Europos Konstitucijos projektas ir krikščionybė

Bažnytiniuose sluoksniuose nevienareikšmiškai buvo priimtas gegužės pabaigoje Briuselyje paskelbtas naujosios Europos Sąjungos konstitucijos projekto tekstas, įskaitant jos pirmą kartą pasirodžiusią ir preambulę. Pasidžiaugta, kad Konstitucijoje pripažintas religinių bendruomenių turimas juridinis statusas, tačiau nusivilta, kad Europos konvento parengtame preambulės tekste nėra nei nuorodos į Dievą, nei į krikščioniškąjį kontinento paveldą, kaip tuo ypač rūpinosi popiežius Jonas Paulius II. Konstitucijos projektas bus pateiktas birželio 20 dieną Graikijos sostinėje Atėnuose įvyksiančiame ES „viršūnių“ susitikime, kur turėtų būti patvirtintas galutinis jo tekstas.

Įtvirtintas Bažnyčių teisinis statusas

Dar gegužės viduryje priimdamas keliolikos naujų ambasadorių prie Šventojo Sosto akreditacijos raštus Popiežius savo kalboje jiems pabrėžtinai nurodė būtinumą Europos Sąjungos konstitucijos preambulėje nurodyti religiją ir žemyno krikščioniškąjį paveldą. Jis taip pat pastebėjo, kad, nepaisant pagarbos sekuliariai valstybei, būsimojoje Konstitucijoje turi būti įtvirtinti trys Bažnyčiai svarbūs elementai: religinės laisvės garantija tiek personaliniu, tiek ir kolektyviniu atžvilgiu; nurodomas į privalomą dialogą bei konsultacijas tarp ES ir religinių bendruomenių, taip pat pripažinimas pagarbos tam juridiniam statusui, kurį Bažnyčios ir religinės bendruomenės turi atskirose šalyse. „Šie trys principai įgalina, kad religija apskritai ir konkrečiu atveju būtent krikščionybė taip pat ir ateityje galės suteikti vieningos Europos gyvenimui savo nepakeičiamos svarbos įnašą“, - sakė Šventasis Tėvas.
Paskelbtojo Konstitucijos projekto 51-asis straipsnis (ankstesniame variante tai buvo 37-asis straipsnis) šias viltis iš dalies pateisino. Jame patvirtinama, kad Europos Sąjunga „gerbia ir neginčija to statuso, kurį Bažnyčios ir religinės asociacijos arba bendruomenės turi valstybių narių nacionaliniuose įstatymuose“. Iš esmės čia kalbama apie 1997 metais pasirašytos Amsterdamo sutarties 11-ąjį papildomą protokolą, pripažinimą, kuriame kaip tik ir pateikta minėta nuostata. Kartu su Konstitucijos projektu paskelbtuose Europos Konvento šio dokumento straipsnių komentaruose nurodoma, kad ne visi iš 105 Konvento narių norėjo, jog straipsnis apie Bažnyčias būtų įtrauktas į Konstituciją.
Pavyzdžiui, kaip buvo nurodyta tarptautinėje katalikų žiniasklaidoje, tam tikra aštri diskusija buvo kilusi tarp įtakingų Europos Konvento narių - Prancūzijos užsienio reikalų ministro Dominyko de Vilpeno ir Vokietijos užsienio reikalų ministro Joachimo Fišerio. Sekuliariosios Prancūzijos ministras buvo tos nuomonės, kad Bažnyčią ir religiją apskritai nereikia minėti Konstitucijoje ir su jomis susiję dalykai galėtų būti vėl reguliuojami „papildomuose protokoluose“, tarsi tai būtų koks antraeilis klausimas. Tačiau J.Fišeris palaikė Konvento prezidiumo daugumos nuomonę, kad straipsnis apie Bažnyčios teisinį statusą būtų pateiktas pagrindiniame Konstitucijos tekste, tuo pačiu pabrėžiant religinio gyvenimo svarbą Europos žemynui ir tai, jog Europos Sąjunga yra vertybinė bendruomenė.
