Nepriklausomybės poetas
Poeto Jono Juškaičio septyniasdešimtmečiui
 |
Poetai Bernardas Brazdžionis
ir Jonas Juškaitis 1999 m. gegužės 28-osios vakarą Kaune,
Maironio lietuvių literatūros muziejaus sodelyje
|
 |
35-ojo Poezijos pavasario
laureatas Jonas Juškaitis
Ramūno GUIGOS (ELTA)
nuotraukos |
Kol poetas kalba tik eilėmis,
jis išlaiko dievų pateptojo paslaptį. Jį patį kankina toji paslaptis,
todėl prabyla proza, bandydamas ją įspėti.
Knygoje Lyra ant gluosnio Jonas Juškaitis taip aiškina savo
dvasinę ir literatūrinę genezę: Mums dar pradinėse mokyklose
dėstyta nesuklastota Lietuvos istorija, skaitiniuose su klasikais
rasdavome nepriklausomybės auklėtinius Joną Aleksandriškį, Bernardą
Brazdžionį, Antaną Vaičiulaitį, Vytautą Tamulaitį, Stepą Zobarską,
Liudą Dovydėną, Stasį Būdavą
Dar po karo mokėmės iš nepriklausomybės
laikų vadovėlių. Pasak poeto, jau Jurbarke, mokantis gimnazijoje,
jam buvo prieinami visi nepriklausomos Lietuvos metų literatūriniai
žurnalai, antologijos. Tad perskaičiau geriausią lietuvių meno
kūrybą.
J.Juškaitis laiko save anos nepriklausomybės ir literatūrinio
gyvenimo augintiniu. Iš ten paveldėjo pagrindinius vertybinius
principus: Dievas ir tauta, pagal kuriuos formavo pats save ir
savo kūrybą. O jei sakys nėra tiesų / Tu netikėk tuo visiškai,
/ Nes man numirti bus baisu, - taip nusakė tą apriorinį pažinimą,
be kurio neįmanoma jokia kūryba, pagal Kantą. Šitas apriorines
tiesas (tikėjimas stipresnis už mane) jis saugojo kaip šventą
teritoriją, narsiai gynė nuo sovietmečio idėjų ir iliuzijų, nepasitikėdamas
nei Chruščiovo atodrėkiu, nei Gorbačiovo perestroika. Sunku
rasti kitą sovietinės Lietuvos poetą, sugebėjusį taip izoliuotis
nuo okupacinės santvarkos (dešimt metų gyveno kaime baigęs universitetą),
taip neišvarpytą sovietinės literatūros poveikių. Jo minties giminaičiai
ir dvasios broliai - egzodo rašytojai, su kuriais anksti pradėjo
susirašinėti, buvo stebimas saugumo. Jo nepavadinsi vidiniu emigrantu,
nes rašė eilėraščius ne vien sau bei ir viešam naudojimui, kurį
filtravo cenzūros sietas. Tai vienas iš kietai suspausto ano meto
literatūrinio gyvenimo paradoksų - toji deidelogizuota, be jokių
sovietinės aplinkos realijų J.Juškaičio poezija. Rinkinys Mėlyna
žibutė apšvietė likimą, išleistas 1972 metais, kaip ir Juditos
Vaičiūnaitės Po šiaurės herbais, Tomo Venclovos Kalbos ženklai,
Sigito Gedos 26 rudens ir vasaros giesmės, parodė, kad Lietuvoje
jau gali prasimušti tikra poezija, o ne viešpataujančios ideologijos
tarnaitė.
