Gyvenimo
baladė
 |
Stefanija Kazlauskienė |
Gimiau ne laiku ir ne vietoje
Nieko nenudžiuginau, tiktai išgąsdinau. Mama, pirmą kartą mane
išvydusi, pagalvojo, kad būsiu nesveika. Tačiau, spigiai surikusi,
tuojau nusiraminau ir čepsėjau storomis lūpomis. Aš buvau labai
smulkutė ir liesoka. Tai buvo, deja, ne gimdymo namai, o mamos
bičiulių, gyvenančių Kaune, svetainė. Geri žmonės nuoširdžiai
priėmė pas save besilaukiančią moterį, atvykusią iš Šiaulių. Mamą
enkavėdistai persekiojo už tai, kad buvo bėglė iš Sibiro tremties.
Tą pačią naktį ir gimiau prieš laiką
Mamos draugės vyras surado vienuolę pribuvėją, kuri pasakė, kad
mergaitė gyvens, nes yra pakankamai stipri, o mamai būtinai teks
kreiptis į chirurgą. Kad nepakenktume draugės šeimai, mes su mama
atsidūrėme Kauno klinikose, o iš ten valdiškuose namuose -
pro Kauno kalėjimą į Lukiškes. Tai buvo 1950 metai - pirmieji
mano gyvenimo metai. Toje pačioje kameroje buvo dar vienas kūdikis
- berniukas. Man vėliau pasakojo, kad mus abu kartu maudydavo.