Atnaujintas 2003 m. birželio 11 d.
Nr.45
(1149)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Pasaulis
Istorijos vingiai
Lietuva
Krikščionybė ir pasaulis

Susitikimai
Laikas ir žmonės
Žvilgsniai
Proza
Atmintis
Nuomonės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Kita pusė darbo

Sakoma, kad gera pradžia - pusė darbo. Sakoma ir kitaip: gera tvarka - pusė darbo. Abu tvirtinimai pamatuoti, reikšmingi, todėl verta kalbėti apie pradžią, kurią Lietuvos Sąjūdis padarė, ir tvarką, kuri nepadaryta, kuriai reikalinga nauja Sąjūdžio banga.
Per gerą pradžią atgavome nepriklausomybę, atsikratėme okupacijos, gavę kvietimus į NATO ir ES, užsitikrinome išorinį saugumą. Pasiekta labai daug: atstatėme tautos būstą - valstybę, savo žemės sklypą pažymėjome riboženkliais, saugumo dėlei nuo buvusio okupanto užtvėrėme tvorą, Vakarų kaimynai mus pripažįsta vertais gyventi bendrystėje.
Iš tikrųjų pradžia gera ir galima tvirtinti - pusė darbo. O kokia tvarka gryčioje - valstybėje, šeimoje - tautoje, kaip prižiūrima žemė maitintoja?
Turime pripažinti, kad tvarka, kurią priverstinai buvo primetę svetimieji, paliko sena, šeimininkavimas - ūkio tvarkymas vyksta ne demokratijos, o jos ydų ir grimasų pagrindu, šeimininkauja vakarykščiai prievartautojai, jie įteisina neteisingumą, naudojasi ydingais įstatymais ar įstatymų spragomis, lobsta, tarpsta išnaudojamųjų sąskaita, tenkina savo hedonistinius poreikius, pamynę amžinąsias ir bendražmogiškąsias vertybes, gyvena malonumais. Šeimos - tautos, dešimtmečius murkdytos už vertybių skalės ribų esančioje ideologijoje, dvasia paliegusi, ją iš raudono rūko vesti „šeimininkams“ nenaudinga, o tikrų žiburių jai kelią nušviesti per maža. Prievartinė „kolektyvo“ santarvė, prievartai dingus, atsiskleidė susvetimėjimu, nusimetus kaukes, kaimynas kaimyno neatpažįsta, vaikai tėvų, tėvai - vaikų. Laisvė ir demokratija, suvoktos kaip savivalė, tapo dirva blogiui tarpti, bendravimas artimo meilės pagrindu - bendravimu turtu, pinigais. Šeimynos - tautos vaikai, palikti likimo valiai ir pasinaudodami laisve, ieško geresnių namų (važiuoja į užsienį), lenda į šiluminius mazgus, eina į sąvartynus, geria, tinginiauja, elgetauja, vagia, plėšikauja, žudo ir žudosi.
Gryčia - tautos būstas, panašus į dvaro rūmus, kurių tik fasadas gražiai dažytas ir išpuoštos pasilinksminimo salės bei prabangiai įrengti valgomieji ir miegamieji kambariai. Dvarponiai ir tijūnai alų midų geria, kumečiai nieko burnoje neturi. Žemė maitintoja, rankomis purenta, numylėta, dainomis apdainuota, dabar buldozeriais prievartaujama, chemikalais nuodijama ar pamesta dirvonuoti piktžoles veisia, už nemeilę trokštantįjį nitratais prisotintu vandeniu girdo. Kažkada kaip šventi medžiai garbinti ąžuolai iškirsti, miškų likimui apverkti vieno Antano Baranausko plunksnos būtų per maža. Maironio priesakas mylėti brangią žemę, jos girių kvapą, žaliąsias pievas - pamirštas.
Geros pradžios - pirmosios darbo pusės pabaigos tikimės sulaukti kitąmet gegužę, kai Lietuva taps NATO ir ES nare. Gera tvarka - kita pusė darbo, turėjusi eiti drauge su gera pradžia, ne tik neprasidėjo, bet buvusių partinių nomenklatūrininkų, įsitvirtinusių visose valdžios struktūrose, dėka žlugdoma. O geros pradžios atidėlioti nebegalima, nes jau pasigirsta revoliucingų šūksnių. Kitai pusei darbo atlikti reikia didžiulių pastangų, reikia visos tautos sutelkto veikimo - talkos. Tautą reikia išjudinti, deramai pakviesti į talką. Vėl reikalingas Sąjūdis, nauja Sąjūdžio banga - paskata nebeteršti Lietuvos, vaduotis ne tik nuo esamos fizinės bei dvasinės taršos, bet ir nuo teršėjų, nuo netvarkos skatintojų, kurpėjų.
Vienos iš partijų vadovas viešai pasakė, kad Sąjūdis jau savo padarė, dabar Lietuvos reikalus galinčios tvarkyti partijos. Klystate ir klaidinate: Lietuvos valstybę sudaro ne partijos, ne valdžios, o jos pilietinė visuomenė, kurią gimdo, ugdo ir formuoja lietuvių tauta. Partijų ir valdžių priedermė - tarnauti visuomenei (reikia nepamiršti, ką su blogais tarnais daro šeimininkas). Pilietinė visuomenė Lietuvoje dar neišugdyta, nesuformuota, todėl tarnai taip drąsiai šeimininkauja, todėl tiek daug netvarkos.
Tebepriekaištaujama prezidentui Rolandui Paksui, kad jis į Prezidento rinkimus ėjo su populistiniais šūkiais. Ar ne jis, betarpiškai bendraudamas su tauta, pamatė netvarką, biurokratijos savivalę, moralinį nuosmukį? Įtikinamai taręs nuostatos dėl tvarkos įvedimo valstybėje žodį, R.Paksas gavo tautos mandatą būti Prezidentu. Tvarka Lietuvoje - ne populistinis šūkis, o tautos lūkestis, būtinybė. Vienas Prezidentas negali įvesti tvarkos, reikalinga tautos talka. Telaimina Visagalis tą siekį, tepakyla nauja Sąjūdžio banga siekiui įgyvendinti.
Naujai Sąjūdžio bangai gal naujos intelektualų iniciatyvinės grupės neatsiras, tad naudokimės išlikusia visuomeninės organizacijos - Lietuvos Sąjūdžio - struktūra, burkimės į vietos (parapijų, seniūnijų, kaimų) bendruomenes, Sąjūdžio grupes, klubus, kelkimės ir kelkime Lietuvą dvasiniam atgimimui, telkime ne kokią vienapusę partinę (kairiarankę ar dešiniarankę), o visavertę pilietinę, tautiškai susipratusią visuomenę, kurkime ir tvirtinkime tikrą savivaldą, o ne pseudodemokratiją su biurokratijos, timokratijos ar ochlokratijos ydomis. Sėkmingai atlikę vieną pusę darbo, imkimės kitos, lemtingos tautos būčiai, darbo pusės.

Algimantas ZOLUBAS
Vilnius

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija