Prie aukuro, sielos pokylyje...
|
Gydytojo P.Butkevičiaus
dukra Ramunė su Mindaugėliu
Ričardo ŠAKNIO nuotrauka |
Į eilinį neeilinį renginį kardinolo
V.Sladkevičiaus bute muziejuje vėl pabūti kartu, prisiminti
šviesią gydytojo Povilo Butkevičiaus asmenybę pakvietė muziejaus
direktorė Irena Petraitienė, sakiusi įsivaizduoti ne tik tai,
lyg gydytojas čia būtų, kaip jo dar reikėtų, o tai, lyg jis čia
iš tiesų yra (gydytojui Povilui Butkevičiui būtų sukakę 80 metų).
Direktorė džiaugėsi, kad susirinko graži Butkevičių šeimyna, kad
atvyko draugai ir tie, kas pažino jubiliatą nuo studijų laikų,
ir nuo Sibiro. Didi buvo asmenybė, kurių šiandien Lietuvai labai
trūksta, - pabrėžė kiekvienas pasisakiusysis, vienaip ar kitaip
pažinojęs P.Butkevičių, draugai. Draugams ir kolegoms įsiminė
bendras darbas ir kelionės, ypač į lietuviškas saleles Baltarusijoje,
gydytojo asmenybės autoritetas jį supusiems žmonėms.
Įvairiabriaunė asmenybė, apie kurią galima pasakoti keletą valandų,
simbolizuoja mūsų laikus, o lieka lyg ir nežinoma, sakė artimas
P.Butkevičiaus draugas ir bendražygis Algirdas Patackas. Bet
tokie žmonės ir yra tikroji Lietuva, etninė Lietuva, kuri glūdi.
Pasak Vaižganto, lietuviškas buvimo būdas yra glūdėjimas, o ne
pasireiškimas išorėje. Tikroji Lietuva ir turi kažkur glūdėti,
tai yra pagrindas, ji yra kaip namo pamatas, kurio nesimato.
- Povilo Butkevičiaus gyvenimas buvo nukreiptas į ateitį, jis
gyveno vardan ateities ir dėl ateities. Jis domėjosi istorija,
bet jo tikslas buvo žiūrėti į priekį ir mokyti šito visus, - tokie
išlikę A.Patacko prisiminimai.
Jau praėjo penkiolika metų, kai sukūrėm Sąjūdį. Dar gerokai prieš
tai turėjo atsirasti, būti tarp mūsų ir subręsti asmenybės, per
kurias Sąjūdis galėjo iškilti kaip reiškinys. A.Patackas sakė,
kad P.Butkevičius jam priminė Motiejų Valančių. P.Butkevičius,
kaip ir M.Valančius, suvokė, kad sukilimų ir ginkluotos kovos
laikas baigėsi. Susivokti šių artėjančių įvykių sraute reikėjo
tokių žmonių kaip P.Butkevičius.
Žiūrėk, ką žmogus daro gero, ir jam padėk, buvo P.Butkevičiaus
požiūris į žmogų. Šiandien mes susiduriame su visai naujais gyvenimo
iššūkiais, niekas mums jau nebeleis glūdėti, mes turime eiti
į pasaulį, mokėti jame būti ir kartu neprarasti savęs. A.Patackas
prisipažino, kad bandė skaičiuoti, kiek Seime yra buvę P.Butkevičiaus
mokinių mažiausiai aštuoni. O jei dar paskaičiuotume tuos, kurie
jautė jo įtaką netiesiogiai... A.Patackas įžvelgia, kad toks ankstyvas
P.Butkevičiaus išėjimas (nesulaukus 62 metų), dievišką logiką
sekant rodė jo mokiniams, kad jie subręstų, kad neitų visą laiką
tik iš paskos, kad sugebėtų prisiimti atsakomybę, ne tik mokytoju
pasikliauti.
