Lietuvių godos
Susitikimas su Daniela
|
Daniela Lozoraitienė
(centre) su jai ir jos vyrui artimais žmonėmis Lietuvoje |
Tada, prieš ketverius
metus, 1999 metų birželį, atrodo, 16 dieną, lietuviškai vasarai
skleidžiantis, aš, radijo žurnalistas, ėjau susitikti su Daniela
Lozoraitiene, nes norėjau prisiminti ir visiems viešai priminti
apie Stasį Lozoraitį, Lietuvos Respublikos nepaprastąjį ir įgaliotąjį
ambasadorių JAV, 1993 metais turėjusį tapti nepriklausomos Lietuvos
Prezidentu.
Tada, 1999-aisiais, jo jau nebuvo. Fizine prasme. Bet mūsų sąmonėje
ir dvasioje jis buvo, kaip ir dabar. Tai didis žmogus. Aš akcentuoju:
pirmiausia žmogus. Mokėjęs mylėti tėvynę ir iki paskutinio atodūsio
rūpinęsis ja. Rašau taip, nes įsitikinęs to žmogaus būdo taurumu
ir šeimos požiūriu: šeima jam tautos pagrindų pagrindas. Bet
apie tai tegul paliudys S.Lozoraičio žmona, jo numylėta Daniela,
savo pokalbiu su manimi.
Dabar, po šiųmečio Lietuvos Prezidento rinkimų šurmulio, po to,
tų keliolikos pretendentų (išskiriant tik vieno kito) riksmo
gražbylingiausiomis giesmelėmis, apkaišytomis saldžiu ir apsukriu
melu, žadant geresnį materialų gyvenimą visiems bei žarstant ditirambus
sau, mūsų neužmirštamas S.Lozoraitis iškyla kaip politikas, gyvenęs
kitiems. Iškyla jis mums savo diplomatiška ramybe ir stoišku išdidumu.
Dabar Lietuvos žmonės tiesiog apstulbinti reiškinio, jog daugelis
mūsų politikų taip užsikrėtė tuo žodiniu žmogaus buities gerinimu,
kad apie dvasios vertybes visai užmiršo. Tarsi jos būtų antraeilės.
Juk laisvė be moralės palaida bala! Niekur negirdėjau, kad politikas
sakytų: Geras gyvenimas doram žmogui!. Kurdami naują fizinį
būvį, gaivinkime ir nihilizmu bei melu apaugusią savo dvasią!
- šitaip sakant irgi negirdėjau... Nebent iš prof. V.Landsbergio.
Iš kitų tokie ir panašūs samprotavimai - lašas jūroje. Pirmiausia
ugdykime save savyje.
Todėl S.Lozoraitis ir šiame kontekste matomas kaip teisingos ir
išmintingos politikos propaguotojas. Tai asmenybė, suvokusi savo
tautos laisvę kaip didžiausią vertybę.
Peršasi išvada, kad politika harmoningas reiškinys, ir, šiaip
ar taip, pirmuoju smuiku jame turi groti taurios dvasios asmenybės,
o ne kokie smulkmeniški verteivos. Štai dabar norisi prisiminti
S.Lozoraičio žodžius, pasakytus 1993 metais per Prezidento rinkimų
kampaniją. Žurnalistės paklaustas, ką jis patyrė atstovaudamas
valstybei, kurios vienintelė laisva teritorija buvo atstovybė
užsienyje, atsakė: Tai buvo keturiasdešimt metų kelionė per dykumą
namo, į pažadėtąją žemę. Keliavau kartu su visa Lietuva, nes
niekada nesijaučiau esąs užsienio lietuvis. Galėčiau pirštais
suskaičiuoti tuos kitų valstybių diplomatus ir politikus, kurie
per tą laiką buvo paėmę mano ranką ir pasakę Mes su jumis arba
bent Mes suprantame jūsų siekius. Dažniau tekdavo patirti jų
šalinimąsi, ignoravimą. Buvo bijoma gadinti santykius su Sovietų
Sąjunga. (Tada anie taip elgėsi, o dabar? Ar nauji ponai kai
kuo nepanašūs į savo pirmtakus? B.U.) (...) Teko sutikti net
labai turtingų žmonių, kurie man (S. Lozoraičiui) aiškindavo,
kad SSSR yra pažangiausia valstybė pasaulyje. Prisimenu, kaip
vienas diplomatas, grįžęs po pirmos kelionės į Maskvą, kalbėjo:
Nuėjau Maskvoje apsipirkti, - ten visko pilna. Klausiu: Ar
ne doleriais mokėjai? Žinoma, atsako. Taip atrodė ta šalis
žmonėms, kurie ją pažino tik iš valiutinių Beriozkos vitrinų.
(Tada taip ne vieno buvo mąstyta Vakaruose, Amerikoje, o dabar,
matydami ant kiekvieno kampo pilnas vitrinas čia, Lietuvoje, vis
tiek sukamės atgal į Maskvą, nors per draugo V.Lukašenkos šešėlį
ir prastokai ji mums šviečia. Bet stiepiamės, sukamės, žiūrime
atgal, nes tada už daug ką pigiau mokėjome, nes buvo... na, buvo,
buvo, kaip nebuvo ir t.t. B.U.). O S.Lozoraičio 1993 metais
apie tą penktąjį to amžiaus dešimtmetį sakyta: Kartais jausdavausi
kaip sapne, kai šauki, rėki, bet tavęs niekas negirdi. Taip buvo,
kai lietuviai per didžiulius vargus atgabeno į Vakarus mūsų partizanų
krauju apšlakstytą dokumentą, o Vakarai jo nepriėmė. (Tada...
Dabar? Gaila, kad dabar ir mūsų Lietuvoje mažai šaukiančiųjų apie
vakarykštę bei šiandieninę Laisvės bylą, na, taip, kaip tai, tarkime,
daro monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Nejaugi jau praėjo pavojai?
Visos Lietuvos šeimos gyvena gerai, augina sočius, dorus, patriotiškai
auklėjamus vaikus? B.U.).
Bet metas prisiminti pokalbį su
Daniela Lozoraitiene, kuri, tikiu, šį laikraštį perskaitys ir
aną mūsų susitikimą prisimins...
Nenoriu atnaujinti jums širdies žaizdos pokalbiu apie
jūsų vyrą Lietuvos Vilties Prezidentą S.Lozoraitį, tegul jam
būna lengva ilsėtis Anapilyje, o jums (tada - Lietuvių godų
klausytojų) dabar - XXI amžiaus skaitytojų vardu tebus išreikšta
nuoširdi paguoda bei palinkėjimas, kad jūs, anot kažkada ištartų
vyro žodžių, pagaliau, po ilgos kelionės, esate namuose, tai ir
jauskitės čia kaip tikruose savo namuose.
Taigi (S.Lozoraitį šiek tiek čia jau pristatėme), kas gi jūs,
gerbiama Daniela?
Sunku keliais žodžiais nusakyti, kas esi. Gal... pirmiausia esu
privilegijuota moteris. Sakau privilegijuota, nes gimiau labai
gražiame krašte, taurioje šeimoje, o ir likimas nepašykštėjo laimės
sutikti ypatingą žmogų, su kuriuo dalijausi visais gyvenimo rūpesčiais
ir džiaugsmais. Per jį širdimi tapau lietuve, o šitai mane dvigubai
dvasiškai praturtino, nes įgytą lietuviškumą sujungiau su į mano
kraują natūraliai įaugusiu itališkumu. Tai argi šitai menka privilegija?
Tai didelė įgyta teisė. Turiu pabrėžti, kad netekusi savo vyro,
praktiškai netekau ir savo gyvenimo, nes jis man buvo ne tik vyras,
jis buvo plačios jausminės amplitudės ir gilaus proto žmogus.
Su juo buvo galima dalytis viskuo tikrąja šio žodžio prasme.
