XXI amžius

Gedulo ir vilties dienai artėjant
Virsk į dainą, skausme

Emilija Kuzavinienė dainuoja „Sadaujos“ ansamblyje

Emilija Kuzavinienė su dukra Edita tremtyje

Vilniaus mokytojų namai neleidžia nuobodžiauti nei vilniečiams, nei jų svečiams. Čia puoselėjamas mūsų kultūrai nusipelniusių žmonių atminimas, skamba dainos ir muzika. Balandžio 5 dieną įvyko vakaras, skirtas mokytojos, dainų pateikėjos ir kūrėjos, 1941 metų tremtinės Emilijos Kuzavinienės (1903–1992) gimimo šimtmečiui. Trys autentiški daiktai priminė šią moterį. Nuo laiko pageltusiais lapais dainų sąsiuvinis, languota skara ir ką tik išleista kompaktinė plokštelė “Sese sesiula“, kurioje pateiktos Obelių apylinkių dainos, atliktos folkloro ansamblio „Sadauja“, mūsų laikus pasiekusios E.Kuzavinienės ir jos dukters Editos Meškuotienės dėka. Mokytojų namų Didžiojoje salėje pustrečios valandos skambėjo Obelių krašto dainos, atliekamos įvairių ansamblių: “Sadaujos“, “Kanklelių“, “Krivulės“, Juodšilių Šilo vidurinės mokyklos moksleivių folkloro ansamblio „Šilelis“, kuriam vadovauja Edita Meškuotienė, E.Kuzavinienės šeimos – dukters, dukraitės, provaikaičių. Vilniaus Arkikatedros senųjų giesmių ansamblis, vadovaujamas Janinos Bukontaitės, atliko keletą E.Kuzavinienės pamėgtų ir kadaise kasdien giedotų giesmių. Vakarą vedė Zita Kelmickaitė. Aktorė Gražina Urbonaitė deklamavo E.Kuzavinienės tremtyje sukurtus eilėraščius: „Žvilgsnis pro grotas“, „Grįšiu į tėvynę“, „Virsk į dainą, skausme“. Kaip skausmą lengvino daina ir tikėjimas, norėtume papasakoti plačiau. XXI amžiaus žmogui net sunku įsivaizduoti, kaip herojiškai galima pakelti tik daug išbandymų, nesugniužti iki gyvenimo pabaigos ir išsaugoti dvasios giedrą ir sielos ramybę.
Prasidėjus Lietuvos atgimimui, atsivėrė nauji daugelio žmonių gyvenimo puslapiai, atsirado nauji darbo barai. Tuomet buvau įnikusi į rinkimą rezistencijos dainų, kurių sovietmečiu žmonės nedrįso dainuoti, nes ne vienas dėl jų buvo pasmerktas Sibiro lagerių ir tremties kančioms. Neišdildomą įspūdį paliko tų dainų pateikėjai. Viena ryškiausių asmenybių buvo E.Kuzavinienė.
...Vienas už kitą graudesnius posmus, sukurtus savo motinos, rypavo E.Meškuotienė. Abi verkėme: ji dainuodama ir iš naujo viską prisimindama, aš klausydama. Panūdau susipažinti su tų posmų autore.
Nedidelis jaukus kambarėlis Vilniaus senamiestyje, dukros bute. Įėjęs pajunti gerą namų dvasią. Ir nepasakysi iš karto, kas ją skleidžia... Gal ant sienos mediniuose rėmeliuose Rafaelio Siksto Madonos reprodukcija ar kryželis šalia jau mirusio vyro fotografijos, o gal...
Ant paklotos lovos sėdėjo aštuoniasdešimt septynerių metų senutė, kurios daliai teko dvi ilgos Sibiro tremtys, kalėjimas, vyro, vaikų praradimai ir kiek vėliau – iš Dievo ilgai melsti susitikimai. Giedras veidas, akys, spinduliuojančios išmintį ir gerumą, prabėgusio laiko kiek deformuoti, bet nesunaikinti gražūs bruožai. Ir rankos. Švelnios inteligentės moters rankos tuo metu sklaidė maldaknygės lapus.
