XXI amžius

Pilietiškumo kūrimosi kelias

Lietuvos Sąjūdžio penkiolikos metų jubiliejus visuomenėje sukėlė prisiminimų ir diskusijų bangą. Birželio 2 dieną politikos savaitraštis „Atgimimas“ (vyr. redaktorė Indrė Makaraitytė), Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (departamento direktorius Arvydas Anušauskas) ir Vilniaus universitetas (istorikas Algirdas Jakubčionis), remiant Tarptautinei komisijai nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti, surengė diskusiją „Pilietiškumo kūrimosi kelias“. Diskusijos tikslas - sukviesti prie vieno stalo skirtingų kartų žmones ir išgirsti jų netolimos praeities ir šiandienos vertinimus, atsakyti į klausimus: ar išliko tuomet visuomenę suvienijusios vertybes, kaip jos kito, kodėl šiuo metu sprendžiame tokias problemas, apie kurias Sąjūdžio laikais nė nebuvo pagalvota?
Diskusijos suskirstytos į tris temas. Tai „Sąjūdžio palikimas politinėms partijoms: idealizavimas ar našta“ (pagrindinis pranešėjas doc. dr. Antanas Kulakauskas), „Lietuvos dabarties ir ateities vizijos: nuo sąjūdinės euforijos iki politinio pasyvumo“ (neatvykus pagrindiniam pranešėjui doc. Gintarui Beresnevičiui, temą pristatė Romualdas Ozolas), „Nepriklausomos žiniasklaidos idėjos ir jos transformacijos“ (pagrindinis pranešėjas Gintaras Songaila). Per diskusijas griežtų ribų tarp temų nebuvo laikomasi. Diskusijose aktyviai dalyvavo Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai profesoriai Vytautas Landsbergis, Bronius Genzelis, Kazimiera Prunskienė, doc. Romas Batūra, Zigmas Vaišvila, Laima Abraitytė, Kazimieras Motieka, Arvydas Juozaitis.
Dėl to, kad buvo Sąjūdis, ginčų nekilo. Sąjūdis - tai mūsų laikų istorijos fenomenas, Lietuvoje tebegyvas iki šiol. Priminsime, jog analogiški judėjimai Estijoje ir Latvijoje, pavadinti Liaudies frontais, savo veiklą nutraukė, paskelbus tų šalių valstybingumo bei nepriklausomybės atkūrimą. Sąjūdis - tai masinis tautos judėjimas, netapatinęs savo interesų su Kremliaus interesais, tai liaudies saviraiška, gimusi dėl priespaudos ir noro pasipriešinti. 1988 m. birželio 3 d. Lietuvos mokslų akademijos salėje trisdešimt penkių žmonių būrys, pasivadinęs Iniciatyvine grupe, prisiėmė atsakomybę ir išdrįso pradėti pertvarką. Greitai paaiškėjo, jog reikia tik žiežirbos - visoje Lietuvoje įsiplieskė ugnis, tautą apėmė euforija, prasidėjo nebesuvaldoma dainuojanti revoliucija. Tai atsitiko todėl, kad tautoje tebebuvo gyvas už laisvę paaukojusių gyvybes didvyrių kraujas: XIX amžiaus sukilėlių, knygnešių, XX a. pradžios savanorių, šio amžiaus vidurio partizanų, politinių kalinių, tremtinių.
Sąjūdis bematant apėmė visą tautą. Gavus mandatus į Aukščiausiąją Tarybą, prasidėjo natūrali fragmentacija. Vieni buvo linkę šį tą keisti M.Gorbačiovo paskelbtos „perestroikos“ ribose, kiti - keisti viską radikaliai iki pat nepriklausomybės atkūrimo. Taip atsirado „brazauskininkai“ ir „landsbergininkai“. „Istorija“ pripažįsta asmenybes. Be kapitono laivas nenuplauks. Svarbu, kad asmenybės atstovautų tautos idealams“.