A.Saudargas sakė, kad negalėtų dabar pasakyti, ko konkrečiai jį
mokė ar pamokė P.Butkevičius, tiesiog tai buvo buvimas šalia,
ėjimas šalia. Bet P.Butkevičių A.Saudargas laikąs savo mokytoju.
Jo išėjimas buvęs kažkoks mistiškas... Kaip žmogus jis buvęs toks,
kokių mažai yra, bet jie yra. Ir kiekvieno iš mūsų gyvenime jų
visuomet atsiranda, nedaug jų būna, bet palieka gilų pėdsaką.
Kodėl pasauliečio gydytojo gimtadienis minimas kardinolo V.Sladkevičiaus
namuose, Valančiaus namuose?, minėjime dalyvavusiųjų mintis
perskaitė direktorė I.Petraitienė. Ir paaiškino: Kardinolas V.Sladkevičius
ir pasaulietis gydytojas P.Butkevičius buvo pažįstami, kartu mokėsi
Kauno Jėzuitų gimnazijoje. Butkevičių šeima nuvykdavo pas tuomet
vyskupą Vincentą Sladkevičių į Nemunėlio Radviliškį, kur jis buvo
ištremtas. Tarybiniais metais, dažnai prisidengdami vaikų gimtadieniais,
Butkevičių namuose rinkdavosi ir susitikdavo šviesios Lietuvos
asmenybės, kunigai.
- Mano pirmieji žingsniai Kaune buvo apie 1969 metus. Kauno miestą
tuomet dar mažai pažinojau, kiek tik mokydamasis Kunigų seminarijoj,
- prisiminė arkivyskupas S.Tamkevičius. - Įdomus buvo metas. Su
ponu Povilu mes nebuvome artimai pažįstami, bet jo pavardę buvau
girdėjęs iš savo draugų kaip šviesaus žmogaus, gero kataliko ir
lietuvio, mylinčio Lietuvą. Mes dar buvome pakankamai jauni, nors
sovietų valdžiai atrodė, kad jau kažkokie priešai esame. Mes dar
neturėjome jokios patirties, todėl buvo labai svarbu jausti vyresnės
kartos, patyrusių pasauliečių ir kunigų buvimą šalia. Turbūt Apvaizdos
plane buvo, kad tie, kas išgyveno lagerių kančias, rastų kontaktą
su jaunais kunigais. Susijungė jaunatviška energija ir skaudi
patirtis, gimė naujos idėjos, kurios tapo tam tikra banga pogrindžio
darbe. Tuomet tai buvo Dievo dovana ir Lietuvai, ir daugeliui,
gyvenusiems to meto Lietuvoje, ir man, kaip jaunam kunigui. Šiandien
man sunku būtų pasakyti, ar aš kažką tuomet kitiems duodavau ten,
kur būdavau, ar gaudavau. Tai buvo abipusis pasidalijimas. Visų
žmonių gyvenime tai yra labai svarbu. Šiandien noriu pasidžiaugti,
kad kardinolo bute vyksta šie susitikimai. Jie ne tik primena
mums anuos laikus, bet ir yra reikalingi mūsų dienomis. Vyksta
tam tikras apsikeitimas vienų patirties, kitų energijos. Ir
kas žino, kas Viešpaties planuose... Šiandieninė mūsų Lietuva
yra tam tikroje kryžkelėje. Jauniems žmonėms teks savo energija
prisiliesti prie kažkokios patirties esmės ir gauti naują impulsą,
kuris šiandieninei visuomenei yra labai reikalingas, kad neprasmegtume
toje mirties kultūroje.
Arkivyskupo žodžiai atsakė į visus tą vakarą kilusius klausimus
ar suabejojimus. Patirties ir energijos pasikeitimas įvyko. Aukurą
sielos puotoje pavyko uždegti organizatorių ir visų susirinkusiųjų
bendromis pastangomis, jubiliato vaikaičių meninių intarpų dėka.
Tegul jis degs ilgai.
Džiuljeta KULVIETIENĖ
Kaunas
© 2003 "XXI amžius"