Bandėme peršokti keliasdešimt metų ir grįžti į jaunas dienas. 1920–aisiais vyresnieji broliai ją, jauniausią septyniolikmetę sesutę, šeštą šeimos vaiką, išsivežė į Kauną mokytis. Įstojo į „Saulės“ mokytojų seminariją, kurią baigė 1926 metais ir buvo paskirta į Šeduvos progimnaziją dėstyti matematikos. Čia laimingai ištekėjo už mylimo Adolfo Kuzavinio, taip pat mokytojo, baigusio Vytauto Didžiojo universitetą. Vyras iš Kauno atsikėlė į Šeduvą, dėstė vokiečių kalbą. Gimė du vaikai: sūnus Sidaugas ir dukra Edita. 1939-aisiais persikėlė į Joniškį, kur taip pat abu su vyru dirbo gimnazijoje. Didelių turtų nespėjo užgyventi. Išsinuomojo keturių kambarių butą, dalį sodo.
Duktė Edita ir šiandien prisimena: „Man Lietuva ilgą laiką sutaps su tuo Joniškio sodu. Jaunos obelys, tarp kurių pakabintas hamakas... Čia mudu su broliu supomės, žaidėme, vertėmės kūliais“. Vyras keletą kartų buvo išvažiavęs į Austriją ir Vokietiją. Atėjo 1940-ieji. Žmonės sunerimę žvalgėsi, klausinėjo vienas kitą: „Kas bus?“ „Nujautėme kažką negero, bet nė sapne nesapnavome baisumo tų tragedijų, kurios buvo čia pat“, – pasakojo E.Kuzavinienė.
Nepriklausomos Lietuvos mokytoja mielai dalijosi prisiminimais: „Mano auklėjamojoje klasėje vienas berniukas visai apsileido. Pavasariop iš matematikos, kurią dėsčiau, pasipylė dvejetai. Pasirodo, ir mano vyras jo vokiečių kalbos žinias tik dvejetais įvertino. Mokinys liko antriems metams. Tuoj pat mokykloje apsilankė gerokai įkaušęs jo tėvas ir pareikalavo negirdėto iki tol dalyko – ištaisyti sūnaus dvejetus. Nei aš, nei vyras apie tai ir girdėti nenorėjome. Kiek nusipelnė, tiek ir gavo. Trinktelėjęs durimis mokinio tėvas pagrasino: „Greitai būsite ten, kur baltosios meškos!“ Į pasakytus žodžius nekreipėme rimto dėmesio“.
Aušo 1941-ųjų birželio 14 d. rytas. Pro miegus Emilija nerimastingai žvilgčiojo į tuščią vyro lovą. Mat vakar po darbo jis buvo kviečiamas talkinti naujajai valdžiai – reikėjo išversti vokiškus tekstus. Tą vakarą Adolfas ilgai negrįžo... Taip belaukiant pasigirdo smarkus bildesys į duris ir šūksmai : „Kelkitės!“ Ginkluoti pareigūnai liepė kuo greičiau susimesti daiktus: vieną eilutę atsargai ir truputį maisto. Įsakė sukrauti atskirai lagaminėlį vyrui.
Duktė Edita su ašaromis akyse kalba: „Prie gyvulinio vagono durų buvo pritvirtintas metalinis strypas. Varomi į vagoną suaugusieji turėjo dvilinki susilenkti, kad pro jį pralįstų. Mačiau, kaip pralindo trejais metais vyresnis už mane vyresnis brolis. Man, penkerių metų mergytei, buvo taip baisu, kad visomis galiomis įsitvėriau į tą strypą ir iš paskutiniųjų laikiausi. Nepadėjo jokie suaugusiųjų įkalbinėjimai. Kareiviai jėga mane atplėšė“. Mokytoja su vaikais įsikūrė viršutinėje vagono lentynoje. Mintys vis sukosi apie vyrą, ir kiekvienas atodūsis buvo skirtas jam: „Dieve, suteik malonę nors paskutinį kartą jį pamatyti, nors atsisveikinti“.
