Šventojoje žemėje dar viena taikos viltis

Palestiniečių premjeras M. Abasas, JAV prezidentas Dž.Bušas ir Izraelio ministras pirmininkas A. Šaronas po viršūnių susitikimo surengė spaudos konferenciją EPA-ELTA nuotrauka

JAV prezidentas Džordžas Bušas rimtai užsiėmė labai sudėtingomis Artimųjų Rytų taikos problemomis. Po Jordanijoje įvykusio susitikimo su Izraelio premjeru Arieliu Šaronu ir palestiniečių premjeru Machmudu Abasu, JAV prezidentas sakė esąs įsipareigojęs užtikrinti žydų valstybės saugumą ir palestiniečių valstybingumą bei laisvę. Dž.Bušas įpareigojo valstybės sekretorių Koliną Pauelą ir patarėją nacionalinio saugumo klausimais Kondolizą Rais Artimųjų Rytų taikos plano „Kelio gairės“ įgyvendinimą laikyti didžiausios svarbos klausimu. „Kelio gairių“ plane, prie kurio kūrimo, be JAV, prisidėjo Europos Sąjunga ir Rusija, numatoma jau iki 2005 metų Vakarų Krante ir Gazos ruože įkurti nepriklausomą Palestinos valstybę. Daugeliui politikos apžvalgininkų net sunku įsivaizduoti, kad Dž.Bušo taikos planas galėtų būti sėkmingas. Ištisus dešimtmečius nuolat konfliktuojantys žydai ir palestiniečiai sunkiai suvokia, kad abi valstybės galėtų taikiai susitarti. JAV ir Europa daug vilčių deda į naująjį Palestinos premjerą Mahmudą Abasą, dar vadinamą Abu Mazeliu. Šis išsilavinęs ir laikomas provakarietišku politiku, specialistų nuomone, yra vadinamas Palestinos išsivadavimo organizacijos smegenimis. Tačiau visa bėda ta, kad M.Abaso labai nemėgsta oficialus palestiniečių lyderis Jasyras Arafatas, faktiškai torpeduojantis derybas su Izraelio vadovais. J.Arafatas, nepraleidžia nė vienos progos sumenkinti M.Abasą ir pakenkti taikos deryboms. Kai jau buvo sutarta dėl Izraelio premjero A.Šarono ir M.Abaso susitikimo, J.Arafatas pareiškė, kad susitikimas neįvyks, nes esą palestiniečiai tam dar nepasirengę. J.Arafatas labai apribojo M.Abaso kabineto valdžią. J.Arafatas kaip ir anksčiau kontroliuoja palestiniečių autonomijos saugumo pajėgas. Faktiškai J.Arafatas palaiko glaudžius ryšius sukarintomis palestiniečių teroristinėmis grupuotėmis „Hamas“, „Islamo džihadas“, „Al Aksos kareivių brigada“ ir kitomis. Pagal taikos planą, šios grupuotės turi būti nuginkluotos. Deja, kaip tą padaryti, niekas nežino. Nežino ir pats M.Abasas, teigdamas, kad bandys įtikinti šių organizacijų vadovus nusiginkluoti patiems. Mažai kas tuo tiki, nes šie teroristai jau tiek įsitraukę į savo veiklą, jog net nenori pagalvoti apie kitokį „darbą“, jie moka tik žudyti. Tuo labiau kad jie jaučia J.Arafato paramą, kuris jiems yra palestiniečių nacionalinis simbolis, vadovauja jų gynybos ir vidaus reikalų ministerijoms bei yra vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas. Vargu ar M.Abasas gali net svajoti apie tokią galią. Taigi J.Arafatas yra bene pagrindinė kliūtis taikos procesui. Deja, ne jis vienas. Ir Izraelio premjerui A.Šaronui iškilo rimtų problemų. Pirmiausia – pasitraukti iš palestiniečių gyvenviečių ir sustabdyti naujakurių žydų gyvenviečių statybas Gazos ruože ir Vakarų Krante. Ir ne tik sustabdyti, bet ir nugriauti jau pastatytas po 2001 metų karo. Tačiau A.Šaronas kelia ir savo sąlygas - pirmiausia turi būti nutraukti savižudžių ir kiti teroristiniai išpuoliai prieš žydus.
Po susitikimo su Dž.Bušu ir A.Šaronu M.Abasas pareiškė, kad palestiniečiai atsižada teroro veiksmų ir smurto prieš žydus. Beje, iš teroristinių organizacijų vadovų jau pasigirdo balsų, kad ne M.Abasui spręsti, kaip turi būti elgiamasi su žydais, o jis pats pavadintas Amerikos liokajumi. Taip pat negalima visiškai pasikliauti ir Izraelio premjeru A.Šaronu, žadėjusiu pradėti griauti „kai kurias“ savavališkai pastatytas žydų naujakurių gyvenvietes. A.Šaronas net neužsiminė, kiek tų gyvenviečių bus nugriauta ir kurios iš jų laikytinos savavališkai pastatytomis. Kaip žinoma, dauguma tokių gyvenviečių buvo pastatyta pritariant ir remiant vyriausybei. Po A.Šarono pareiškimo apie galimą gyvenviečių sugriovimą į gatves išėjo dešimtys tūkstančių protestuotojų. Beje, ir patys Izraelio ministrai nėra vieningi tuo klausimu.
Galima neabejoti, kad nepriklausomos Palestinos valstybės įkūrimas sukels didelių problemų tiek žydams, tiek palestiniečiams. Pastariesiems net kils daugiau problemų nei Izraeliui. Pirmiausia galima teigti, kad Palestinos valstybėje (jeigu ji bus įkurta) nėra jokios ekonomikos infrastruktūros, ir daugelis palestiniečių išgyvena tik dirbdami Izraelyje. Nėra ko tikėtis turtingų arabų valstybių paramos ir pinigų „lietaus“ iš Saudo Arabijos ar kitų nafta turtingų arabų šalių. Netgi palestiniečių pareigūnai pripažįsta, jog kiek beduotum pinigų J.Arafatui, juos vis tiek išvogs. Vienas Palestinos išsivadavimo tarybos narys taip tiesiai ir pareiškė, kad J.Arafato kontroliuojama Palestinos išsivadavimo taryba tiesiog įteisino korupciją. Jis teigė esą gerai, kad palestiniečiai neturi savo nepriklausomos valstybės, nes dar nėra ir nežinia kada bus nors vienas normalios valstybės atributas: nėra nei infrastruktūros, nei institucijų, nei įstatymų. „Palestiniečių valdžia yra mafija, kuriai vadovauja lyderiai, siekiantys tik savo asmeninių tikslų“, - tvirtino vienas Palestinos išsivadavimo tarybos narys.
Taigi tokiomis nepaprastai sudėtingomis sąlygomis vėl iš naujo prasideda taikos paieška Artimuosiuose Rytuose. Kaip šį kartą seksis Dž.Bušui, labai sunku prognozuoti. Daug kartų buvo bandyta atrišti tą sunarpliotą mazgą. Pakanka tik prisiminti 1993 metų Oslo taikos susitarimą, kai tuometis Izraelio premjeras J.Rabinas ir J.Arafatas netgi Nobelio taikos premiją gavo.

Petras KATINAS

© 2003 "XXI amžius"