Jis kaip šaltinis subėgdavo į mane, aš kaip upė į jį. Dabar,
kai vyro, o tai reiškia ir savo gyvenimo, netekau, aš vis tiek
nesu viena. Patirtas tikros meilės jausmas, kuris labai stipriai
reiškėsi ir jo tėvynės ilgesiu, aš per tam tikrą vyro veiklą tai
tėvynei irgi ėmiau ieškoti prasmės kai kuriuose dalykuose. Ėmiausi
atlikti konkrečias užduotis. O šitai mane džiugina, nes jeigu
nors kiek kažkam esi naudingas, tai dar ir nesi nelaimingas.
Kas su kiekvienu širdies dūžiu primena jums brangiausią
žmogų, jo būdo bruožus? Gal jo ištarti: Labas rytas, Leisk,
aš tau padėsiu arba Ačiū tau už tavo rūpestį, o gal ir be žodžių,
tik toji neišnykstanti maloni jo šypsena vis grąžina į anas laimingas
dienas?
Negalėčiau susitelkti ties kuriuo nors vienu momentu. Aš taip
gerai pažinojau savo vyrą iš veido mimikos, iš akių, kad dažnai
jo nuotaikas suprasdavau ir be žodžių, intuityviai. Geros ar blogos
buvo nuotaikos, supykęs ar linksmas, aš jausdavau jį, tarsi turėčiau
kažkokias antenas. Pavyzdžiui, jei matydavau prie vyro akių tokią
mažytę raukšlelę, tai reiškė, kad jis labai įpykęs. Tada reikėdavo
jam ypatingo dėmesio, nes galėdavo sprogti lyg kokia bomba. Iš
tiesų Stasio būdas buvo, ačiū Dievui, geras, nes mokėjo jį kontroliuoti.
Būdavo įdomu stebėti jo jausmų gamą. Valdomas temperamentas greitai
būdavo sutvardomas, ir jau užverčiame vieną lapą. Viskas gerai...
Prisimenu kiekvieną su vyru išgyventą smulkmeną, nes jis tarsi
gyvas mano atmintyje, štai imsiu jį ir paliesiu. Tai gilių, didelių
jausmų žmogus, labai išraiškingas. Ir labai dažnai šypsodavosi.
Dažnai. Nors nuotraukose atrodo pernelyg rimtas, uždaro charakterio.
Tačiau viskas buvo atvirkščiai. Jo šypsena tiesiog užburdavo.
S.Lozoraitis buvo malonus, švelnus, bet kartais, kaip jau minėjau,
ir staigus. Tai ypatingas žmogus, ir sunku net nusakyti jo kažkokį
vieną būdo bruožą. Jie visi pinte persipynę.
O gal būta jūsų vyro būdo savybių, kurios papildė jūsų
vidinį pasaulį? Ko jis išmoko iš jūsų? Nejaugi visai nepaveikėte
jo dvasios?
Susipažinau su savo būsimu vyru, kai man buvo 20 metų. Taigi jau
buvo ganėtinai susiformavęs mano charakteris ir temperamentas.
Tačiau daugelį būdo savybių, jų įvairiausius kampus, pasirodo,
reikėjo dar gludinti. Tapęs mano vyru S.Lozoraitis, dėmesingas
ir jautrus, nejučiom pakeitė mane daug tobulesniu, geresniu žmogumi.
Labai galantiškai, mandagiai jis leido man suprasti, kad aš turiu
kai ką permąstyti ir keisti. Tai padaryti buvo labai lengva, nes
norėjau būti visada tokia, kokią jis norėjo matyti. Tai buvo ta
dvasinė parama, kuri žmogų praturtina. Ką aš jam daviau? Sunku
pasakyti. Man atrodo, kad nieko. Tiesa, prisimenu, vieną kartą
kažkas juokaudamas vyrui pasakė komplimentą; Tu visada toks jaunas!
Kas tas slaptas tavo jaunystės eleksyras? O S.Lozoraitis šypsodamasis
atsakė: Jaunas todėl, kad turiu jauną žmoną. Matyt, todėl aš
visada būsiu jaunas. Nežinau, ar tai buvo tik jo pokštas, ar
buvo pasakyta rimtai
Taip... Jūs labai graži... Na, dainingos ir romantiškos
šalies moteris. Pamilote (gal vaikystėje nė negirdėtos šalies)
Lietuvos pilietį. Ar jau ir viskas, ką neseniai pasakėte, lėmė
tokį glaudų jųdviejų draugystės ir meilės ryšį?
Tai labai įdomus klausimas, nes jis verčia mane prisiminti vieną
mūsų šeimos nutikimą, iš kurio mes vis dažnai juokdavomės.
Buvo toks vienas tolimas giminaitis. Jis buvo išvykęs į Lietuvą
karjeros reikalais. Tuo metu tas giminaitis turėjo ten kažkokį
darbą. Ir kai jam atėjo laikas į Lietuvą išvažiuoti, jis tapo
nelaimingiausiu žmogumi: Pamanyk, danginsiuos į kažkokį pasaulio
pakraštį! Išvažiavo apniktas liūdnų minčių ir nelaimingas. Bet...
nuvažiavęs jis tiesiog įsimylėjo tą kraštą! Neatsimenu dabar visų
smulkmenų, nė kiek laiko giminaitis Lietuvoje dirbo, nes nebėra
jau giminių, kurių galėčiau apie tai paklausti. Tai buvo prieš
daugelį metų. Žinau svarbiausia: kai giminaitis grįžo iš Lietuvos,
Italijoje jam jau niekas nepatiko ir neįtiko. Jis sakydavo: čia
gražu, bet Lietuvoje dar gražiau
Todėl mūsų šeimoje Lietuva
buvo objektas, apie kurį sukosi šmaikštūs palyginimai, tam tikri
pajuokavimai. Jeigu, būdavo, kažkas ką nors giria, mes tuojau:
O Lietuvoje dar gražiau! Taip pamėgdžiojome tą giminaitį. Todėl
įdomi ir detalė susipažįstant su savo būsimu vyru. Kartą svečiuodamasi
pas draugus šnekučiavausi, kai vienas nepažįstamasis prisistatė:
Aš Stasys Lozoraitis, ir pridūrė: - Jūs niekada neatspėsite,
iš kur aš kilęs... O aš kažkaip intuityviai tariau: Jūs tikriausiai
esate iš Lietuvos... Mano būsimasis vyras iš nuostabos tiesiog
apstulbo, nes nesuprato, jog aš tai pasakiau juokaudama (prisiminusi
aną tolimą giminaitį!). Tačiau tas atsakymas jam padarė didelį
įspūdį, nes nuo tada jau ir prasidėjo įdomi mūsų draugystė. Nors
Stasys ir turėjo daug pažįstamų merginų, kurios mielai su juo
draugautų. Tačiau, manau, kad tas jo tautybės atspėjimas buvo
mums lemtingas, paveikus.
Tai kokią Lietuvą įsivaizdavote (gal tik iš vyro pasakojimų)
iki nepriklausomybės?
Pirmiausia galiu papasakoti, kokią Lietuvą pamačiau su savo vyru
po nepriklausomybės atgavimo. Lietuvoje svečiavausi pirmą kartą.
Atskridome lėktuvu. Tas pirmas skrydis Lietuvos link buvo iš Ciuricho.
Kai artėjome prie Vilniaus, beveik nieko nesimatė, nes buvo labai
debesuota. Abu sėdėjome nukreipę žvilgsnius į lėktuvo salono langelį
ir nekantriai dairėmės, kada pagaliau ką nors pamatysime? Vyras
tiesiog degė noru kuo greičiau ką nors pamatyti savo išsvajotoje
žemėje po 50-ies nebuvimo metų, aš smalsavau taip pat, nes tai
buvo mylimo vyro mylima tėvynė. Tai buvo labai jaudinantis momentas.
Prisimenu, buvo gražus vasaris... Visur baltas sniegas, tarsi
kokioje pasakoje. Man buvo ypač įdomu, nes aš atskridau iš krašto,
kur taip šilta, kur niekada nematome sniego. Lietuva man buvo
tikrai tarsi pasakų šalis. Ir dabar vėl atgyja tie visi Lietuvos
vaizdai, kuriuos pamačiau išlipusi iš lėktuvo ir apie kuriuos
mano vyras Stasys Lozoraitis pasakojo. Beje, jis nuo pat mūsų
pažinties pradžios man daug kalbėdavo apie savo šalį, tarsi koks
dainius, poetas. Jis taip įsigyvendavo į tą ar kitą pasakojimą,
kad negalėjai nepamėgti tų vaizdų, daiktų, paukščių, vabzdžių
ir tų visų mažiausių smulkmenų. Stasys viskam degė didele meile.
Tokiu būdu aš jau lyg ir dalyvavau jo gyvenime nuo pat vaikystės...
Kaip neprisiminti dabar jo praeities vaizdinių apie išsvajotą
Domeikavą, jo senelių namuose praleistų vasarų...
Tas nuostabus šieno kvapas... Guli sau ant pievos ir skaitai
kokią knygą, o aplink vasaros simfonija: paukščių balsai, bičių
ir vabzdžių zyzimas, girdžiu jo balsą. Patikdavo jam skaityti
ir namuose, šviečiant mėnulio pilnačiai. Mėgdavo obuolius. Skaito
knygą ir nė nejunta, kad jau kvepiantį obuolį skanauja. Vis prisimindavo,
kai Stasiuką senelis vesdavosi į kažkokią patalpą (tikriausiai
į kamarą, o gal į svirną? B.U.), kurioje iš obuolių spausdavo
sultis, darydavo obuolių sūrius. Aišku, per daug obuolių prisivalgius,
paskui tris dienas už pilvo susiėmus reikdavo laikytis. O, kaip
jam patikdavo arkliai... Mėgdavo dirbti su jais laukuose, paskui
joti jų maudyti. O bičių avilių apžiūrėjimas! Tai tarsi senelio
didžiausios paslapties atskleidimas. Tai jau ne darbas, greičiau
koks būrimas. Dar jis mėgdavo grybauti... Tie vyro pasakojimai
apie savo vaikystę buvo daugiau nei pasakojimai, nes visa tai
buvo tarsi jau ir mano vaikystė.
Taigi tada, kai lėktuvas, išniręs iš tirštų debesų, nusileido
Vilniuje, čia ilgai netrukome ir nuvykome į Kauną.
* * *
Čia aš atsiprašysiu gerb. Danielos,
kad nutraukiu jos pasakojimą, nes noriu keletu sakinių skaitytojams
papasakoti, kas buvo lietuviui Kaunas, kai S.Lozoraitį liūliavo
jo vasariška vaikystė.
Tada, kai Vilnius 1920 metais lenkų buvo okupuotas, Kaunas net
devyniolika metų buvo laikinoji Lietuvos sostinė. Ir dainavo žmonės
lietuviai: Mes be Vilniaus nenurimsim!.. Kai Vilnių 1939 metais
atgavom, jis vėl tapo Lietuvos sostine. Tačiau per tuos devyniolika
metų Kaunas išaugo tiesiog S.Lozoraičio ir jo amžininkų akyse.
Augo visais aspektais: augo ne tik miesto infrastruktūra, svarbiausia
tobulėjo žmonės: darbštūs, tvarkingi, apsišvietę, tautiškai
nusiteikę, pamaldūs ir ne menkesni savo krašto patriotai nei kitų
tuomečių Vakarų Europos valstybių piliečiai. Negalėjo Lozoraičių
giminė nesididžiuoti Kaunu laikinąja sostine, kurioje dvasiniam
žmonių išprusimui toną davė Vytauto Didžiojo universitetas, jo
fakultetai, kita mokymo sistema, bažnyčios, kunigai ir t.t. Manau,
kad S.Lozoraitį veikė tvarkingi ir orūs Lietuvos karininkai, kariuomenė,
taip pat Karininkų ramovė. Negalėjo jo nežavėti ir A.Gustaičio
bei kitų lietuvių lėktuvų konstruktorių pasiekimai aviacijoje.
S.Dariaus ir S.Girėno skrydis per Atlantą, o paskui ir viso Kauno
gėla jų nesulaukus... Tačiau kilo, augo Kaunas: Vytauto Didžiojo
karo muziejus, Valstybės teatro bei operos rūmai (su K.Petrausku,
A.Sutkumi ir kitomis įžymybėmis), VDU klinikos, Kūno kultūros
rūmai, kaip grybai po lietaus išdygusios Domijonaičio pradžios
mokykla, Šančių gimnazija, Aukštoji technikos mokykla ir kitos.
O knygų leidyba, knygynai. Na, ir Prisikėlimo bažnyčia (deja,
dar ir dabar niekaip neužbaigiama!). Puošėsi Bazilika, savo varpais
žmones šaukdama darbui ir kūrybai. Reikėtų priminti, kad prie
Vytauto Didžiojo karo muziejaus varpinės bokštas dar ir dabar
skambina neužmirštamą Lietuva, brangi....
Taigi tame, kaip iš pasakų kilusiame mieste, be kultūros centrų,
įsikūrė ir pramonės centrai: Kauno Pienocentras, plėtėsi Ragutis,
Kauno maistas, Lietūkis, Prekybos ir pramonės rūmai, Kauno
pašto rūmai, žodžiu, sukruto visaapimanti pramonė, gaminusi ne
tik Lietuvai gerus maisto produktus, siuvusi puikius drabužius,
batus bei kita ir konkuravusi Europos rinkose.
Aišku, ne be vargo ir triūso tai buvo pasiekta. Žmonės, kaip bitės,
triūsė kantriai, todėl ir ragavo saldžius vaisius. Kiekviena sena
Kauno gatvelė su senomis žydų įmonėlėmis priminė tada gal dar
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus, nes per Kauną, jau
nuo tų laikų ėjo svarbiausieji Lietuvos keliai, jungę jį su Ryga,
Gardinu, Karaliaučiumi, Daugpiliu, Liepoja ir kitais miestais.
Matyt, ne šiaip sau sakoma, kad miesto širdis yra jo žmonės. Kauno
žmonės tuo metu (praeito amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pradžioje
ir vėliau) buvo tikriausi ir ištikimiausi Lietuvos patriotai.
Iš tokių ir S.Lozoraitis. Jam buvo brangus kiekvienas to miesto
takelis, kampelis, skersgatvis, namas. Ten buvo eita, sustota,
svajota ir su tuo miestu augta...
* * *
Atsiprašiau Danielos, kad ir aš
mintimis tiek užsibuvau Kaune.
Keliausime dabar kartu su ja jau per šiuolaikinį Kauną, lydimi
jos neužmirštamo S.Lozoraičio
Apsilankėte turbūt ir Aleksote, Ąžuolyne, Žaliakalnyje...
Taip, pėsčiomis apėjome beveik visas miesto gatves. Mano vyras
man vis aiškino: Čia gyveno mano teta, čia gyveno mano seneliai...
Matai, čia, pirmame aukšte, langas tai buvęs mūsų valgomasis.
O ten mano dėdės namas! Buvo labai taurus, žavus žmogus, o ir
namas jo ne iš prastųjų, su apvaliu langu.
Taigi mes pamatėme visas vietas, kur Stasys praleido savo vaikystę,
užėjome ir į jo mokyklą, į jo klasę, atsisėdome į mokyklinį suolą,
Įsivaizduodami, kaip jis čia mokėsi, parodė man, kurioje vietoje
buvo nupiešęs tokį mažą piešiniuką... Įspūdį patyriau prie funikulieriaus.
Nuo čia atsivėrė graži Kauno panorama. Žvelgėme į vaizdus, kurie
nuo anų laikų į vyro atmintį buvo įstrigę. Iš čia jis matydavo
pravažiuojančius traukinius ir visa, kas jį supo gražioje vaikystėje.
Įdomu tai, kad Stasys apie viską pasakojo taip, tarsi tai būtų
buvę tik vakar... Bet sakė: Keista, daug kas buvo daug didesnis,
daug naujesnis. Tai buvo romantiška ekskursija. Aš išgyvenau
kartu su juo visa tai, tarsi mes abu prieš pusamžį čia būtume
buvę. Vyras man buvo viską apibūdinęs Italijoje taip vaizdžiai,
kad aš lengvai atpažinau čia visus reginius, apie kuriuos jis
man tada ten kalbėjo.