J.Juškaičio knygoje nebuvo apaštališkos teisuolio pozos, triukšmingai
bildančios retorikos ir tvirtai logizuotos minties karkaso - būdingų
sovietinės poezijos ypatybių. Jo eilėraščio kantilena formavosi
iš nepriklausomybės metų poezijos dainiškųjų tonacijų, rimuoto
ketureilio melodingos dermės, ilgesio ir graudulio obertonų, įspaustų
į gamtos vaizdo virpantį kūną. B.Brazdžionio ar J.Aisčio eilučių
citatos bei parafrazės - natūralūs jo kūrinio komponentas /Nepalik
manęs vieno, tu nežinai, kaip man gaila./ Trumpas lyrinis eilėraštis
- vieninteliai jo kūrybos namai, iš kurių jis nebuvo išėjęs per
50 metų - nei į ciklines kompozicijas, nei į poemas ar dramas,
kaip kiti jo vienmečiai. Eilėraštis jam buvo ir tebėra įstabumo
pajauta, nežinomo vėjo gūsis, nešantis grožio link. Poetinį žodį
jis laikė aukštai iškėlęs tarytum spindinčią monstranciją, nepasidavęs
žemyn tempiančioms prozaizacijos srovėms. Kaip ir Gotfriedas Bennas,
vokiečių poetas, galėtų pasakyti: Niekada nekomponavau operų
/nei simfonijų/ tik tuos tragiškus akordus /iš meninio įsitikinimo
ir maža ranka.
Tačiau J.Juškaičio eilėraštis, plastiškai lankstus ir melodingai
judrus, kaip ir J.Aisčio, nebeturi ryškiai įbrėžtos likimo trajektorijos,
pakartojimais sukabinto rišlumo, akcentuoto pabaigos kirčio, sklandžiais
paralelizmais gulančios posmo sintaksės. Eilėraščio ritminė eilutė
permušama netikėtais perkėlimais, žodžių tvarka sakinyje sumaišoma,
atskiriant toli veiksnį nuo tarinio, būdvardį nuo daiktavardžio,
tarsi imituojant vokiško sakinio sintaksę. Jis sąmoningai griovė
lietuvių poetinio sakinio logizuotą korpusą, išmušdamas pagrindą
sovietinės poetinės oratorikos sakykloms. J. Juškaičio eilėraščių
rinkiniuose (jų išleista dešimt) prieškarinės lyrikos konstrukcijų
gramatinis aiškumas, harmoninga tėkmė, mažorinė melodija lūžta
per kito laiko - slegiančio ir draskančio - patyrimą. Per surakinto,
kenčiančio ir nelaimingo žmogaus (O mirtie, man į smilkinius
andai / šaltą peilį tu pasigalandai). Visas eilėraštis susidrumsčia,
susidaro keistos įtampos, alogiškos jungtys, gilios pauzės, sintaksės
asimetrijos, į užspaustas sukrėtimų gelmes nueinančios vaizdų
atkarpos, nes pagrindai buvimo suklastoti. Tai naujos poetikos
rašmenys, prigiję XX amžiaus moderniojoje lyrikoje, perimti galbūt
iš R.M.Rilkės, O.Mandelštamo, bet nepakartojamai išgyventi ir
motyvuoti, atremti į okupuoto krašto neviltį, žuvusių partizanų
nebylų šauksmą, išgriautų namų liūdesį, laisvės išsiilgusiųjų
vienišumą. J.Juškaičio eilėraščio kontilena, skausmingai trūkčiojanti
ir tarsi neužbaigta, plevena virš išdraskyto ir suvelto tautos
buvimo, pilna neišsakytų nuojautų ir neįvardintų prasmių (Žinokit:
aš lietuviškai galvoju). Tai jo poezijos didysis objektas, šimteriopai
svarbesnis už jo paties individualią egzistenciją, nusakytas tokiais
įstabiais žodžiais: Prie savo klūpančios tautos/ Aš su švinu
burnoj glaudžiuos.
