Ar Seimas- agurkų stiklainis?

Nei iš šio, nei iš to Lietuvoje staiga pasirodė projektas Seimo rinkimų sistemai pertvarkyti. Atidžiai peržiūrėjus tą projektą, jau 2002 metų liepos mėnesį nežinia kieno suprojektuotą, „Lietuvos aide“ pasirodžiusį, atrodo, jog būtų galima nesunkiai Seimą padaryti didelių pinigų stiklainiu su politiniam marinavimui gerai parinktais „seimūniškais“ agurkais. Jei turėčiau krūvą lengvai gaunamų pinigų, pagal tą visiškai „vienmandatės“ rinkiminės sistemos projektą užraugčiau savo parinktus „agurkus“ savo recepto rasale. Jei kuris agurkas netiktų rasale, sistemoje yra būdas be didelių ceremonijų, vėl per piniginius referendumus, jį iš seiminio stiklainio ištraukti ir kitu pakeisti.
Kaip teigia, atrodo, gerokai kainuojanti propaganda, mirčiai būtų pasmerktos Lietuvos politinės partijos, kurios, nors ir netobulos, gyvuoja ir sudaro vyriausybes savivaldose kitur pasaulyje. Aišku, kad tokiu atveju, ant pinigų maišo palypėjusi, susidarytų kažkokia nepartinė (?) partija. Tokia nauja „nepartinė“ partija statytų („žmonių“ vardu) savus rinktinius kandidatus, neįrašytus į „sąrašus“ ar perbėgusius iš „sąrašų“. Tai būtų pavadinta visuotiniais „vienmandačiais“ rinkimais į Lietuvos Seimą. O dabar mes turime mišrią vienmandatę ir sąrašinę (pagal partijas) sistemą.
Visame laisvame pasaulyje veikia maždaug panašiai apie valstybės reikalus galvojančių piliečių grupuotės, tarkime, visuomeninės organizacijos, ypač besidominčios „politiniais“, krašto valdymo, klausimais. Jos vadinamos partijomis. Dažnai tos grupuotės nesutaria dėl būdų, kaip siekti to paties tikslo, ar net dėl to, nuo ko pirmiausia pradėti to tikslo siekiant. Būna ir atvejų, kad partijos siekia net skirtingų tikslų neva visų piliečių labui. Dažnai pasitaiko, kad partijose iškyla ne idealistai, o savanaudžiai, kas, deja, priklauso nuo balsuotojų idealizmo bet kokioje rinkimų sistemoje. Kyla nesutarimai tarp partijų ir net partijų viduje. Todėl vargu ar rasime kur laisvą savivaldoje („demokratijoje“) gyvenančią tautą, kur žmonės dažniau ar rečiau nepeiktų partijų. Tačiau politinės partijos yra neišvengiama blogybė, kaip ir kartūs vaistai nuo slogos ar nuo rimtos ligos.
Turbūt partijų labiausiai nemėgsta valdžios galios siekiantys piniguočiai. Jie tai daro vien ekonominiais sumetimais: partiją papirkti labai daug kainuoja ar net neįmanoma. Pagaliau papirksi vieną, o dar kelios kitos lieka. Jos gali dar daugiau kainuoti. Ir kitos partijos gali susimokyti ir drauge išeiti prieš papirktąją partiją, vienon krūvon savus iždus sukrovusios. Daug lengviau, kai kandidatuoja pavieniai, ”vienmandačiai“, asmenys. Pavienį kandidatą pigiau nupirkti, o kartais ir nėra reikalo pirkti: galima jau nupirktą kandidatą pastatyti. O kitas, didelių pinigų neremiamas kandidatas bus nustumtas į propagandos užkrosnį. Todėl visame pasaulyje partijos yra didelis apsunkinimas krašto valdžią tvarkyti pasišovusiems piniguočiams, nes jos suteikia galimybę paprastiems piliečiams susiburti ir savomis pastangomis atsistoti prieš ambicingo pinigo hegemoniją. Susipratę piliečiai, nors ir burnodami prieš partijas, turėtų pagal reikalą jas sava veikla bei (rinkimuose) balsais paremti ir dėkoti Dievui, kad turi galimybę tai daryti. O dar geriau – sau artimiausion partijon įstoti ir iš vidaus jos veiklai daryti įtaką.
Dar nesena istorija rodo, jog ten, kur nėra stiprių politinių partijų, lengva valdžią užgrobti pinigu, akiplėšiškai meluojant, terorizuojant. Panašiai su pažadais skurdą panaikinti, partijų rietenas nutildyti ir tvarką įvesti valdžion atėjo du dideli „tvarkdariai“ – Leninas ir Hitleris. Na, ir įvedė „tvarką“.
Deja, netvarkos ir skurdo yra visur. Girdėti apie skurdą net Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur „skurdžiai“ kartais atvažiuoja „linkolnais“ ir „kadilakais“ pašalpos atsiimti.
Tiesa, ten bent jau valstijų mastu veikia „vienmandačiai“ rinkimai, bet kandidatai ten iškeliami, pralindę pro „stiprių partijų koštuvą“. Politinės partijos iškelia „vienmandačius“ kandidatus, parinktus kaip laimėtojus partijos pirminiuose rinkimuose. Ir jei kandidatuoja kas nors kaip „nepartinis“, „nepriklausomas“, į jį nukreipiami stiprių partijų prožektoriai, peršviečiantys net jo rėmėjų pinigines. Dideli pinigai ir ten savo vaidmenį vaidina. Bet ten piniguočiai žinomi, ir rinkimuose tokiu atveju veikia JAV pinigai prieš JAV pinigus. Tik B.Klintono į prezidentus rinkimuose, deja, pasipainiojo Indonezijos ir raudonosios Kinijos pinigėliai. Nuo to labai sumaniai dėmesys buvo nukreiptas į „sensacingesnę“ sritį: į B.Klintono santykius su Monika.
Deja, Lietuvoje piniguočiai dar ne visi yra aiškūs. Tad rinkimuose gali pasitaikyti, kad vietoje Lietuvos pinigų rungtųsi vieno užsienio pinigai prieš kito užsienio pinigus. O tai būtų ypač pavojinga Respublikos nepriklausomybei bei tautos laisvei. Pavojus kiltų, jei būtų nuvertintos ir šiaip jau silpnos mūsų politinės partijos per savo „koštuvą neprakoštų kandidatų“ iškišimu visiškai „vienmandačiuose“ rinkimuose.
Jei būčiau didelis piniguočius, siekiąs perimti ne kurį nors verslą, o kurios nors nedidelės valstybės valdžią, remčiau siūlomą naują Seimo rinkimo sistemą. Pagal ją būtų nesunku sudaryti akcinę bendrovę Lietuvai pigiai nusipirkti, nusiperkant Seimą.
Geras ženklas, kad ir opozicijos, ir pozicijos partijos šiuo atveju yra „pozicijoje“ už Lietuvos Respublikos valdžios pastovumą ir krašto saugumą. Tai rodo, jog turime „valstybės vyrų“, o ne vien tik „politikierių“. Juokingi yra teiginiai, kad dabartiniai Seimo vadovai esą „panikuoja“, išsigandę naujos sistemos, nes jie, ko gero, „be sąrašų“ į Seimą nepatektų. Jie tikrai patektų ir be sąrašų, nes turi užnugarį. Tik keista, kad net su „sąrašų“ rinkimine sistema patenka į Seimą tokie žmonės, kurie, atrodo, nežino, kad jie privalo atstovauti Lietuvos, o ne kurios kitos valstybės interesams. Galima tik spėti, kiek tokių dar daugiau pakliūtų į Seimą, jei galėtų pasilypėti ant „vienmandačio“ pinigų maišo.
Tad palikim valstybės valdymą piliečių ramiai, be neaiškių pinigų įtakos išrinktiems valstybininkams.

Vilius BRAŽĖNAS
Vilnius

© 2003 "XXI amžius"