Naujosios Vilnios stotyje buvo baigiamas formuoti ešelonas. Mokytojai, gydytojai, turtingų žydų šeimos... Į jų vagoną kartais užsukdavo ešelono viršininkas. Jauna lenkė puldavo maldauti: „Apipilsiu tamstą auksu nuo galvos iki kojų, tik sugrąžink man vyrą. Mudu ką tik susituokę. Kaip aš dabar viena gyvensiu?“ Tačiau viršininko žvilgsnis labiau krypdavo į moteris su vaikais. Kartą, žiūrėdamas į apglėbusią vaikus Emiliją, jis pasakė: „Ir aš turiu tokio pat amžiaus vaikų“.
Žiūri Emilija į vagono duris ir mato: kažkas įmeta jos vyro lagaminėlį. „Tikriausiai jau nužudytas“, – pagalvojo. Tačiau tuoj pat ir Adolfas įsiropštė į vagoną.Paskui jį įlipo dar du vyrai. Verkiančiai lenkei viršininkas paaiškino: „Tu ir viena nepražūsi. O štai joms vyrai būtinai reikalingi“. Taip jie visi keturi su nelaimės bičiuliais dundėjo vis tolyn nuo Lietuvos. Edita prisimena: „Toje vagono lentynoje gulėti galėjau tik surietusi kojas: mat į mane rėmėsi mažyčio kūdikio galvutė“ . Ir vis dėlto jų didelėje širdgėloje buvo nemaža paguoda: kartu su jais vyras ir tėvas, mokantis neblogai rusiškai.
Nuvažiavus į Altajaus kraštą, bene antroje stotyje juos išlaipino. Per kratą atėmė dar likusius vertingesnius daiktus. Į dvikinkį jaučiais traukiamą sovchozo vežimėlį sulipo vaikai ir motina, o tėvas visus 120 kilometrų ėjo pėsčias.
Apsistojo Čeremšankos kaime, įsikūrusiame ant Čiumyšo upės kranto. Moterys, seniai, vaikai – visi nuplyšę, skarmaluoti, išbadėję – lėkė žiūrėti „kontros“. Lietuviams šis nematytas neregėtas vaizdas kėlė ne tik šiurpą, bet ir užuojautą. Šiems vargetoms jie metė, ką dar turėjo, o tie graibstė, nepasidalijo, bet greitai pakeitė nuomonę apie „kontras“. Kitą dieną tremtiniams buvo duoti kastuvai ir liepta kasti duobes, dar kitą dieną įsakė jas užversti. Emilija šio bandymo neišlaikė – nualpo.
Atėjo pirma žiema svetur. Badas, speigas, blakės, neįprastas gyvenimo būdas (vietos gyventojai puikiai mokėjo vogti, o įkliuvę – gudriai meluoti, buvo apsipratę su visa seklių, saugumo agentų armija, mokėjo jų saugotis; lietuviai šituo tik stebėjosi) turėjo įveikti tremtinius. E.Kuzavinienė ne kartą dėkojo Apvaizdai, kad drauge su jais sveikas, darbingas, sumanus vyras, kuris vis atrasdavo būdų, kaip nuvyti bado mirties šmėklą.
1943-iųjų rudenį be jokio įspėjimo vyras buvo mobilizuotas. Ne, ne į frontą. Sibiro gilumoje bent kiek pajėgesnius vyrus buvo nuspręsta pribaigti naudingųjų iškasenų kasyklose.
Pasiligojusi E.Kuzavinienė liko su dviem mažais vaikais. Laimė, iš rudens buvo prisirinkę balandų. Iš pirmo bulvių derliaus neišmetė nė vienos lupenos. Sudžiovintas jas malė, maišė su balandomis ir kepė. Iš pradžių skrandis streikavo, bet badas savo darė. Reikėjo įprasti. Dar vyro į lietuvišką skarelę išmainyta vištelė kokį kiaušinį padėdavo. Tačiau baisu buvo žiūrėti į tuos tautiečius, kurie, išsekinti ligų, bado, ėmė mirti vienas po kito. Nepakeliamai sunkus buvo antrosios žiemos nelaisvėje pavasaris: viskas buvo išmainyta ir suvalgyta; lietuviai tremtiniai tapo panašūs į juos sutikusius skarmaluotus skeletus.