Sąjūdis po pusės amžiaus okupacijos, įvardytas kaip vienpartinė sistema ir totalitarinis režimas, žmones pradėjo mokyti demokratijos. Atsidūrė prieš okupaciją veikusios partijos: krikščionių demokratų, demokratų ir kt. Lietuvos komunistų partija pakeitė pavadinimą. Susikūrusi politinė partinė veikla tapo visuomenės interesų reiškėja. Tačiau nerasta balanso tarp visuomenės ir jos dalies, tarp centro ir vietos. Dalis bando pasiskelbti visuma, nors iš tikrųjų ji niekada visuma negali tapti. Kai daugumai priimtini politiniai sprendimai neįgyvendinami, žmonės nusivilia. Sąvoka „nacionalinis“ - tai visumos apibūdinimas. Nacionalinis parkas priklauso visiems. Tuo tarpu iš kitų vietovių žemė perkelta į nacionalinius parkus ir padaryta privačia nuosavybe, nacionalinio parko ežeras tampa taip pat privačia nuosavybe. Įkurtos apskritys turėjo tapti tarpininku tarp centro ir savivaldybių. Taip neatsitiko - tik pagausėjo biurokratų, išlaikomų mokesčių mokėtojų pinigais. Žmonėms reikalus tvarkyti nepasidarė lengviau.
Per pusę šimto metu diegta totalitarinė sistema paliko antspaudą žmonių mąstyme. Lietuvoje deformuota visuomenė. Netolimos praeities realybė: kolaborantai, sovietinė nomenklatūra, buvusi prie „valdžios lovio“, ir partizanai, rezistentai, jų giminaičiai.
Išsivaduojame iš sunkios epochos, apsivalome nuo okupacinio režimo, į platųjį pasaulį einame atgimę, mokomės demokratijos, ją vis labiau persiimame kaip gyvenimo būdu. „Ne demokratija padaro žmones, ji yra būdas, kaip darytis žmonėmis“, - sakė R.Ozolas. Absoliuti laisvė, turto kaupinas bet kokiomis priemonėmis remiasi intelektu (protu, pažintiniais žmogaus interesais, išsilavinimu).
Nuo Sąjūdžio pradžios praėję penkiolika metų - tai nedidelis laiko tarpas istorijoje. Todėl mūsų partinės sistemos brandos negalima lyginti su Anglijos, Prancūzijos partijomis, kurios formavosi penkiasdešimt-septyniasdešimt metų. Netenka stebėtis, kad mūsų partijų programos nedaug viena nuo kitos skiriasi. Jas padeda atskirti tik partijų pavadinimai. Prof. B.Genzelis pastebėjo: „Atėjusi į valdžią partija stengiasi sužlugdyti kitą partiją. Likus porai savaičių iki kadencijos pabaigos, Seimas dar priiminėja įstatymus. Užsienyje, likus pusei metų iki kadencijos pabaigos, jokie įstatymai nepriiminėjami“. Prof. V.Landsbergio nuomone, Lietuvoje pastebimas noras suspėti baigti darbus. Aukščiausioji Taryba skubėjo priimti Konstituciją. Paklaustas apie priimtą Žalos atlyginimo įstatymo prasmę (juk Rusija niekada neatlygins mums Sovietų Sąjungos padarytos žalos), prof. V.Landsbergis atsakė: „Žalos atlyginimo įstatymas sudėliojo taškus. Ten įvardyta, kad buvome okupuoti, mums svetima valstybė padarė milžinišką žalą, kurią reikia atlyginti. Dėl atlyginimo sumų galima tartis“.
Lietuvoje daug reikšmės turi gražūs politikų pažadai. Jais žmonės patiki nesunkiai. Jiems patrauklesnis ne tas politikas, kuris nemeluoja ir kalba apie realias valstybės galimybes, o tas, kuris negaili pažadų ir atrodo tarsi būtų koks stebukladarys - tik išrinkite ir gausite viską, ko norėsite. Visa tai daug ką pasako apie pilietiškumo brandos ilgą ir sudėtingą kelią.
Kiekvienos Seimo kadencijos ir Vyriausybės darbus reikia vertinti atskirai. Į Aukščiausiąją Tarybą išrinkti Sąjūdžio žmonės neturėjo patirties, kaip rengti ir leisti įstatymus, kaip valdyti atgimusią valstybę. Iš dabartinio Seimo ir dabartinės Vyriausybės galima pareikalauti daugiau. Per daugiau nei dešimtmetį patirtis susikaupė. Jeigu pasiryžai tapti Seimo nariu, turi jausti atsakomybę už rinkėjus.
Visi kalbėjusieji nepritarė Viktoro Uspaskich organizuojamam referendumui keisti rinkimų tvarką. Jeigu jis pavyktų, Lietuvoje kiltų sumaištis, prilygstanti politikų partinės situacijos krizei.
Anot mokytojos lituanistės Laimos Abraitytės, daug pakenkė nuostata: „Ekonomika - dabar, kultūra - vėliau“. Tai vedė į moralinį nuopuolį: politikų apolitiškumą, dalies jaunimo polinkį į narkotikus, trokštančiųjų greitai pralobti - į nusikaltimus. „Turime ugdyti naują kartą, atsakingą už savo darbą ir pareigas“, - sakė mokytoja.
