„Šitą paimkite gyvą“

Knygynuose pasirodė Povilo Pečiulaičio-Lakštingalos knygos „Šitą paimkite gyvą“ antroji laida (Kaunas, „Detalė“, 2003). Pirmoji išleista 1993 metais.
Pratarmėje autorius rašo: „Šiuos prisiminimus skiriu žuvusių partizanų artimiesiems ir visiems Lietuvos žmonėms, slėpusiems, maitinusiems, slaugiusiems ir visokeriopai rėmusiems partizanus.
(…) Mes likome vieni, pasaulio užmiršti ir išsižadėti. Tačiau nepasimetėme. Visi buvome įsitikinę, kad mūsų kova yra šventa kova už Lietuvą, kad jei ne dabar, tai kada nors mūsų krauju bus išpirkta laisvė. O kaip mes atlikome savo misiją, tegul vertina istorija“.
Knyga padės istorikams teisingiau įvertinti okupantų ir jų vietinių talkininkų nusikaltimus. Partizaninis karas pamažu grimzta istorijos miglose. Jis jau tampa gražia legenda, tautos herojinio epo fragmentu.
Pečiulaičių šeimoje atsispindi visos mūsų tautos likimas kruvinosios okupacijos metais. Gausi, darbšti ūkininkų šeima, sunkiu kasdieniu darbu kūrė savąjį gyvenimą, darbavosi mylimos tėvynės labui. Kas šiandien gali pasakyti, ko toji normali lietuviškoji šeima būtų pasiekusi, jei ne siaubingi XX amžiaus vidurio kataklizmai.
Ilgainiui susiformavo mūsų tautos charakteris: flegmatiškai ramus, taikus, sentimentaliai romantiškas, imlus tiesai bei gėriui, choleriškai maištingas niekšybei ir melui, jokiam pavergėjui nepaklūstantis. Nuo siaubingų bolševizmo nusikaltimų bene labiausiai nukentėjo mūsų tauta už savo nepaklusnumą pavergėjams. Nors atsirado išdavikų, doroji ir didžioji tautos dalis priešinosi raudoniesiems barbarams. Knyga „Šitą paimkite gyvą“ - pasakojimas apie tautos pasipriešinimą iki dantų ginkluotiems budeliams.
Knygos autorius P.Pečiulaitis-Lakštingala - unikali asmenybė, Apvaizdos specialiai sergėta, kad savo pavyzdžiu paliudytų istorijai aršiausią pasipriešinimą pavergėjams Europoje XX amžiuje. Jis kovojo nuo pat pirmųjų antrosios rusų okupacijos dienų iki laisvės kovų saulėlydžio. Lakštingala turėjo patikimą angelą sargą - visus kovų metus nė karto nebuvo rimtai sužeistas! Knygoje aprašomi įvykiai vyko Kauno, Zapyškio, Garliavos, Veiverių, Kazlų Rūdos, Prienų, Pakuonio ir gretimose apylinkėse, priklausiusiose Tauro apygardos Birutės rinktinei. Knyga informatyvi, aprašyta daug sudėtingų įvykių, liudijami istorijai svarbūs faktai, išvardijami kovų bendražygiai.
Kova buvo sunki. Išlikdavo tas, kas pirmas iššaudavo arba ką Apvaizda globojo. Kovą sunkino priešų plečiamas seklių, šnipų, provokatorių ir išdavikų tinklas, partizanų atramos bazės - kaimo naikinimas: sodybų deginimas, nekaltų žmonių žudymas, teroras ir tremtys. Stebina neturtingų ūkininkų parama laisvės gynėjams, nors už tai jie rizikavo būti ištremti ar net nužudyti.
Tautos sąmonėje žodis „stribas“ išliko niekšybės sinonimu. Knygoje tokių niekšų pavardžių daugybė, jų nusikaltimų sąrašas ilgas. Ypač žiaurūs stribai ir vietos komunistai būdavo tremiamiems tautiečiams. Eiliniai rusų kariškiai žmonėms dažnai patardavo, ką pasiimti, netgi padėdavo varganą mantą susikrauti, o stribai dar ir atimdavo tai, ką nelaimingieji būdavo pasiėmę. Nemažai tokių niekšų karo lauko teismo sprendimu buvo likviduota.
Pateiktos ir kelių dorų žmonių, tapusių stribais, bet talkinusių partizanams, pavardės. Reikėtų, kad jų pavardės nenueitų užmarštin, nes jie visi buvo iššifruoti ir žiauriai nukentėjo.
Lakštingalos tėvai, JAV piliečiai, trys sūnūs - Vytas, Jonas ir Zigmas - bei dvi dukros - Elena ir Kazė, 1945 m. liepos 24 d. buvo ištremti (vyriausias sūnus Pranas gyveno JAV). Tų pačių metų rudenį tėvas Mikas Pečiulaitis mirė badu Komijos ASR. Brolis Jonas-Žvangutis 1947 metais pabėgo iš tremties, partizanavo, 1951 m. balandžio 19 d. žuvo Kazlų Rūdos miškuose. Sesuo Elena iš tremties pabėgo 1948 metais, buvo partizanų ryšininkė, 1952 metais suėmus Lakštingalą, buvo išduota ir suimta.
Knygos skaityti nesijaudinant negalima. Štai epizodas apie Juozą Lukšą-Skirmantą: „Užeinam pas ūkininką, visai pakeliui, prie Garliavos miškelio. Užėję mudu su Skirmantu pasiliekame lauke, o kiti sueina į vidų. Speigas, išėjęs iš Kaukario, sako: „Juozai, yra tavo mama“. Skirmantas pažiūrėjo per langą, nubraukė ašarą ir sako: „Geriau nesirodysiu, mamai bus tik daugiau skausmo“. Juozo mama tuo metu buvo benamė klajūnė. Juozas netrukus žuvo… Tokia siaubingai sunki buvo tėvynės gynėjų ir jų artimųjų dalia“.
Lakštingala liko paskutinis gyvas 1951 m. rugsėjo 4-osios naktį vykusios išdavystės liudytojas. Jis lydėjo Skirmantą į čekistų suorganizuotą susitikimą su buvusiu bendražygiu Kukausku-Gardeniu ir buvo arčiausiai Skirmanto. Istorikams knygoje pateiktas įvykio aprašymas yra labai vertingas. Skirmantas žuvo, Lakštingala liko gyvas ir sugebėjo prasmukti pro daugybę čekistų.
Knygoje, rašytoje daug metų praėjus po to tragiško įvykio, įsivėlė klaida - rašoma, kad viskas vyko rugpjūčio 4-osios naktį, o iš tikrųjų tas buvo rugsėjo 4-osios naktį.
Lakštingala išgyveno neišpasakytai sunkų partizano gyvenimą, kiekvieną akimirką laukdamas susidūrimo su priešu, išdaviku ar provokatoriumi. Ar suprantame mes, ką reiškia, spaudžiant 25 laipsnių šaltukui, gyventi miške, gydytis žaizdas šaltoje ir drėgnoje slėptuvėje, alkaniems žygiuoti per lietų, sniegą, audrą, klausantis, kur trakšteli šakelė, įspėjanti apie priešo buvimą? Nesuprantame, neįsivaizduojame, netgi netikime, kad taip galėjo būti.
Lakštingala buvo išduotas bendražygio Demono - paskutiniojo Tauro apygardos vado, čekistų palaužto ir vėliau jų sušaudyto. Įviliotas į pinkles, Lakštingala buvo suimtas 1952 m. lapkričio 3 d. Štai kaip tą įvykį jis aprašo: „Jie (…) tuo momentu dviese stvėrė man už rankų, o priekyje stovėjęs Demonas už kojų. (…) Mes visi sugriuvę. Tada gaunu smūgį į sprandą ir atsijungiu. Atsigaunu jau surištomis rankomis. Šalia guli dar truputį gyvas Leonas Lukoševičius, o kojų gale vos kruta Doleris, kurį čekistas iš automato pribaigia. (…) Tuo momentu atbėgo kapitonas su keletu kareivių. Sako lietuviškai:
- Šito nenušaukite, jo mums reikės“.
Ne visi gimsta didvyriais, kurie, kaip Juozas Armonaitis, nieko neišdavė net tada, kada koja buvo pjaunama be nuskausminimo. Tikėkime, kad Demonas išdaviku tapo ne savo noru.
Po suėmimo Lakštingala dar galėjo gelbėtis tapdamas smogiku, kas jam buvo siūloma. Jis pasirinko saugumo požemių siaubą ir budelių tardytojų inkviziciją. „Teismas“ vyko 1953 m. gegužės 15 d., jam buvo pritaikytas universalusis 58 straipsnis - mirties bausmė sušaudant. Lakštingalą nuo mirties išgelbėjo „tautų tėvo“ mirtis ir vėlesni įvykiai Kremliaus kuluaruose. Mirties bausmė buvo pakeista 25 metais katorgos ir penkeriais metais be teisių. Kalėjo daugelyje lagerių. 1972 metais jo byla buvo peržiūrėta ir jis buvo išleistas į laisvę. Kauną pasiekė 1972 metų spalį.
A.Sniečkaus ir J.Paleckio prašymu „liaudies priešams“ Maskva buvo uždraudusi gyventi Lietuvoje. 1975 m. balandžio 25 d. P.Pečiulaitis pakartotinai buvo suimtas ir nuteistas metams griežto režimo lagerio. Kalėjo Vilniuje, Rasų lageryje.
1976 m. balandžio 24 d. išėjus į laisvę, prasidėjo tragikomiška kova už teisę išvykti į JAV, į kurią buvo įtraukti Gorbačiovas, Ševardnadzė, Paleckis ir net JAV valstybės sekretorius Džordžas Šulcas. Galop 1989 m. kovo 24 d. P.Pečiulaitis su žmona ištrūko iš „rojaus“. Lietuvoje liko 92-metė motina, praėjusi Sibiro golgotas, ant tėvynės laisvės aukuro paaukojusi sūnų Joną-Žvangutį ir išlydėjusi kitą be vilties kada nors susitikti.
Lakštingalai pavyko sulaukti tėvynės laisvės ir grįžti į gimtąjį kraštą, kad galėtų praeiti kažkada vaikščiotais keliais. Šiandien karys savanoris dim. mjr.Povilas Pečiulaitis-Lakštingala Lietuvos partizanų sąjungoje atstovauja LLKS Pietų srities partizanams.
Knygos pabaigoje pateiktas „Tauro“ apygardos Birutės rinktinės Dariaus-Girėno tėvonijos žuvusiųjų partizanų ir stribų nužudytų merginų sąrašas. Yra ir žudikų pavardės.
Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais buvo praktikuojama įvairiomis progomis moksleivius apdovanoti knygomis. Knygą „Šitą paimkite gyvą“ reikėtų išleisti didesniu tiražu ir dovanoti kiekvienam abiturientui. Tada tauta neprarastų atminties ir partizaninis karas niekada nebūtų pamirštas.

Kazys BLAŽEVIČIUS

© 2003 "XXI amžius"