Minėtame Konstitucijos projekto 51-ajame straipsnyje taip pat pabrėžiama, kad ES pripažįsta Bažnyčių „tapatumą ir specifinį jų įnašą“ bei yra apsisprendusi su jomis „palaikyti atvirą, skaidrų ir pastovų dialogą“. Komentaruose nurodoma, jog Konvento nariai, ypač iš Suomijos, Italijos bei Prancūzijos, akcentavo dialogo „atvirumo ir skaidrumo“poreikį dėl aktualios žalingų sektų problemos, taip pat spendžiant tokius klausimus, kaip finansinė parama bažnytinėms institucijoms arba religinis švietimas, dėl ko ateityje gali kilti nemažai diskusijų.
Tiek Vatikane, tiek ir vietinėse Europos šalių Bažnyčiose „su pasitenkinimu“ buvo priimtas Konstitucijos projekto Europos Sąjungos dokumente, ir dar tokiame svarbiame kaip konstitucinė sutartis, teiginys, kuriame buvo pripažintos Bažnyčių juridinės teisės bei savarankiškumas ir įtvirtintos nuolatinio dialogo garantijos. Tokiu būdu Bažnyčios pačios tiesiogiai galės aiškintis savo problemas europinėse institucijose, o ne per tarpininkus (atskirų šalių vyriausybes) arba tik iš ES vadovų „geros valios“, kurios gali ir pritrūkti. Juk, pavyzdžiui, į Konstituciją rengusį Europos Konventą, nors ir pageidauta, tačiau Bažnyčių atstovai taip ir nebuvo įtraukti.
„Mes sveikiname stiprėjantį konsensusą dėl religijos vietos būsimojoje Europos Sąjungoje, kas atsispindi pateikto Konstitucijos projekto 51-ajame straipsnyje, – sakoma gegužės 27 dieną paskelbtame bendrame Europos Sąjungos vyskupų konferencijų komisijos COMECE (jai, be ES šalių episkopatų, taip pat priklauso Čekijos, Vengrijos, Lietuvos, Maltos, Lenkijos, Slovakijos, Slovėnijos ir Šveicarijos vyskupų konferencijos asocijuotų narių teisėmis) ir Europos Bažnyčių konferencijos CES (vienijančios 126 stačiatikių ir protestantų Bažnyčias) pareiškime. Šis straipsnis, reiškiantis pagarbą Bažnyčių turimam statusui „skirtingose nacionalinių konstitucijų tradicijose“ ir garantuojantis dialogą su jomis, kartu pripažįsta jų svarbą „visos visuomenės tarnybai“, pabrėžiama minėtame pareiškime.
Jame taip pat pasidžiaugta, kad į naująją Europos Sąjungos Konstituciją taip pat kaip sudėtinė dalis įtraukta Pagrindinių teisių chartija bei pabrėžta pagarba žmogaus orumui, laisvei, teisingumui, solidarumui, tuo pačiu pripažįstant, kad ES yra vertybinė bendruomenė. „Mes ypač sveikiname pataisas, kuriomis bus sustiprintas Sąjungos įsipareigojimas socialinės rinkos ekonomikai ir jos santykiuose su plačiuoju pasauliu, skatinant taiką, saugumą, laisvę ir teisingą prekybą bei žmogaus teisių gynimą“, – sakoma COMECE ir CES pareiškime. Buvo išreikštas įsitikinimas, kad naujasis dokumentas padės visiems piliečiams dalyvauti Europos demokratiniame procese, kuriame pripažįstama jų veikimo svarba.

Polemika dėl bedieviškos preambulės

Šis pareiškimas buvo paskelbtas dar nežinant ES Konstitucijos projekto preambulės teksto, kuris pasirodė šiek tiek vėliau (gegužės 28 dieną) ir sumažino optimizmą, netgi sukėlė aštrią polemiką. Nepaisant Vatikano, Vokietijos krikščionių demokratų, Lenkijos vyriausybinės delegacijos ir atskirų Europos Konvento katalikų narių (tokių kaip Airijos buvęs premjeras Džonas Bratonas) atkaklių pastangų, preambulės projekto tekste nėra nuorodos į Dievą. Nors ten kalbama apie „religinį paveldą“ ir „kultūrinį bei humanistinį paveldą“, tačiau aiškus krikščionybės paminėjimas, kuris kaip tik formavo tą kultūrinį ir humanistinį paveldą, preambulėje irgi liko nenurodytas. Tuo tarpu aiškiai kalbama apie „pagoniškąjį helenistinį (senovės graikų) ir romėniškąjį, taip pat ir „ateistinį“ Švietimo epochos filosofų įnašą Europos civilizacijos formavimui.
Gana diplomatiškame Vatikano spaudos centro pareiškime išreikštas „nusistebėjimas“, kad preambulės tekste kartu „su įvairių ir svarbių komponenčių, dariusių įtaką Europos paveldo paminėjimui, nėra aiškaus nurodymo į svarbiausią krikščionybės 2000 metų įnašą. Taip pat reiškiama viltis, kad tokia padėtis bus ištaisyta „iš pagarbos istorinei tiesai“ ir atsižvelgiant į atskirų Konvento narių siūlymus. „Europa, kuri atsisako savo praeities ir paneigia religinį faktorių bei neturi dvasinės plotmės, taptų labai nuskurdinta ambicingojo kontinento integracijos projekto atžvilgiu, primenama naujame COMECE ir CEC pareiškime“, raginant Konstitucijos rengėjus ieškoti „galutinio konsensuso“, kuris būtų priimtinas visiems.
Nors oficialūs pareiškimai dėl ES Konstitucijos, kaip minėta, buvo gana diplomatiški, tačiau asmeniniuose pasisakymuose nevengta aštrios kritikos dėl to, kad projekte nėra aiškaus nurodymo į Europos krikščioniškąsias šaknis. Vatikano užsienio reikalų ministras arkivyskupas Žanas Lui Toranas interviu Italijos žiniasklaidai Konstitucijos projekto preambulę pavadino „nesubalansuota“. Tas faktas, kad joje paminėtos Švietimo epochos filosofinės srovės, bet nėra net užuominos apie dutūkstantmetę krikščionybę, arkivyskupas įvardijo kaip „ideologinę operaciją su įžūliu kėslu perrašyti istoriją“.
Kitame interviu Šventojo Sosto ekonominių reikalų prefektūros vadovas kardinolas Serdžijus Sebastianis taip pat nurodė, kad nepaminėjimas „krikščionybės naujojoje konstitucijoje būtų tarsi 2000 metų Europos šaknų nupjovimas“. Jo manymu, dar yra laiko padėčiai ištaisyti, kad „iš Europos iracionaliu būdu nebūtų atimta jos DNA“. Dabartinės ideologinės formuluotės preambulės projekte apibrėžia „sąmoningą laicizmą“, kurio jau, atrodo, žemynui pavyko atsikratyti.