J.Juškaitis įtvirtino meditacinės lyrikos kryptį, kurioje nebėra
susitaikymo ir idiliškų užsklandų. Klausinėjanti mintis pilna
sopulingo nerimo, tulžingos nevilties, ji nežino išganingo sprendimo,
bet nepripažįsta tuštumos bei metafizinės nebūties, kurią taip
skaudžiai išgyveno ne vienas egzodo kūrėjas. Poetas artėja į kažkokį
substancionalumą (Pučia vėjas nuo žemės ašies), bet tas substancionalumas
neturi ribos ir negali būti išsemtas. Daiktuose nėra/ To, ką
mums gieda ilgesys; Ir aš klausaus tylos - girdžiu /tyloj aš
cypiant tylą
Poeto aš yra tik stebėtojas begalybės vyksmo,
įtrauktas į jo gelmes (Taip žemės atvertos, bet negalįs niekuo
pakeisti, išsižadąs maištingojo individualizmo pretenzijų atsistoti
visatos centre. Nematomos žaidžia mumis / Dievo laikančios gijos.
Eilėraštis - tai kančia ir nustėrimas, žengimas per savo paties
silpnybes ir baimę dalijantis viltim paskutine. Rašau, kas
bus, tas bus. Kontempliuojanti mintis suguldo į mažiausią eilėraščio
ląstelę kelis skirtingų sąvokų, metaforų ir garsų sluoksnius,
neįkirsdama galutinės išvados. Meditacinis eilėraštis, išlaikydamas
dainiškąją prigimtį, prisiima vaizdo tirštumą, darosi geometriškai
kampuotas, tarytum Algirdo Steponavičiaus grafinis piešinys. Vakarais
pasiutę šunes/ Riejas kryžkelių gaisuos toli.
J.Juškaičio poezija - tai ginčas su istorija ir įsiklausymas į
amžinybės tylą. Paskutiniuose rinkiniuose tas ginčas su istorija
darosi vos aršesnis, suteikdamas eilutėms kiršinančios energijos
ir netikėtumų, bet nepakeisdamas poeto stoiškos ištikimybės pačiam
sau. Stebima paskutiniojo rinkinio Eglė vasaros naktį tebežaižaruojantis
vaizduotės emocingumas, vaizdinio štricho spontaniška galia (Man
kraujas bėga iš sapnų) ir ypatingai švarus garsų skambesys.
J.Juškaitis - atgautos nepriklausomybės poetas, sutapęs su ja
savo vidumi, aktyvios minties mostu - ginti ją iš paskutiniųjų,
nepasitraukęs į elegišką ar tulžingą ironiją. Jis neįsirašė į
karo savanorius, kaip prof. Juozapas Girdzijauskas, vienintelis
iš viso Humanitarinio fakulteto, bet buvo Sąjūdžio Seimo narys
ne vieną kadenciją. 1991 m. pradžioje, kai tūkstančiai Lietuvos
komunistų, pasak Mykolo Burokevičiaus, reikalavo įvesti Lietuvoje
M.Gorbačiovo prezidentinį valdymą, kai net kai kurie sovietmečio
sielų inžinieriai skelbė, kad Lietuvoje atkuriamas smetoninis
fašizmas bei režimas, baisesnis už Pol Poto, J.Juškaitis pasirašė
Lietuvos piliečių chartą: Mes tikime nepriklausomybės kelio teisumu.
1992 metais jis taip pat pasirašė Piliečių chartijos inicijuotą
protesto pareiškimą prieš nereguliuojamo rusų karinio tranzito
per Lietuvą sutartį ir pražūtinga LDDP aktyvistų akcija buvo sustabdyta.
Ištisą dešimtmetį jis buvo Piliečių chartijos veiksmų ir pokalbių
dalyvis. Karštais pasibaisėjimo žodžiais smerkė kolonijinį Rusijos
karą prieš Čečėniją - ten kartojasi mūsų tautos likimas. Aistringa
pilietinė pozicija atveria poetui dramatišką šiuolaikinio pasaulio
sudėtingumą ir teikia jo sąmonei naujų, aštriai dilginančių impulsų.
Viename eilėraštyje jis savo nuostatas išsakė aiškiai ir tvirtai:
Ir aš tylėt negaliu / Valandą, tautai lemtingą.
Vytautas KUBILIUS
© 2003 "XXI amžius"