentus, randame, jog 1948 m. gegužės 5 d. Žalgirio rinktinės vado Viktoro Vitkausko-Saidoko (1918–1951) įsakymu Nr. 18 „Žalgirio rinktinės štabo Spaudos– informacijos skyriaus viršininką Faustą iš einamų pareigų atleidžiu ir tolimesnei tarnybai skiriu Žalgirio rinktinės štabo viršininku nuo šios dienos, o nuo 1948 m. spalio 8 d. Aleksandras Grybinas-Faustas pradeda eiti Tauro apygardos vado pareigas“.
Tapęs Tauro apygardos vadu A.Grybinas-Faustas 1949 m. vasario 10–20 d. dalyvauja pačiame reikšmingiausiame LLKS renginyje – visos Lietuvos partizanų apygardų atstovų suvažiavime, kuriame buvo ne tik įkurtas vieningas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis, bet ir paskelbta garsioji 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija, kurioje Fausto parašas yra antrasis po LLKS tarybos prezidiumo pirmininko Vytauto (Jono Žemaičio). Šis dokumentas – teisėtas Lietuvos Respublikos tęstinumas pogrindžio sąlygomis.
Kol Faustas su Tauro apygardos delegacija svečiavosi Radviliškio rajone, visos Lietuvos partizanų apygardų atstovų suvažiavime, laikinai Tauro apygardos vado pareigas ėjo V.Vitkauskas-Saidokas, o nuo 1949 m. kovo 21 d. jau vėl perėmė Faustas. Ir tą pačią dieną savo įsakymu rinktinėje padarė atitinkamus pakeitimus kadrų ir organizacijos srityse, o 1949 m. gegužės 14 d. Tauro apygardoje A.Grybino-Fausto įsakymu Nr. 11 buvo įkurtas Komitetas kovai su alkoholizmu. Visiems dalinių vadams buvo įsakyta remti šį komitetą, „taip pat visu griežtumu patiems bausti girtaujančius ir trukdančius tos kovos sėkmingumui kovotojus“. 1949 m. birželio 26 d. įsakyme Nr. 15 rašo: „Įsakau dalinių vadams, kad į kovotojų partizanų eiles priimtų tik tokius asmenis, kurie įstodami pasirašo pasižadėjimą nevartoti degtinės ir kitų stiprių alkoholinių gėrimų, iki tęsis laisvės kova“.
Lietuvių laisvės kovai girtavimas buvo vienas didžiausių priešų. Tai puikiai suvokė ir A.Grybinas-Faustas, tarsi Motiejus Valančius XIX amžiuje, kvietęs visą tautą į kovą prieš girtavimą, dėl kurio pogrindžio kova turėjo ypač didelių nuostolių. Girtavimo pasekmes pajuto ir okupantų represinės struktūros, kurios šią ydą stengėsi panaudoti savo tikslams. Ne vieną laisvės kovotojų ryšininką ar partizanų rėmėją „velnio lašai“ atvedė ir į išdaviko kelią. Buvo atvejų, kai partizanams į svaigalus būdavo įberiama miltelių, ir vyrai atsibusdavo tik atsidūrę KGB namuose.
Kova prieš alkoholio vartojimą nebuvo lengva. Tuo labiau kad šis reiškinys jau buvo tapęs įpročiu, ir tarpgirių gyventojai dažnai naminuke vaišindavo laisvės kovotojus. Tad kovoti reikėjo ir su šiuo įpročiu, todėl 1949 m. birželio 26 d. įsakyme Nr. 15 Tauro apygardos vadas A.Grybinas-Faustas rašė: „Kovotojams partizanams užėjus pas gyventojus pavalgyti ir kartu esant tuo metu bet kuriam dalinio vadui, įpareigoju visus dalinių vadus uždrausti kovotojams vartoti ir ant stalo laikyti degtinę bei įspėti gyventojus, kad, kovotojams užėjus, nebūtų siūloma degtinė nei kiti stiprieji alkoholiniai gėrimai. Šio įsakymo nevykdančius bausiu visu įmanomu griežtumu“. Ir tai buvo ne tušti žodžiai – 1949 m. rugpjūčio 5 d. įsakyme Nr. 17 Tauro apygardos vadas A.Grybinas-Faustas rašo: „Žalgirio rinktinės Žvalgybos skyriaus viršininką Demoną už sąmoningą neįvertinimą ir neprisidėjimą prie LLKS Tarybos pastangų kovoje prieš alkoholio vartojimą kovotojų tarpe, už besaikį girtuokliavimą, sukeliant pasipiktinimą įsipareigojusių nevartoti alkoholį kovotojų tarpe, ir parodytą blogą pavyzdį kitiems atleidžiu iš einamų pareigų ir įspėju susitvarkyti, nes ateityje bausiu visu griežtumu“.
