Atnaujintas 2003 m. birželio 11 d.
Nr.45
(1149)
Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis
RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Pasaulis
Istorijos vingiai
Lietuva
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Laikas ir žmonės
Žvilgsniai
Proza
Atmintis
Nuomonės

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Lietuvių godos
Susitikimas su Daniela

Daniela Lozoraitienė (centre) su jai ir jos vyrui artimais žmonėmis Lietuvoje

Tada, prieš ketverius metus, 1999 metų birželį, atrodo, 16 dieną, lietuviškai vasarai skleidžiantis, aš, radijo žurnalistas, ėjau susitikti su Daniela Lozoraitiene, nes norėjau prisiminti ir visiems viešai priminti apie Stasį Lozoraitį, Lietuvos Respublikos nepaprastąjį ir įgaliotąjį ambasadorių JAV, 1993 metais turėjusį tapti nepriklausomos Lietuvos Prezidentu.
Tada, 1999-aisiais, jo jau nebuvo. Fizine prasme. Bet mūsų sąmonėje ir dvasioje jis buvo, kaip ir dabar. Tai didis žmogus. Aš akcentuoju: pirmiausia – žmogus. Mokėjęs mylėti tėvynę ir iki paskutinio atodūsio rūpinęsis ja. Rašau taip, nes įsitikinęs to žmogaus būdo taurumu ir šeimos požiūriu: šeima jam – tautos pagrindų pagrindas. Bet apie tai tegul paliudys S.Lozoraičio žmona, jo numylėta Daniela, savo pokalbiu su manimi.

Lietuvos Sąjūdis – žaižaruojanti laisvės pašvaistė

Rezistentas,politinis kalinys, Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus pirmininkas Albinas Staugaitis

Lietuvos Sąjūdžio aktyvieji nariai atsakė į vieną konkretų klausimą: Sąjūdis, tarsi Dievo dovana Lietuvai, nuėjo trumpą, žaibišką meteorito kelią, tarytum stebuklinga pašvaistė nuvilnijo per Lietuvą. Sąjūdžio dėka Lietuva tapo nepriklausoma. Tai lyg impulsas Lietuvos laisvei, visos tautos prisikėlimui. Kaip vertinate Sąjūdžio veiklą, jo reikšmę?

Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus tarybos pirmininkas, rezistencijos kovų dalyvis, politinis kalinys Albinas Staugaitis jaudindamasis prisimena, kad Sąjūdis Lietuvoje prasidėjo ne tą lemtingą 1988 m. birželio 3 d., o daug anksčiau. „Mano senelis buvo kaimo „daraktorius“. Pas jį caro laikais rinkdavosi daug vaikų (kartais iki 30-ties ). Liepdavo ką nors atsinešti dirbti – pinti, vyti pančius, verpti, drožinėti. Jei pasirodytų žandaras, atseit visi mokosi amatų. Netoliese, Gražiškiuose, buvo katalikų koplyčia, kurios altoriuje buvo slepiamos lietuviškos knygos. Ar tai nebuvo Sąjūdis kovoje už lietuvybę, lietuvišką žodį?