XXI amžius

Šimtadienio fanfaros ir tikrovė

Prezidentūra be didelių iškilmių paminėjo prezidento Rolando Pakso buvimo valdžioje šimtadienį. Nežinia, kodėl kai kurie politologai aiškino, kad Prezidentas yra vos ne opozicijoje dabartinei Seimo daugumai ir Vyriausybei. Juk aukščiausioji valstybės „piramidės“ trijulė puikiai sutaria. Kitaip sakant, klusniai vykdo šios trijulės nario - Premjero - nurodymus. Kitaip ir būti negali. Nes, kaip pažymėjo politologas Algis Krupavičius, A.Brazauskas yra ledlaužis Lietuvos politikoje. Todėl nėra net reikalo kalbėti apie kažkokį ypatingą Prezidento vaidmenį, kuriant „turtingą ir saugią Lietuvą“, kaip buvo įtikinėjama per visus įmanomus žiniasklaidos kanalus prieš rinkimus. Ir ko tik nebuvo žadėta! Kiekvieną kalbą pretendentas pradėdavo žodžiais: kontroliuosiu, užtikrinsiu, reikalausiu ir t.t. Žemdirbiams žadėta pareikalauti peržiūrėti jau užbaigtus derybų skyrius su ES, išlaikyti Lietuvą „branduoline valstybe“. Visko nesuminėsi. O per 100 dienų nieko nepadaryta. Tiesa, su tuo nesutinka ištikimiausi Prezidento patarėjai. Antai patarėjas užsienio politikos klausimais A.Medalinskas, girdamas R.Pakso nuopelnus, tikino, kad tik Prezidento dėka, jam paskraidžius po Lietuvos provinciją, kaimiečiai balsavo referendume už narystę Europos Sąjungoje. Leista suprasti, kad be Prezidento pastangų nebūtume net pakviesti į ES ir NATO. Patarėjai aiškina, kad Prezidentas pasirašė 200 Seimo priimtų įstatymų ir nutarimų, net keturis iš jų išdrįso vetuoti. Nežinia, kuo čia džiaugtis. Juk tuos 200 įstatymų priėmė valdančioji dauguma, daugiausia savo klano ir artimųjų naudai. Tad koks čia nuopelnas, kuriuo būtų galima girtis? Antra vertus, kur dėsis nepasirašęs. Galima priminti, kad tą nelemtą Savivaldybių rinkimų įstatymo pataisą, kuria buvo padaryta net vienuolika konstitucinių pažeidimų, irgi pasirašė Prezidentas.
Tiesą sakant, kaltinti Prezidentą ir Prezidentūrą, kad rinkiminius pažadus pamiršo, nederėtų. Ne jis pirmas, ne jis ir paskutinis. Pakanka tik prisiminti dabartinės valdančiosios koalicijos pažadus, kuriuos, deja, nemažai rinkėjų, balsavusių už socialdemokratus ir socialliberalus, pamiršo. Galima priminti, kas buvo žadėta. Ogi sumažinti apskričių ir valdininkų vietų bei jų didžiulius atlyginimus. Tačiau vyksta atvirkštinis procesas. Vyriausybė jau pritarė vadinamajai Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų sistemos tobulinimo koncepcijai. Taigi bus didinamas savivaldybių skaičius. Kaip paprastai, savivaldybių didinimo būtinumas grindžiamas Europos Sąjungos reikalavimais. Esą Europos Tarybos ekspertai buvo išsakę pastabų, kad Lietuvos savivaldybės pagal teritoriją ir gyventojų skaičių yra gerokai didesnės nei Europos Sąjungos valstybėse. Taigi netrukus sulauksime dar vieno didelio valdininkijos padaugėjimo. Ir, žinoma, atlyginimų. Ko jau ko, o pasirūpinti savimi ir ministerijų klerkais Premjeras ir ministrai puikiai moka. Pasirodo, įvairių priedų prie atlyginimų, premijų nežinia už ką nepakanka. Štai žemės ūkio ministro J.Kraujelio pasiūlymu nuspręsta ministerijų valdininkams pridėti dar vieną - 450 litų prie atlyginimo priedą. Šis priedas skiriamas tada, jei nuosavas automobilis naudojamas tarnybiniams reikalams. Už tuos pinigus, kaip jie panaudoti, jokios atsakomybės nereikės. Na, o valstybės biudžetui šie priedai tekainuosią „menkniekį“ - apie penkis milijonus litų. Tiek pat, kiek Vyriausybė siūlo skirti galo su galu nesuduriančių bibliotekininkų atlyginimams.