Tuomet Emilija ėmėsi įgyvendinti seniai galvoje brandintą idėją: būtina buvo gelbėti ne tik senkanti kūną, bet ir nykstančią dvasią. Dar gerokai prieš Velykas ji subūrė tremtinių vaikus ir ėmė mokyti dainų, šokių, eilėraščių. Per Velykas įvyko didelis šventinis koncertas. Įėjimas į jį su „bilietais“. Prie durų buvo pastatytas kibiras bulvėms. Norintieji pažiūrėti koncerto metė po vieną ar dvi bulveles, jos buvo atiduotos toms lietuvių šeimoms, kurios jau visiškai nieko nebeturėjo.
Iš besišeriančių gyvulių plaukų Emilija pabandė daryti žaislus. Pasisekė. Jų šeimos skurdų velykinį stalą puošė šitaip padarytas baltas avinėlis. To „amato“ ji išmokė vaikus. Padaryti žaislai vėl buvo keičiami į bulves, kurios palaikė mirštančiųjų iš bado gyvybę.
Širdies žaizdą gilino viskas: tėvynės ilgesys, kasdieniai pažeminimai, rūpinimasis iš bado silpstančiais vaikais, mylimojo praradimas. Ir tada atsitiko keistas dalykas. Emilija Kuzavinienė išgirdo balsą, kuris kuždėjo surimuotus posmus apie jos sunkią dalią: „Pageltusi nuo rudens vėjų,/ Išbalinta žiemos šerkšnų./ Veidas it gluosnis suruplėjęs,/ Širdis apšalusi ledu“; apie vyro ilgesį: “Vėjeli, tu jam padėk,/ Mano mylimajam kalbėk,/ Pasakyk, kaip jo išsiilgau,/ Kaip skruostus ašarom vis vilgau“. Dažnai tas balsas kuždėjo posmais virtusius maldos žodžius:
Jei tik Tu, Kūrėjau, manęs pagailėsi,
Kai skausmu perpildyta baigsis diena,
Tada Tu priimki į savo pavėsį,
Nes tenai tegali būt laimė tikra.
„Norėjau viską užrašyti, bet ant ko? Pavyko gauti pieštuką ir skiautelę popieriaus, ji tučtuojau buvo primarginta. O balsas vis kuždėjo“. Tuomet Emilija pastebėjo, kad beržo tošį galima suplėšyti labai plonais sluoksneliais ir ant jų rašyti. Taip ir darė...
Kartu su posmais gimdavo ir melodijos. Vargą lengvino daina. Duktė Edita pasakoja: “Mama visą laiką dainuodavo. Ne tik iš Lietuvos atsivežtas dainas, bet ir čia, nelaisvėje, sukurtas. Antrosios tremties metu, kai teko gyventi Barnaule, Tomske, kituose Sibiro miestuose ir jo platybėse, ne kartą girdėjau lietuvius dainuojant mamos sukurtas dainas. Keitėsi melodija, žodžiai, bet dainos stuburas išliko“.
O varganuose namuose viena už kitą sunkesnės dienos nenešė jokios vilties, nė mažiausios žinios nuo vyro. Taip ištisus metus. “Kartą pajutau didelį nerimą, negalėjau užmigti. Tik staiga girdžiu – kažkas prie durų ilgai valosi kojas. Širdis taip ir apmirė. Į mūsų varganą būstą grįžo vyras, – pasakojo E.Kuzavinienė. – Pasirodo, jam nebuvo lemta pražūti tose kasyklose. Pakeliui žmonės ėmė sirgti šiltine, ir teko apsistoti arčiau. Dievas išklausė mano maldą ir išgelbėjo Adolfą nuo mirties“.