Tik Tauro apygardos vadui A.Grybinui-Faustui savo kraštiečio, buvusio Šakių „Žiburio“ gimnazijos gimnazisto ir laisvės kovotojo Juozo Jankausko-Demono, „visu griežtumu“ bausti neteko. Už girtavimą „visu griežtumu“ jis buvo nubaustas okupantų. Gyvas patekęs į priešo nagus ir konjaku vaišinamas, J.Jankauskas-Demonas sutiko tapti agentu Berželiu. Dar daugiau. Jis tapo okupantų represinių struktūrų smaugiku ir 1952 m. lapkričio 3 d. dalyvavo suimant Dariaus ir Girėno tėvūnijos vadą Povilą Pečiulaitį-Lakštingalą (knygos „Šitą paimkite gyvą“ autorių). Okupantai pasinaudoja agentu Berželiu ir matydami, jog tolesnei jų veiklai jis nereikalingas, 1955 m. sausio 21 d. buvusį partizaną Juozą Jankauską-Demoną sušaudo Butyrkų kalėjime.
Tarp Laisvės kovos dokumentų randame ir tokį, kuriame rašoma, jog „Tauro apygardos vadas Faustas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko 1949 m. vasario 16 d. aktu Nr. 4 yra pakeltas į laisvės kovotojo partizano kapitono laipsnį“. Šio įsakymo 15 punktas skelbia, jog „Tauro apygardos vadas Faustas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko 1949 m. vasario 16 d. aktu Nr. 8 yra apdovanotas Laisvės Kovos Kryžiumi II laipsnio (su kardais)“. Tai pirmieji tokie svarūs A.Grybino-Fausto laisvės kovos įvertinimai.
Tauro apygardos ketverių metų sukakčiai paminėti 1949 m. rugpjūčio 15 d. įsakymo Nr. 18 preambulėje A.Grybinas-Faustas rašo: „Kovos broliai ir sesės. Prieš ketverius metus, rugpjūčio mėn. 15 d., buvo sujungti atskirai veikiantieji partizanų organizaciniai vienetai, būriai, kuopos, rinktinės ir suorganizuota Tauro apygarda. Jau ketveri metai, kai Tauro apygardos vyrai petys į petį tvirtu, drąsiu ir ryžtingu žingsniu žengia Laisvės kovų keliu, nepaisydami nei sunkiausių gyvenimo sąlygų, pavojų, nei okupantų persekiojimų, nebijodami mirties paaukojo savo jaunas gyvybes tam, kad įrodytų pasauliui, jog lietuvis geriau mirs, bet nevergaus, kad Laisvės kovų kelias yra šventas jų tikslas dėl laisvo, garbingo Lietuvos ir visos žmonijos gyvenimo. Šiam kilniam tikslui iškovoti per šiuos ketverius metus daug pralieta brangaus mūsų brolių partizanų ir jų vadų kraujo, daug sesių ryšininkių, kovos bičiulių, rėmėjų ir tauriausių lietuvių vargsta arba badauja tolimojo Sibiro taigose. „Tačiau, nors ir kaulai trūnytų po velėna, atminimas tarp žmonių nežus tų, kurie savo gyvenimu nugalėjo mirtį“ (Prie Rymančio Rūpintojėlio, 1 p.), o pasiryžimas ir tesėjimas, taip ilgai užsitęsusios kovos, jau šiandien Tave padaro Tautos Didvyriu.