Kartu su Sąjūdžiu Lietuvoje atsirado laisva spauda: 1988 metų birželį pradėjo eiti „Sąjūdžio žinios“. Jau pirmajame numeryje buvo keliami drąsūs reikalavimai: panaikinti nomenklatūrinių darbuotojų privilegijas; pakelti darbo žmonių, ypač tų, kurie dėl ekonominių sąlygų atsidūrė už skurdo ribos, gyvenimo lygį; pagerinti socialinės sferos įstaigų patalpas ir darbo sąlygas valdymo instancijų sąskaita; visuomeninė lėšų ir investicijų gamybinėje bei socialinėje sferose kontrolė; kiekvieno vadovo (pirmiausia partiniame aparate) asmeninė atsakomybė už priimamus sprendimus ir t.t.
„Atgimimas“ 1990 metų vasario pradžioje išleistame numeryje paskelbė Sąjūdžio rinkiminę programą. Jos preambulėje be baimės skelbiama: „Sąjūdžio remiami ir šia programa besivadovaujantys kandidatai, 1990 m. vasario 24-osios rinkimuose į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą gavę Lietuvos visuomenės mandatą, sieks atkurti nepriklausomą, demokratiškai tvarkomą Lietuvos valstybę, kūrybiškai vystyti ir įgyvendinti programos nuostatas. Lietuvos nepriklausomybė yra tautos išlikimo, demokratinės santvarkos ir piliečių saugos bei gerovės būtina sąlyga. Atgimusiai Lietuvai - nepriklausomybę, nepriklausomai Lietuvai - demokratiją, demokratiškai Lietuvai - žmonišką gyvenimą! Demokratija, nepriklausomybė ir gerovė neatskiriamos!“
Sąjūdis išsikovojo eterį - girdima per radiją ir per Lietuvos televiziją rodoma laida „Atgimimo banga“, prie ekranų pritraukusi šimtus tūkstančių žmonių, rodė kelio kryptį.
Kasmet įvairiausių leidinių gausėjo, atsirado konkurencija. Diskusijoje dalyvavusieji iškėlė sąžiningos konkurencijos klausimą. Valstybės pinigais remiami išsilaiko ne pirmo būtinumo leidiniai. Taip menkinama rimtosios spaudos misija ir elito vaidmuo.
Visuomenės nuomonių tyrimai rodo, kad pasitikėjimas žiniasklaida yra trečioje vietoje. Tačiau didžiųjų laikraščių puslapiuose vyrauja sensacijos, akcentai dedami ne ten, kur reikia (iš kalėjimo išleisti nusikaltėliai garbstomi, tarsi būtų tautos didvyriai ir t.t). Nekeliamos pilietinės visuomenės problemos. Daugelis leidinių balansuoja ant padorumo ribos. R.Batūra kėlė žurnalistų nekompetenciją, istorijos nesuvokimą. Jis sakė: „Klaidinama visuomenė. Per „Panoramą“ parodytas prancūzų karių perlaidojimas - visiškai nesuvokta esmė, tarsi ten būtų apsilankę debilai. Ten pat pro siaurą plyšelį parodytas Lietuvos Sąjūdžio sumažinimas. Į jį iš visos šalies susirinko apie aštuonis šimtus žmonių. Ir tik tas siauras plyšelis. Tuoj pat iki pusės parodytas A.Juozaitis, kuris tuos žmones pavadino apsišaukėliais. Nėra supratimo apie valstybę, skelbiamos tendencingos žinios“. R.Ozolas pastebėjo: „Žiniasklaida yra visuomenės veidrodis, bet kreivų veidrodžių atspindys“. Buvo siūlyta steigti valstybės remiamą nacionalinį laikraštį, gal kiek nuobodoką, bet spausdinantį analitinius straipsnius, nesuplakantį žinių su naujienomis, nevaldomą reklamos užsakovų. Toks laikraštis padėtų vesti žmones pilietinės visuomenės link.
Iš to, kas buvo pasakyta diskusijoje, formavosi išvada, jog pilietiškumo kūrimosi kelias yra ilgas ir vingiuotas. Jį padėti tiesinti galėtų ne tik tie, kurie yra arčiausia prie valdžios ar valdžioje, bet ir mes visi, bandydami suvokti nepriklausomybės duotas galias, naudodamiesi jomis, negailėdami jėgų ir pastangų čia ir dabar prisidėti prie pilietinės visuomenės brandos.

Aldona KAČERAUSKIENĖ