Vatikano radijo vadovas kardinolas Robertas Tučis kalbėjo, jog „apmaudu, kad (Europos Konventui) neužteko drąsos pripažinti istorinį faktą, jog krikščionybė turėjo didžiulę įtaką Europos kultūrai“ ir buvo jos vienijantis faktorius. „Nereikia užmiršti, kad šimtai milijonų europiečių tapatina save su krikščioniškomis vertybėmis, net jeigu ir nebepraktikuoja paties tikėjimo“, - sakė kardinolas R.Tučis, nurodydamas, kad krikščionybės nepaminėjimas Konstitucijoje būtų „išminties ir teisingo žmogiškumo supratimo paniekinimas“. Naujo tarptautinio sąjūdžio Europos krikščionių Konventas, vienijančio žemyno visuomenės veikėjus ir intelektualus, kurie siekia įtvirtinti krikščioniškąsias vertybes ES, įkūrėjas Jozefas Miras Ardevolis paskelbė pareiškimą, pažymėdamas, jog preambulės projekto tekstas „yra visiškai nepatenkinamas ir gali sukelti naujus pasidalijimus ir taip jau pažeistoje (dėl karo Irake) Europos politinėje vienybėje“. Jo manymu, yra tiesiog juokinga, kad preambulės projekte įvardijus helenistinę ir romėniškąją komponentę iš karto peršokama į Švietimo epochą, aplenkiant krikščionybę, be kurios ta epocha būtų visiškai nesuprantama. Toks ignoravimas „europietiško identiteto realybės“, kuriame krikščionybė yra vienas pagrindinių elementų, reiškia ideologinį primetimą kraštutinio laicizmo politinės valios ir sąmoningą religinio faktoriaus kultūroje marginalizavimą.
ES Konstitucijos projektą rengusio Europos Konvento pirmininkas 77 metų buvęs Prancūzijos prezidentas Valery Žiskaras d’Estenas gynė paskelbtą preambulės tekstą. Interviu Romos dienraščiui „Corriere della Sera“ jis sakė, kad užuomina apie krikščionybę egzistuoja Konstitucijos preambulėje, tačiau netiesioginiu būdu (kaip apie paveldą, turėjusį įtaką „dvasiniam postūmiui“), tai yra „ribotų galimybių“, kad būtų patenkinti ir tie europiečiai, kurie nenorėjo tokio paminėjimo. (Pavyzdžiui, masonai, kurių įtakingoji ložė „Grand Orient“ paskelbė pareiškimą, jog yra „nepriimtina bet kokia užuomina preambulėje į transcendentiškumą, nes tai atspindėtų tik vienos gyventojų grupės nuostatas“.)
Be to, kaip aiškino V.Žiskaras d’Estenas, paminėjus preambulėje krikščionybę, reikėtų nurodyti ir kitas žemyne egzistuojančias religijas, kaip antai, judaizmą bei islamą. Tačiau Vatikano užsienio reikalų ministras arkivyskupas Ž.Toranas, kuris, beje, taip pat yra prancūzas (tai svarbu pastebėti, nes projekto kritikai pažymi, jog preambulės tekste pernelyg aiškiai jaučiama tradicinio „prancūziškojo laicizmo“ įtaka), sakė, kad toks V.Žiskaro d’Esteno aiškinimas „nėra įtikinamas“, nes preambulėje kalbama apie Europos kultūrą bei civilizaciją sąlygojusį „paveldą“, o ne esamą padėtį ar ateitį. Iš tikrųjų vėliau šalia krikščionybės Europoje išryškėjo judaizmo ir islamo tam tikra kultūrinė įtaka, tačiau istorinės žemyno civilizacijos ištakos „krikščionybės vyravimas yra daugiau nei akivaizdus“, pabrėžė arkivyskupas Ž.Toranas.