Grįžtant prie Prezidento 100 dienų veiklos įvertinimo, tenka iš dalies sutikti su Liberalų ir centro sąjungos pirmininku ir buvusiu Vilniaus meru Artūru Zuoku, įvardijusiu pagrindinius Prezidento „pasiekimus“. Pirmiausia - prajuokinant pasaulį, išaukštinant „aiškiaregę“ Lolišvili ir parodant Lietuvą bei jos vadovus kaip tamsių žmonių, tikinčių visokiais šamanais ir burtininkais, kraštą. Antras „nuopelnas“ - paskubomis suteikiant Lietuvos pilietybę jos jau kartą atsisakiusiam dosniausiam Prezidento rinkimo kampanijos rėmėjui J.Borisovui. Pagaliau Rusijos prezidento padėka Lietuvos Prezidentui už gerą atstovavimą Rusijos interesams Briuselyje. Tiesa, Maskvos padėkos nusipelnė ne vien Prezidentas. Tokių Lietuvoje netrūksta. Štai Lietuvos Seimo narys, priklausantis valdančiajai A.Brazausko partijos frakcijai, Sergejus Dmitrijevas Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje atstovauja tenai Rusijos interesams, paremdamas Maskvos užsipuolimus prieš Latviją dėl tariamo rusakalbių persekiojimo. Ir ne tik S.Dmitrijevas. Tas tėra tik pėstininkas valdančiosios partijos šachmatų lentoje. Už Maskvą mūru stoja kur kas stambesnė figūra, pats Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas. Jis faktiškai parėmė Rusijos absurdiškus kaltinimus Latvijai ir Estijai dėl rusakalbių teisių pažeidimų ir net aiškino, jog Ryga ir Talinas turės didelių problemų dėl valstybinių sutarčių su Rusija ir netgi Šengeno erdvės. Negi tokiu būdu G.Kirkilas stiprina Baltijos valstybių solidarumą? Įsismaginęs socialdemokratų ideologas mokė ir kaimyninę Lenkiją, kad Rusija gali pareikalauti jos piliečius įsileisti su „supaprastintais“ tranzito dokumentais. Ir tai dar ne viskas. G.Kirkilas atvirai pareiškė, jog reikėtų derėtis su Rusija ir dėl greitųjų bevizių traukinių per Lietuvos teritoriją, jeigu tokį projektą apsiims finansuoti Europos Sąjunga.
Prorusiškų jėgų suaktyvėjimą ir kairiųjų nesiskaitymą su kitaip manančiais rodo ir paskutinis Generalinės prokuratūros sprendimas panaikinti suėmimą buvusiam Medininkų žudikui Rygos OMON’o smogikui Igoriui Gorbaniui. Ir visai nesvarbu, kad vienintelis likęs gyvas Medininkų tragedijos liudytojas Tomas Šernas iš kelių prokuratūros atvesdintų asmenų, be jokių dvejonių, atpažino kaip tik I.Gorbanį. Dar daugiau, generalinis prokuroras A.Klimavičius ir kiti jam pavaldūs prokurorai ne tik vaidino įsižeidusius, jog kilęs triukšmas dėl OMON’o smogiko paleidimo „trukdo sėkmingam prokuratūros darbui“. Dėl tokio daugiau negu keisto Generalinės prokuratūros elgesio pasipiktino netgi Seimo pirmininkas A.Paulauskas, pareiškęs, kad jį pribloškė toks Generalinės prokuratūros sprendimas. Atrodo, jog valdančiųjų cinizmui nėra ribų. O Generalinė prokuratūra nesugeba, svarbiausia, nenori apginti valstybės garbės. Todėl, kaip labai teisingai pastebėjo vienas iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių filosofas Vytautas Radžvilas, sunku patikėti, bet taip yra, kad senoji santvarka persidažė tik savo fasadą, prisidengdama demokratijos kaukėmis. „Akivaizdu tik tai, jog šiandieninę Lietuvos valstybę valdo ne jos piliečiai, juo labiau ne sąjūdininkai. (…) Turiu omenyje ne konkrečių žmonių buvimą valdžioje, o tai, kas iš tikrųjų lemia šalies gyvenimo ir jos raidos pobūdį bei kryptį. Kol kas juos nustato tie, kuriems niekada nerūpėjo ir nerūpės Lietuvos ateitis“, - liūdnai konstatavo filosofas. Užtat labiausiai jiems rūpi valdžia. Tą ypač matome pastaruoju metu, kai į žūtbūtinę kovą dėl valdžios Vilniuje įsijungė patys aukščiausi valstybės asmenys. Tikslas vienas: kaip nors pašalinti iš kelio labai pavojingą ir energingą politiką A.Zuoką. Tačiau tai gali būti tik iliuzinė pergalė. Negalima atmesti galimybės, jog A.Zuoko vadovaujama Liberalų ir centro sąjunga gali suartėti su Tėvynės sąjunga ir būsimuosiuose Seimo rinkimuose sudarys bendrą frontą. Tą puikiai suvokia bene gudriausias (po Č.Juršėno) kairiųjų veikėjas G.Kirkilas. Neatsitiktinai, vos tik porai dienų praėjus po Liberalų, Centro sąjungos ir moderniųjų krikščionių demokratų susijungimo, jis pareiškė, kad dešinieji ne susivienijo, bet dėl įvairių partijų skilimo „apsunkino“ rinkėjams pasirinkimo galimybę. Užuomina pakankamai aiški - pasirinkimo nėra. Reikės vėl balsuoti už A.Brazauską, K.Prunskienę, J.Veselką ir jų partijas. Na, dar už prezidentinius liberalus demokratus, kurie faktiškai tapo kairiųjų prielipomis.
Todėl vienas žinomas žurnalistas, vertindamas Prezidento šimtadienį, labai teisingai pastebėjo, kad vienos garsios patarėjos surašytos kalbos jo neįtikina. Iš tiesų pakanka pažvelgti į Prezidento veidą, sakant kalbas, kad suprastum, kaip jam sunku. Nors, tiesą sakant, tos kalbos, kad ir kokios jos būtų, jau seniai prarado bet kokią prasmę. Pamenate R.Pakso kalbas apie Lietuvos verslo perspektyvas Azijoje, Pietų Amerikoje ir net Afrikoje? Dabar apie tokius „dangiškus migdolus“ nebekalbama. Apsiribojama Rusijos šiaurės vakarų kraštu. Neduok Dieve, kad ir patys netaptume tuo kraštu. O dėl Prezidento šimtadienio, reikėtų sutikti su dienraščio „Lietuvos rytas“ politikos apžvalgininku, teigusiu, jog didžiausias Prezidento nuopelnas yra tas, kad jis net nepradėjo vykdyti savo rinkiminių pažadų, nes valstybėje būtų kilęs chaosas. Tiesą sakant, to chaoso ir taip pakanka. Tačiau dar didesnis Lietuvai būtų per sunkus. Be to, kelti eilinį triukšmą dėl to šimtadienio apskritai nereikėjo. Šita mada nekritikuoti valdžios – prezidentų ir premjerų – per pirmąsias 100 dienų atkeliavo iš demokratinės Amerikos ir visiškai netinkama jaunai valstybei. Kai kas pašmaikštavo, jog per trylika nepriklausomybės metų keičiantis prezidentams ir premjerams vadovaujantis tokia šimtadienio taisykle, valdžia turėjo būti nekritikuojama pusketvirtų metų. Vargu ar tai būtų naudinga valstybei. Yra dar vienas svarbus dalykas, ką pastebėjo žinomas politologas Lauras Bielinis. Jo žodžiais, Lietuvos žmonės per šimtą dienų taip ir nesuprato, kas yra ta Prezidentūra - valstybės institucija ar išsiplėtusi liberalų demokratų partijos būstinė…

Petras KATINAS