|
Mokytojo
spindesys laisvės kovos vainike
|
Aleksandras Grybinas-Faustas |
Sakoma, jog zanavykai tarpusavyje
taip persipynę, kad visi vos ne giminės. Ir tai patyriau, rinkdamas
medžiagą leidiniui Novužės krašto vaikai. Suradau ir netikėtų
giminaičių. Prisimenu savo tetą, mamutės seserį Valeriją Naujokaitę-Sinkevičienę,
kuri draugavo su Lukšių, o vėliau Karčrūdės pradžios mokyklos
vedėjo mokytojo Antano Grybino žmona Ona Grybiniene. Ir tik susipažinęs
su Sofija GrybinaiteTėvėliene (1913-2002), sužinojau, kad jos
motina buvo Gižų pradžios mokyklos mokytojo Naujoko dukra, atrodo,
jog šis mokytojas su mano tėvuku Ignu Naujoku, kilusiu iš Šedvygų,
turėjo būti pusbroliai (?). Taigi mano mamutė su O.Grybiniene
buvo antros eilės pusseserės, o man O.Naujokaitė-Grybinienė buvo
kažkurios kartos teta, jos vaikai tolimi mūsų šeimos giminaičiai
bet ne tai svarbiausia. Kur kas svarbiau tai, kad S.Grybinaitės-Tėvelienės
akyse įgijau pasitikėjimą ir nemažai sužinojau apie jos brolį
LLKS Tauro apygardos vadą Aleksandrą Grybiną-Faustą (1920-1949).
Kartą Sofija sako:
- Vieno tardymo metu tardytojas manęs klausia: O koks buvo tas
jūsų brolis? Aš atsakiau: Kam jūs manęs klausiate? Aš juk esu
jo sesuo. Jeigu aš apie brolį kalbėsiu, jog jis buvo labai geras,
tai jūs tuo netikėsite, nes tai sako sesuo. O jeigu aš jį peiksiu,
tai jūs nustebsite, kad taip apie brolį gali kalbėti sesuo. Geriau
jūs pasiklauskite Mišos (žydelis Miša Mišiorkis (tikroji pavardė
Kačerinskas) stribas ir KGB vertėjas. B.A.), jiedu mokėsi
toje pačioje klasėje ir buvo draugai, kartu lakstė, kartu žaidė.
Kas gali geriau pažinti žmogų, jei ne jo draugas? Tada jie man
atsakė: Mes žinome, kad jūsų brolis buvo geras. Matyt, mano
broliuką saugumiečiams neblogai buvo charakterizavę ne tik Miša,
bet ir kiti Lukšių stribai.
|
|
Prie
aukuro, sielos pokylyje...
|
Gydytojo P.Butkevičiaus dukra
Ramunė su Mindaugėliu |
Į eilinį neeilinį renginį kardinolo
V.Sladkevičiaus bute muziejuje vėl pabūti kartu, prisiminti šviesią
gydytojo Povilo Butkevičiaus asmenybę pakvietė muziejaus direktorė
Irena Petraitienė, sakiusi įsivaizduoti ne tik tai, lyg gydytojas
čia būtų, kaip jo dar reikėtų, o tai, lyg jis čia iš tiesų yra (gydytojui
Povilui Butkevičiui būtų sukakę 80 metų).
Direktorė džiaugėsi, kad susirinko graži Butkevičių šeimyna, kad
atvyko draugai ir tie, kas pažino jubiliatą nuo studijų laikų, ir
nuo Sibiro. Didi buvo asmenybė, kurių šiandien Lietuvai labai trūksta,
- pabrėžė kiekvienas pasisakiusysis, vienaip ar kitaip pažinojęs
P.Butkevičių, draugai. Draugams ir kolegoms įsiminė bendras darbas
ir kelionės, ypač į lietuviškas saleles Baltarusijoje, gydytojo
asmenybės autoritetas jį supusiems žmonėms. |
|
Nepagarba
nepriklausomybės kovų dalyviui
|
|
Nežinia, kurie yra teisūs ar anykštėnai,
ar uteniškiai, to paties garbingo žmogaus pavardę nurodę
skirtingai
Autoriaus nuotrauka
|
Viena Anykščių miesto gatvių pavadinta
K. Ladigos vardu. Yra šio žmogaus vardu pavadinta gatvė ir Utenoje.
Tačiau ant lentelių čia perskaitysime: K. Ladygos gatvė.
Neatsitiktinai ir anykštėnai, ir uteniškiai savo miestų gatves pavadino
pasižymėjusio kovose dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės generolo
leitenanto vardu. Istorijos puslapiai byloja, kad Nepriklausomybės
kovose įvairiose vietose labai pasižymėjo Lietuvos kariuomenės I
pėstininkų pulkas, kuriam vadovavo Vilniaus karo mokyklos auklėtinis
Kazys Ladiga. 1919 m. gegužės 18 d. įvyko Kurklių kautynės, kurias
laimėję lietuviai kariai ir išvadavo miestelį iš bolševikų. Kitą
dieną lietuvių pulkas išvijo bolševikus iš Anykščių. 1919 m. birželio
2 d. buvo išvaduota Utena, paskui buvo Dusetos, Zarasai ir kitos
vietovės. Ir visose kovose pasižymėjo šio karininko vadovaujamas
I pėstininkų pulkas. Mūsų aprašomas karininkas, kilęs iš Biržų apskrities
Vabalninko valsčiaus Iškonių kaimo (gimė 1893 m. gruodžio 25 d.),
1920 metų vasarą buvo paskirtas armijos vadu, vadovavo Lietuvos
kariuomenės žygiui į Vilnių, vėliau kovoms su lenkais Suvalkijos
krašte. Vėliau jam patikėtos III divizijos vado, paskui kariuomenės
štabo viršininko bei kitos atsakingos pareigos. Generolas leitenantas
1927 metų pabaigoje išėjo į atsargą ir apsigyveno savo ūkyje Gulbinėnuose
(Biržų aps. Krinčino vls.). 1938-1939 metais dirbo Karo muziejuje,
nagrinėdamas Lietuvos laisvės kovas. Surinko daug vertingos medžiagos,
paliko kai kurių kautynių smulkius aprašymus. 1940 metų vasarą sovietinių
okupantų suimamas, įkalinamas, o prasidėjus Antrajam pasauliniam
karui, išgabentas į SSRS, kur 1941 m. spalio 29 d. nuteistas mirties
bausme. Solilecko kalėjime 1941 m. gruodžio 19 d. sušaudytas.
|
|
Vandalai
niokoja rašytojo kapavietę
Anykščių priemiestyje, tarp žaliuojančių
pušų paskendusioje Liudiškių kalvoje, ilsisi Jono Biliūno palaikai,
1953 m. liepos 1-ąją parvežti iš Zakopanės (Lenkija) ir čia palaidoti.
Iš netolimo Niūronių kaimo kilęs J. Biliūnas mėgo šią kalvą, Liudiškių
piliakalniu vadinamą, retkarčiais šičia užkopdavo, gėrėdavosi Anykščių
panorama, užsirašydavo kūrybines mintis. Nuo tos kalvos viršūnės,
kol šlaitai nebuvo apaugę pušimis, matydavosi ne tik Anykščiai,
bet ir už keliolikos kilometrų esančios Kurklių, Kavarsko, Troškūnų
apylinkės, galima buvo įžvelgti ir tolumoje boluojančius Niūronis
|
|