Aną vasarą
Novelė
Šiandien Kaziuko paskutinė diena
mokykloje. Gerai prisimena pavasariu kvepėjo dirvonai, klykavo
pempės, kai sesuo pirmą dieną atvedė jį į šią mokyklą. Šiandien
už lango lygiai toks pat žydintis ir raibuliuojantis pavasaris
kaip tada, ir štai po ketverių metų, gavęs baigimo pažymėjimą,
jis paskutinį kartą peržengs savo mokyklos slenkstį.
Klasėje šį rytą jie sėdėjo tylūs, susimąstę, kai panelė mokytoja,
lyg su liūdesiu akyse žvelgdama klasę, iš lėto tarė jiems atsisveikinimo
žodžius: prašė neatsižadėti mokyklos suolo siekti toliau mokslo,
kuris atvers jiems akis ir protą į visa, kas gražu ir brangu mūsų
žemėje. Ji ragino, kad neleistų išblėsti ir tėvynės meilės žiburėliui,
kuris įsižiebė, ruseno ir brendo jų širdyse per ketverius metus,
kaupiant žinias apie gimtąjį kraštą, jo grožį ir garbingą šalies
praeitį. Kalbant mokytojos žvilgsnis bėgiojo po klasę nuo vieno
veido prie kito, galbūt paskutinį kartą tarsi norėdama sau atmintyje
pasilikti ryškų kiekvieno mokinio prisiminimą.
Įteikusi mokyklos baigimo pažymėjimus, atsisveikindama spaudė
jiems ranką, pridėdama kiekvienam po meilesnį žodį. Mokytoja dar
juos palydėjo iki kiemo galo ir juokaudama prašė nepamiršti gyvenime
savo pikčiurnos mokytojos. Kaziukas nedrąsiai pažvelgė jai į akis:
jos buvo švelnios ir truputį liūdnos. Šiuo momentu nejautė jis
didelio džiaugsmo. Bijodamas parodyti draugams ašarotas akis,
nuskubėjo takučiu žemyn, Akmenos link, palikdamas mokyklos kieme
savo mokytoją ir besiskirstantį draugų būrį.
Gerokai nutolęs nuo mokyklos, išsitiesė jis nerūpestingai po išsibėgusia
virš visų medžių pušim, po ta pačia, po kuria ne sykį šiltą ir
saulėtą pavasario popietę, grįždamas iš mokyklos, sustodavo paklausyti
skardžiuose paukščių ulbėjimo ir nusekusios Akmenos čiurlenimo.
Jam buvo gera čia aukštielninkam gulint pasvajoti, klausant širdį
gaivinančių paukščių balsų ir tekančios upės garsų, palydėti į
tolį nuplaukiančius lengvapūkius debesėlius bei permąstyti klasėje
prabėgusią mokslo dieną. Takas palei Akmeną vedė jį namų link,
o upė čiurleno toliau lyg lanka, tik, pasiekusi Aušrinės piliakalnį,
darė apie jį posūkį. Kiek toli Akmena dar nuvingiuodavo, Kaziukas
neturėjo nė mažiausio supratimo. Darydama posūkį, srovė buvo gerokai
įsirėžusi į atkalnę; pavasariais, sniegui tirpstant, besiverždamas
vanduo su ledais dažnai nuplaudavo dalį šlaito kartu su žemyn
nulinkusiais karklais ir plačiai išsiliedavo į lankas. Rudenį
ir žiemą upė tekėjo ramiai, o paakmeniais gerai sumintas pažįstamas
takas kasdien vedė Kaziuką iš namų į mokyklą ir atgal.
Šiandien į namus grįžti Kaziukas nesiskubina. Jis apsiverčia,
guli alkūnėmis parėmęs smakrą ir žvelgia į netoliese ant kalvos
tarp beržų likusią Ruzgio sodybą, o jos viduryje stovinčią jų
mokyklą. Nejučiom jam dingteli mintis, kad šiuo taku į mokyklą
jis daugiau nebeis. Savo rankoje dabar laiko tūtele susuktą ir
melsvu kaspinu perjuostą mokyklos baigimo pažymėjimą, kurį parnešęs
paduos tėvams, šie bus laimingi, kad pagaliau jis užbaigė mokslus.
Jiems nebereikės taupyti pinigų knygoms, sąsiuviniams ir spalvotiems
pieštukams; namuose jie turės piemenį, dabar pati darbymetė, gyvulių
nėra kam prižiūrėti.
Šį rytą, paskutinį kartą eidamas pro Aušrinės piliakalnį į mokyklą,
jis pasivijo ateinančią Aliutę. Ji vilkėjo nauja gėlėta suknele.
Tai dovana, pasigyrė ji. Už sėkmingą egzaminų išlaikymą.
Vėliau į mokyklą užsuks ir jos mama, o kai ji gaus pažymėjimą,
abi kartu važiuos į miestelį, kur jai nupirks dar ir daugiau dovanų.
Eidama greta, ji čiauška visą laiką ir giriasi, kad netrukus jos
su mama išvažiuos į Kauną, ten pasamdys jai mokytoją, su kuria
ruošis ir rudenį laikys egzaminus į pirmą gimnazijos klasę. Kaziukui
tylint, sumišusi Aliutė žvilgteli į jį ir užklausia:
O tu? Ar į gimnaziją neisi?
Kaziukas, išgirdęs tokį klausimą, pyktelėjo ir piktokai atšovė:
Mokslas išlepintiems vaikučiams, tokiems kaip tu!
Aliutė paraudo ir nutilo.
Dabar, gulėdamas po pušimis, prisiminė šį pokalbį ir jam darėsi
gaila pyko ant savęs, kad taip šiurkščiai Aliutei jis atkirto.
Jo širdyje liko kartėlis ir nusivylimas. Aliutė mokysis toliau
dideliame mieste, pamirš Kaziuką, kuris pavasariais, grįžtant
iš mokyklos, išsukdavo jai alksnio žievės dūdeles, o žiemos metu
kartu slidinėdavo nuo Aušrinės kalno. Aliutės namai stūksojo tarp
sodo medžių, prie pat piliakalnio, o netoliese, kaimynystėje,
gyveno ir jie. Sukaitęs tempdavo jis mieste pirktas gražiai išmargintas
jos rogutes į kalno viršūnę, o paskui, vėjui ausis švilpiant,
skriedavo abu klegėdami atšlaite žemyn.
Jo mintys dabar pinasi viena su kita, bėgioja šen bei ten, kaip
tie debesėliai, tokie skaidriai melsvi nuplaukia jie tolyn virš
pušies viršūnės. Kaip tyčia, šiandien iš mokyklos Aliutę pasiėmė
atvažiavusi motina, ir su ja kartu jis nebegrįžo. Kitu atveju
gal būtų galėjęs jis dar ką nors jai pasakyti ar paklausti.
Kai Kaziukas pakilo eiti, saulė jau buvo persiritusi per zenitą.
Pamiršęs Aliutę, jis dabar susirūpino, kad namuose barsis, kodėl
taip ilgai negrįžo, ir bobutė turėjo varinėti karves. Išsitraukęs
kišeninį peiliuką, pušies kamiene paskubom jis dar išpjovė dvi
raides K A ir pasileido ristele namo.
* * *
Ši vasara nebuvo tokia, kaip
kitos jo vaikystėje prabėgusios. Ištisą dieną jis girdėdavo netoliese
urzgiančias mašinas, kurios voromis slinko Žemaičių plentu tolyn
į vakarus. Aukštai išsisklaidę dulkių debesys gulė žemyn, ir balta
danga nuklojo medžių lapus, pievų žolę, visą paplentę iki pat
Akmenos. Vakare, parginęs bandą, smalsumo vedamas, dažnai nubėgdavo
jis ant kalvos, prie plento, ir atsisėdęs stebėdavo iki sutemų
nematytus, keistai atrodančius žmones, kurie, manta apsikrovę,
traukė tolyn į vakarus, Klaipėdos link. Ant pečių jie tempė sunkias
kuprines, o ant vieno peties kabojo šautuvas su ilgu, smailiu
virš galvos kyšančiu durtuvu, kuris jį baugino. Kareiviai vilnijo
pėsti be perstojo plento pakraščiu, kad netrukdytų viduriu grindinio
pro šalį urzgiantiems tankams ir sunkvežimiams. Vyrai buvo dulkini
ir atrodė išvargę. Visas laukas ne tik skendo dulkėse, bet jame
tvyrojo ir motorų išmetami dūmai, persunkti alyvos smarve.
Vieną vakarą ant šlaito jam taip į plentą besidairant, prisiartinęs
raitelių būrys pasuko į nenušienautą jų pievą ir, garsiai gargėdami
nesuprantama kalba, kareiviai ėmė nulipinėti nuo arklių. Daiktus
sumetė į krūvą, ir arkliai ėmė godžiai skusti sužėlusią, dulkėm
apneštą žolę. Kaziukas sunerimo, buvo bebėgąs namo pranešti, kas
atsitiko. Tačiau nuo sodo pusės jis išvydo ateinantį tėvą, kuris,
pamatęs pievoje arklius, pats atskubėjo pasižiūrėti, kas darosi.
Priėjęs artyn, jis sustojo nuleidęs galvą, netardamas nė žodžio:
Matai, tėte, ranka Kaziukas parodė kareivių link, kurie brezentiniais
kibirais tempte tempė iš Akmenos vandenį, kiti jau buvo sukūrę
ugnį, kažką ten virė, o dar kiti, iš brezentu aptrauktų vežimų,
išsitraukę balalaikas bei mandolinas, virpindami stygas ėmė dainuoti.
Ką, vaikeli, galiu jiems padaryti, negi aš jiems uždrausiu ir
iš pievos išvarysiu
nutraukdamas sakinį, nes žodžiai strigo
gerklėje, vos pratarė tėvas. Kaziukas pastebėjo, kaip ant jo senokai
skusto skruosto nutekėdama pakibo ašara.
Eime, Kaziuk, namo, tegu
Jie neprašė sutikimo ateidami į Lietuvą,
tai kas jiems ta mūsų pieva
Kaziukui tėvas atrodė sulinkęs ir pavargęs, į jį žiūrint pasidarė
jam graudu ir pikta. Atsisukęs jis dar kartą akimis permetė pievą.
Ten buvo daugybė tamsių šešėlių, girdėjosi arklių prunkštimas,
o apie laužą susėdę triukšmingai dainavo kareiviai.
* * *
Jų pieva taip ir neatžėlė. Kas
liko po anos nakties, jie užleido karvėms ir jos užbaigė nugraužti.
Kareivių voros plentu nesibaigė visą vasarą. Pravažiuodavo sunkvežimių
kolonos nuo Kauno, kitos grįždavo priešinga kryptimi, o kai kada
triukšmingai girgždėdamas nuriedėdavo tankų dalinys. Nuo tankų
svorio linguodavo grindinys, prieš porą metų baigtas statyti Žemaičių
plentas jų vikšrų jau buvo išardytas duobėtas.
Vieną dieną karves pokaičiui jis parginė anksčiau negu paprastai
ir, suleidęs į dengtą pavėsinę, paliko jas gromuluojančias, o
pats, nubėgęs į virtuvę, prasitarė besitriūsiančiai bobutei, kad
nori nubėgti į Labardžius, į mokyklą pas panelę mokytoją, kuri
juos, paskutinę dieną išleisdama, kvietusi vasaros metu ateiti,
pasirinkti iš knygynėlio skaitinių ir veltui laisvo laiko neleisti.
Net jeigu nerastų jos namuose, ji priminė, kad mokyklos šeimininkas
Ruzgys atrakins klasę ir leis jiems pasirinkti norimų knygų. Tad
gali drąsiai, ką ras spintoje, neštis į namus ir skaityti. Tik
prašė, kad užrašytų į sąsiuvinį ir parodytų Ruzgiui, kokias knygas
pasiėmė, ir turėtų pasistengti nesuteptas grąžinti atgal.
Pakalbėjęs su bobute, kone pustekinis pasileido jam įprastu takučiu
mokyklos link. Šiai kelionei jis jau iš anksto rengėsi. Šį rytą,
ganydamas bandą, jis pasirinko Akmenos atšlaitėse stiklainį prisirpusių
žemuogių, kurias nuneš panelei mokytojai ir ją labai pradžiugins
Laukuose tylu, pats vidudienis. Tačiau priartėjo prie mokyklos,
nerimas sudirgino jam paširdžius: ką pagalvos panelė mokytoja,
išvydusi jį prieš save su stiklainiu žemuogių, ir ką tuomet jai
sakys. Mintys pynėsi, širdelė blaškėsi krūtinėje ir buvo jau beketinąs
apsisukęs grįžti atgal. Bet netikėtai ties posūkiu prie rugių
dirvos akis į akį sutiko mokyklos šeimininką Ruzgį, grįžtantį
su dalgiu ant pečių iš pievų. Tada pasidarė jam ramiau. Ruzgys
stabtelėjo, lyg norėdamas jį prisiminti, peržvelgė nuo galvos
iki kojų. Kaziukas tvirčiau suspaudė rankoje stiklainį.
Aš norėčiau pas panelę mokytoją, nedrąsiai pratarė jis.
Ruzgys tylėjo. Paskui paėmė jį už rankos ir nuvedė per mokyklos
kiemą tiesiai į klasę. Atrakinęs pravėrė duris ir parodė:
Štai!..
Kaziukas nieko nesuprato. Knygynėlio durys buvo išplėštos, aplink
pribarstyta popierių, knygų, pridaužyta stiklų. Prie sienos ant
grindų gulėjo suplėšytas Lietuvos žemėlapis, nuo sienų ant žemės
numesti Basanavičiaus, Maironio, Kudirkos portretai, Žalgirio
mūšio paveikslas, ir prieš klasę kabojęs kryžius buvo sulaužytas.
Priblokštas jis dairėsi aplink, niekaip negalėdamas rasti atsakymo
tam, ką prieš save matė. Ruzgys uždėjo jam ant pečių ranką ir
pasakė:
Išvežė
Užvakar atūžė kareivių prisėdusi mašina. Keletas apstojo
namą, neleisdami niekam išeiti nei įeiti, o kiti įsiveržė į vidų.
Nežinau, ką jie ten darė, tik, kai pabuvę valandą ar daugiau išgriuvo
laukan, pamatėme kartu su jais išeinančią ir panelę mokytoją;
įstūmė ją į sunkvežimį ir sulipę nudulkėjo plento link. Nuvažiuodama
mokytoja mojavo mums ranka, kol sunkvežimis dingo iš akių. O dabar
pats matai, ką ir mes įėję į klasę radome. Tai, Kaziuk, nebeturime
panelės mokytojos. Patylėjęs, jis dar pridūrė: Pulkininką
Stepulį taip pat areštavo. Prisimeni Aliutę jos tėvą išvežė.
Dabar jų namuose apsigyveno kariškiai.
O Aliutė? net nepajuto Kaziukas, kaip iš lūpų išsprūdo jos
vardas.
Stiklainis su uogomis išslydo jam iš sudrėkusių pirštų ir, atsimušęs
į prie krosnies išklotas plytas, suskilo. Išsirpusios raudonos
žemuogės nuriedėjo grindimis į visas puses.
Stepulienė su Aliute jau buvo išvažiavusios į Kauną, jų neberado,
pasakė Ruzgys.
Matydamas jo susijaudinimą ir ant grindų pabirusias uogas, turbūt
suprato, ką jautė tuo metu dešimtmečio berniuko širdis. Jis paėmė
Kaziuką už rankos ir, privedęs prie krūvos ant grindų išmėtytų
knygų, pasakė:
Rinkis, kiek paneši, vis tiek jų niekam nebeleis skaityti.
Po valandėlės jie tylėdami išėjo į kiemą.
Kaziukui skaudu buvo galvoti apie tai, kas įvyko, ką jam pasakė
Ruzgys. Viena buvo aišku atsitiko kažkas baisaus: žiaurieji
atsibastėliai išplėšė iš jo gyvenimo žmones, su kuriais buvo surištos
jo vaikystės dienos. Nieko netaręs, net neatsisveikinęs, po pažastim
pasispaudęs ryšulėlį knygų, nuturseno jis takučiu pro linguojantį
žydinčių rugių lauką, palikdamas mokyklos kieme stovintį Ruzgį
toje pačioje vietoje, kur paskutinę mokslo metų dieną liko stovėti
panelė mokytoja, o šalimais su motina ir Aliutė.
1952 m.
Juozas KONČIUS
© 2003 "XXI amžius"