Šios Tauro apygardos įsikūrimo šventės proga sveikinu visus organizacinių vienetų vadus ir kovotojus, dėkoju visiems už sąžiningą, stropų ir nenuilstamą darbą mūsų mylimos Tėvynės Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atstatymui ir linkiu tesėti pradėtą žygį, kad niekuomet nebūtų mums gėda ir nenusikalstume tiems, kurie, nebodami net šlykščiausio savęs išniekinimo, neleido išniekinti savo tautos, kurie savo mirtimi įamžino šios Laisvės kovos didingumą“.
Tai buvo paskutinis LLKS Tauro apygardos vado A.Grybino-Fausto įsakymas padalinių vadams ir kovotojams, kurie „savo mirtimi įamžino šios Laisvės kovos didingumą“. Praėjus pusantro mėnesio nuo šio įsakymo paskelbimo, Tauro apygardos vadas A.Grybinas-Faustas, grįždamas iš Dainavos apygardos ir lydimas dviejų Dzūkijos partizanų, pateko į pasalą ir buvo sužeistas. Palydai pabėgus ir likus vienam netoli nuo savo slėptuvės, likimą teko spręsti pačiam.
Šiandien ne tik zanavykai, bet ir visa tauta, nusilenkdama tauraus laisvės kovų vado A.Grybino-Fausto atminimui, kartu turėtų nusilenkti ir jo sesers mokytojos S.Grybinaitės-Tėvelienės atminimui. Tai ši tautai pasišventusi mokytoja, nevengdama persekiojimo ir net atleidimo iš pedagogės darbo, visą laiką slaptai susitikinėdama su broliu, palaikė jį šventame kare ir neleido palūžti kovojant su žiauriu okupantu už Tėvynės Laisvę ir nepriklausomybę.
Ir pabaigai dar keli mokytojos S.Grybinaitės-Tėvelienės žodžiai apie brolio žūtį:
– Olius žuvo 1949 m. rugsėjo 28 d. Šunkarių kaimo pagiryje. Žuvusiojo veidas nebuvo sužalotas, nes jis, pamatęs, kad yra apsuptas ir išeities nėra, sudeginęs dokumentus, nusišovė pats, pataikęs į smilkinį. Jo lavonas atpažinti buvo atvežtas tėvams į Karčrūdę. Tėtė pažino, bet neprisipažino, o mama nepažino. Vėliau lavonas buvo nuvežtas atpažinti į Lukšius, o iš Lukšių – į Šakius. Saugumo patalpose jau buvo kalinama Oliaus ryšininkė Zosė Kliuskaitė (vėliau Ragaliauskienė) iš Tubelių kaimo (Lukšių vls.). Nakties metu ją atvedė iš kameros atpažinti. Tuomet Olius dar buvo su karine uniforma. (A.Grybinui jo sesuo Sofija buvo padovanojusi šią uniformą, kurią dėvėjo jos vyras kapitonas Juozas Tėvelis, 1942 metais bolševikų nukankintas Norilsko lageryje.) Ryšininkė neprisipažino, jog pažįsta. Rytą pakartotinai ją atvedė pas tardytoją. Oliaus lavonas jau buvo išrengtas iki baltinių, basas ir priremtas prie sienos. Ten ji vėl nepripažino, kad tai Olius. Per plonas kameros sienas ji girdėdavo, kas buvo kalbama tardymo kambaryje. Girdėjo ir Mišiorkio pasakymą: „Taip, tai Grybinų Olius. Aš jį ir nuluptą pažinčiau“. Taip man pasakė jo pati Zosė. Ji pro kameros langą matė, kaip kitą rytą stribai, iš kiemo paėmę Oliaus lavoną, įmetė jį į vežimą, kuris nuvažiavo tilto link. Kur ilsisi Oliaus palaikai, iki šiol niekas nežino, to nepasako ir jo vaikystės dienų draugas Miša Mišiorkis.

* * *

Lietuva laisva. Į Laisvės kovų vainiką įpintas ir mokytojo A.Grybino-Fausto gyvybės žiedas, kuris Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus dekretu įvertintas Vyčio kryžiaus pirmojo laipsnio ordinu, o krašto apsaugos ministro 1998 m. gegužės 19 d. įsakymu ir Prezidento dekretu po mirties Aleksandrui Grybinui-Faustui suteiktas karinis pulkininko laipsnis.

Bernardas ALEKNAVIČIUS

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija