XXI amžius

Kas šeimininkas?

Lietuvoje lankėsi Rusijos Federacijos Tarybos, tai yra parlamento aukštųjų rūmų Pirmininkas Sergejus Mironovas. Galėtume sakyti, kiek pavėlavęs atsakomasis vizitas, nes prieš penkerius metus aš dukart lankiausi Maskvoje ir net Oriole, kaip Seimo Pirmininkas, pas anuometį Rusijos Federacijos Tarybos Pirmininką Jegorą Strojevą. Beje, tada sutarėme, kad Aleksejevkos kaime Lietuva pastatys kryžių ten žuvusiems 16-osios divizijos kariams iš Lietuvos atminti. Kryžius stovi, vietiniai žmonės renkasi prie jo pasimelsti. Taigi po penkerių metų sveikinome Lietuvoje atitinkamą svečią. S. Mironovas pasakė Seime kalbą, bendravo su valstybės vadovais ir žurnalistais. Pokalbyje su Seimo pirmininku Artūru Paulausku iškėlė klausimą, kuriam švelnų taką jau iš anksto klojo Seimo narys G. Kirkilas. Būtent Kirkilas, užuot pasidžiaugęs, kad Rusija, įsipareigojusi Europos Sąjungai, galų gale ratifikavo sienos sutartį su Lietuva, kaip tik vizito išvakarėse užsipuolė Tėvynės sąjungą, neva jie, tie konservatoriai, ištisus šešerius metus trukdė Rusijai atlikti šį sutarties ratifikavimo veiksmą! Ką galėtume pasakyti dėl tokios nesąmonės? Pirmiausia politikui, kuris nesuskaičiuoja iki šešių, nes neturi tiek pirštų vienoje rankoje, vertėtų susirūpinti, kas kaltas dėl to trūkumo. Taip G.Kirkilas lanksto pirštus nuo 2000 metų ligi 2003-iųjų, ir jam išeina šešeri metai. Tiek laiko, šešerius metus, Rusija vilkino sienos su Lietuva ratifikavimą, nes ją prieš trejus metus nuskriaudė Lietuvos konservatoriai, priėmę okupacijos žalos atlyginimo įstatymą, - aiškino socdemų vyr. propagandininkas ir visi jo atradimo komentatoriai. Dėl tokių silpnų aritmetikos gebėjimų taip pat bus kalti konservatoriai. Kodėl Rusija ligi šiol neturi jokių sienos sutarčių su Latvija ir Estija, p. G.Kirkilas nėmaž nesuka sau galvos - žinoma, Lietuvos konservatoriai pakenkė ir ten.
Vis dėlto tai dar ne senatvės marazmas, turėtų būti kitos priežastys. Nemanydamas, kad socdemai arba p. G. Kirkilas turi specialių priežasčių kaip tik dabar šunuodegauti Rusijai, darau prielaidą, kad tai būsimų Seimo rinkimų baimė. Prestižą prarandantys valdantieji jau dabar griebiasi primityviausios demagogijos, kaltina konservatorius visokiausiu kenkimu.
Panašiai prieš kurį laiką p. Kirkilas metė televizijoje, neva konservatoriai, pralaimėję rinkimus 1992 metais, išvedė savanorius į mišką prie Kauno (1993 m. rugsėjį). Buvo priešingai, konservatoriai padarė viską, kad savanoriai ir jų draugai grįžtų ir grąžintų ginklus, kad tik neįvyktų kraujo praliejimo, kuriuo grasino krašto apsaugos ministras A. Butkevičius ir kurio troško Rusijos žvalgyba. Tai kam dabar taip meluoti, pone Kirkilai? Kai kuriuos politikus vaikystėje auklėjo, kad viskas tinka komunizmo idėjų pergalei, matyt, dabar sunku tai pakeisti, ypač pajutus orų permainas.
Grįžkime dar prie sovietų okupacijos žalos atlyginimo klausimo.
Štai ką kalbėjo Stasys Lozoraitis 1990 metų vasario mėnesį, artėjant Kovo 11-ajai: „prieš kelias savaites šeši milijardai rublių, sutaupytų mūsų žmonių, išvažiavo į Maskvą. Maskva pasiėmė visas mūsų santaupas, negrąžindama nė vieno cento…“
Tai gal jau laikas būtų grąžinti kokį centą? Lietuvos valstybė palengva kompensuoja žmonių santaupas, kol Rusija grąžins, bet viską grąžinti žmonėms ir įmonėms turi būtent Rusija. Kaip manote, pone Kirkilai, galbūt jau laikas nors paprašyti grąžinti? O kas jums davė teisę net siūlyti tas lėšas padovanoti Rusijai, siūlyti kažkokį žalos grąžinimo įstatymo sustabdymą, naują moratoriumą, kad tik jūsų partijai ir Vyriausybei nebūtų gėda nieko nedaryti?
Antai Rusija prieš septynerius metus įsipareigojo Europos Tarybai sukurti buvusių okupuotų Baltijos šalių tremtiniams ir jų palikuonims repatriacijos ir žalos kompensavimo fondus. Įsipareigojo, bet ligi šiol nieko nepadarė, nė kapeikos neskyrė.
Derybos tuo klausimu, tam tikros derybos, kaip ir dėl ambasadų pastatų grąžinimo, vyko toje pačioje Europos Taryboje, o Rusija tik blokavo. „Diplomatinėmis priemonėmis“ Rusija nuolat atsisako svarstyti bet kokį žalos atlyginimo klausimą, kurį jau prieš vienuolika metų, 1992 metų pavasarį, iškėlė visa Baltijos Valstybių Taryba. Atsisako, ir viskas, o p. Kirkilas toliau siūlo tik tas pačias diplomatines priemones. Lietuva turi ir kitų priemonių, galėtų pareikalauti kelti bylas, tačiau Lietuvoje nėra vieningumo apginti valstybės ir žmonių teises. Kodėl kairieji staiga taip sukiužo, tiesiog mįslė.
Sakote, negalima kelti tokių klausimų vienašaliais sprendimais. Tai yra suvereni valstybė Lietuva nei referendumu, nei Seime, jūsų galva, negali priiminėti savo Vyriausybę įpareigojančių įstatymų, nesuderinusi jų su Maskva? Taip mąsto politikas, kuris tąsyk nepritartų nė Kovo 11-osios aktams, nes jie tikrai buvo vienašališki, nesuderinti su M. Gorbačiovu. Anot G. Kirkilo logikos, tikra konservatorių, tuomet nė nebuvusių, provokacija! Referendumas dėl žalos atlyginimo - visos tautos provokacija? Laikas paklausti, ar šiandien Lietuva labiau suvereni ir savarankiška negu tada, ar mažiau suvereni, šeimininkas vis dar Maskvoj?
Paprastai atsakoma elgesiu, lauksim. Galgi nedrįs siūlyti Seimui tiesioginės išdavystės?

Vytautas LANDSBERGIS