Nuostatos daro įtaką istorinei patirčiai

Paryžiuje leidžiamas amerikiečių dienraštis „International Heral Tribune“ savo komentare pastebi, kad rengiant ES Konstituciją debatų dalyvių nuostatas sąlygoja ne tik susiklosčiusios nacionalinės tradicijos, visuomenės sekuliarizmo lygmuo, bet ir atskirų šalių nesena istorinė patirtis. Pavyzdžiui, Lenkijos delegatai Europos Konvente buvo aktyvūs nuorodos į Dievą ir į krikščionybės paveldą įtvirtinimo rėmėjai, nes tokiu būdu norėjo pripažinti lenko Popiežiaus ir Bažnyčios didžiulį įnašą priešinantis buvusiam sovietiniam tautos engimui. Netgi netikintis kairuoliškų pažiūrų Lenkijos prezidentas Aleksandras Kvašnievskis sukritikavo pastangas išvengti krikščionybės paminėjimo pagrindiniame Europos Sąjungos dokumente.
„Aš esu ateistas, ir visi tai žino, - sakė neseniai duotame interviu Londono laikraščiui „The Daily Telegraph“ A.Kvašnievskis. - Tačiau jokiu būdu negaliu nepateisinti, kad (preambulėje) nurodoma senovės Graikija ir senovės Roma bei Švietimo epocha, tačiau nieko nekalbama apie krikščionybę, kuri yra svarbiausia Europos pažangai“. Jis priminė, kad svarbiausios įžymybės kiekviename Europos mieste yra bažnyčios ir katedros. Negalime kalbėti apie europietiškąjį identitetą ir paveldą, nenurodę krikščionybės, sakė Lenkijos prezidentas kitame susitikime su žurnalistais, primindamas 1997 metais paskelbtą naująją šalies konstituciją, kurioje įtvirtinta kompromisinė nuoroda į Dievą, kaip į „tiesos, teisingumo, gėrio ir grožio šaltinį“, ką lenkai siūlė padaryti ir Europos Sąjungos konstituciniame akte.
Tačiau kitokia nesena istorinė patirtis sąlygojo tai, jog katalikiškosios Ispanijos (kaip ir kaimyninės Portugalijos) atstovai Europos Konvente rodė aiškų abejingumą dėl galimo krikščionybės paminėjimo ES Konstitucijoje. Ispanijoje, kur 1938-1975 metais buvęs autoritarinis Francisko Franko režimas katalikybę buvo iškėlęs į valstybinės Bažnyčios lygmenį ir kur netgi monetose apie diktatorių buvo iškalti žodžiai, kad jis „Ispanijos lyderis iš Dievo malonės“, dabar ir dešiniosios politinės jėgos stengiasi pabrėžti savo sekuliarumą. „Religija yra privatus reikalas, - sakė interviu „International Herald Tribune“ Ispanijos užsienio reikalų ministrė Ana Palasijo (ši krikščionių demokratų politikė taip pat priklauso ES Konstituciją rengusio Europos Konvento prezidiumui). - Mūsų identitetą, lemia kova už demokratiją, už žmogaus teises, už valstybės ir Bažnyčios atskyrimą“.
Todėl svarstant galimybes paskutinėmis dienomis (iki birželio 20-osios „viršūnių“ susitikimo Atėnuose) padaryti reikalingas pataisas Europos Sąjungos Konstitucijos preambulės projekte, kad joje būtų įtvirtinta istorinė tiesa apie krikščionybės įnašą žemyno civilizacijai, reikia tikėtis sutelktų Italijos ir Vokietijos atstovų pastangų. (Iš Prancūzijos ar Skandinavijos regiono delegatų Europos Konvente to laukti beveik nėra vilties, nes daugumai jų laicizmas yra „sakralus principas“.) Ypač Vokietijoje, kur gana darnūs valstybės ir Bažnyčios santykiai, tiek dešiniųjų, tiek daugelis kairiųjų partijų sutaria dėl preambulės tokio pagerinimo svarbos.
Protestuodamas prieš dabartinį jos tekstą Europos parlamento vicepirmininkas Ingas Frydrichas (Vokietijos krikščionis demokratas) birželio pradžioje paskelbtame atvirame laiške V.Žiskarui d’Estenui rašė, kad „geriau jokios preambulės nei tokia preambulė“. Jis pabrėžė, yra „tiesiog absurdiška“, jog nepaminima „krikščionybė, kaip Europos dvasingumo istorijos pagrindinis elementas“, tuo pat metu nurodant į senovės graikų civilizaciją ir Švietimo epochą. I.Frydrichas paragino Europos Konvento vadovą stengtis, kad būtų užpildyta ši spraga, nes „apibūdinimas istorinių, kultūrinių ir dvasinių Europos šaknų be krikščionybės reikštų istorinių faktų nutylėjimą“.
Pagaliau galima pabrėžti, kad, nepriklausomai nuo to, koks bus politinis Europos Konstitucijos ir jos preambulės tekstas, diskusija dėl jo parodė, kokie „ideologiniai vėjai“ pučia ES politikoke ir kaip yra svarbu aktyvus bei gerai motyvuotas žemyno krikščionių politikų veikimas. Jų balsas turi būti kuo vieningesnis rūpinantis ne tik religinio paveldo pripažinimu, bet ir Europos ateitimi, kad moralinės vertybės bei Bažnyčios socialinis mokymas būtų visuomeninio gyvenimo pagrindas ir tikrosios pažangos variklis.

Mindaugas BUIKA

© 2003 "XXI amžius"