1947 m. Kuzavinių šeima nusprendė bėgti iš tremties. Laimingai pasiekė Lietuvą, apsistojo vyro tėviškėje netoli Pandėlio. Vaikai pradėjo lankyti lietuvišką mokyklą. Neilgai teko būti laisvėje. Netrukus tėvus suėmė už pabėgimą iš tremties, nuteisė trejiems metams kalėti, laimė, Lietuvoje. Jų sūnui tuomet suėjo šešiolika. Iš mokyklos suolo jis buvo suimtas ir vienas išsiųstas į Sibirą, atgal į tremtį. Edita, kaip nepilnametė, liko tėvynėje. Klajojo iš vienų giminaičių pas kitus.
Tas pats balsas dabar Emilijai jau kuždėjo posmus, apraudančius sūnaus dalią:
Tu alkanas. Vargšas. Alkį nuraminsiu
Ir tuomet, kai būsiu pati alkana.
Nuvargusį guosiu, tave apkabinsiu,
Liepsiu tau šypsotis pati verkdama.
Praėjo keleri katorginio darbo metai Vilniaus kalėjimuose. Ir vėl dundėjo traukinio ratai atgal į Sibirą, atgal į tremtį. Tik tos baisios nežinios jau nebebuvo, žinojo, kas laukia. Kelias tas pats, o sveikata prarasta. Duktė Edita, Lietuvoje nebaigusi vidurinės mokyklos, savo noru iškeliavo pas tėvus padėti jiems užsidirbti duoną. Ir vėl pasidarė beteisė tremtinė.
1963 metais Kuzavinių šeima buvo reabilituota ir grįžo į Lietuvą. Apsigyveno Juodšiliuose.
Verčiau šeimos albumo lapus. Paskutiniuose puslapiuose gausu fotografijų iš liaudies ansamblio „Sadauja“ koncertų. Šis ansamblis savo repertuarą grindė E. Kuzavinienės dainomis. Iki pat 1984-ųjų, kol leido sveikata, ji buvo aktyvi ansamblio dalyvė.
Ne visos Emilijos nelaisvėje sukurtos dainos išliko. Bijodama dar kartą sėsti už grotų, primygtinai raginama vyro, ji skaudama širdimi sudegino viską, kas buvo užrašyta. Mus pasiekusios dainos yra tik nedidelė dalelė, atkurta iš atminties po daugelio metų, jaudinanti klausytoją dideliu nuoširdumu. Viskas čia tikra kaip pats širdies plazdėjimas. Ir kančia dėl mylimų žmonių netekties, ir vergės dalia, ir tėvynės ilgesys, ir visiškas pasikliovimas Dievu. Didelis tėvynės praradimo skausmas pažadino kūrėją. Nei prieš tremtį, nei atgavusi laisvę ir grįžusi į Lietuvą, Kuzavinienė dainų nebekūrė. Tragiškiausiomis dienomis ir naktimis taip aiškiai kuždėjęs gausius posmus balsas nutilo.
... Ankstyvos sausio sutemos jau seniai gaubė Vilniaus senamiestį, o palikti šių namų vis dar nesinorėjo. Prieš išeidama išdrįsau pateikti vieną svarbų klausimą: „Kokią vietą jūsų gyvenime turėjo ir tebeturi Dievas?“ Atsakymo sulaukiau tą pat akimirką: „Dievas visą laiką buvo pačioje pirmiausioje vietoje“. – „Ir jaunystėje?“ – vėl išsprūsta klausimas. „Taip, ir jaunystėje. Kai vyras pasiūlė tekėti už jo, pasakiau, kad bendrai gyvensime tik susituokę bažnyčioje. Dabar, kai nieko dirbti nebegaliu, savo gyvenimą įprasminu malda. Meldžiuosi už gyvus ir mirusius, už atgimstančią Lietuvą“,– nuoširdžiai kalbėjo E. Kuzavinienė.
Atsisveikindama suvokiau tai, kas nebuvo aišku įėjus į šiuos namus. Kuklų kambarėlį dvasingumo pripildė pirmiausia jo gyventoja, nepasinėrusi į skundus dėl senatvės negalių, mažos pensijos ar materialinių nepriteklių. Ji iki paskutinių gyvenimo dienų tarnavo kitiems tuo, kuo galėjo.

Aldona KAČERAUSKIENĖ