Ir dar. Ar jums neatrodo, kad lietuviai per dešimt nepriklausomybės
metų pasirodė ir kaip gabūs mafijos specialistai? Na, nebūtinai
to jie mokėsi iš itališkų filmų... Turbūt pasaulyje dar vertinamas
žmogaus sąžiningumas, gerumas?..
Visada sakiau ir sakysiu: kiekvieną kartą atvykusi į Lietuvą iš
naujo išgyvenu gilius jausmus. Laimė jausti čia tų žmonių gerumą,
artumą, rūpestį, tą nuoširdų priėmimą ir svarbiausia, - kad aš
esu jų dalis (aišku, per savo vyro atminimą, kuris čia gyvas).
Tai labai jaudinantys dalykai ir aš iš tiesų nežinau, kaip jiems
atsidėkoti. Visa tai, ką dabar jaučiu, man kaip stebuklas. Todėl
Lietuvos žmonės man kaip šeima, tai žmonės, kuriuos aš myliu,
nors ir ne taip juos dažnai matau. Tačiau puikiai žinau, kad jeigu
ištiesčiau ranką tuoj pat atsiras kažkas, kas man paspaus tą
ranką paakindamas, jog mane širdingai priima ir kad aš esu namie.
Tai nuostabus dalykas ir labai svarbus. Man visi lietuviai atrodo
puikūs žmonės, bet, tiesa, nėra tokios šalies, kurioje visi būtų
tobuli. Visur visokių esti. Tačiau lietuvių tauta yra drąsi, tiek
daug už tiesą iškentėjusi ne tik per tą pusę amžiaus sovietinėje
okupacijoje, bet ir per šimtmečius, daugelį kartų engiama. Tai
tauta, kuri visada troško būti nepriklausoma. Tai atkakli tauta,
kuri po visokių negandų išdidžiai prisikeldavo, vėl atgaivindavo
ir atstatydavo savo šalį. Ši tauta verta didžiulės pagarbos, šiandien,
labiau nei bet kada, verta būti Europos valstybių šeimoje. Ji
į Europą turi sugrįžti aukštai pakelta galva, nes per amžius jau
yra įrodžiusi savo vertę.
Ir paskutinis klausimas: ko reikia žmogui, kad jis būtų
laimingas?
Į tą klausimą, manau, kiekvienas turi savo atsakymą. Jei visa
žmonija nuo šiandien (na, ir vėliau) gyventų laimingą gyvenimą
tai būtų rojus! Nereikėtų didesnės laimės, bet ne toks, deja,
mūsų pasaulis, kuriame mes gyvename, kurį mes pažįstame. Šiaip
ar taip, iš savo patirties pasakyčiau, kad norėdamas būti laimingas
turi norėti tų dalykų, kuriuos turi, o ne tų, kurių neturi. Man
atrodo, kad aš visada taip galvoju, o šitai gal ir yra toji laimės
paslaptis?
* * *
Nuoširdžiai padėkojęs už pokalbį
išėjau. Kai leidausi menkai apšviesto koridoriaus laiptais, mane
staiga pasivijo šviesos šuoras. Atsisukau. Daniela stovėjo tarpduryje
tol, kol aš nusileidau į pirmą aukštą. Kol ją mačiau, nebuvo galima
įžiūrėti tų gražių, svajingų akių. Bet... aš mačiau mėlyną Italijos
dangų. Tada prisiminiau: juk lietuviškas paprotys išlydint svečią
iš karto neužverti durų. Gal toks ir itališkas?
Dabar, žvelgdamas į 1993 metų Prezidento rinkimų kampanijos metu
išleistą lankstinuką apie S.Lozoraitį, kažkaip intuityviai imu
jame ieškoti ir jo ten išspausdintų žodžių. Lietuvių tauta savo
dvasios jėga yra pasiekusi nemaža moralinių pergalių. Mes pirmieji
iškėlėme naciams teisme bylą dėl jų veiklos Klaipėdoje. Kai mano
tėvas 1934 metais nuvažiavo į Londoną, Didžiosios Britanijos užsienio
reikalų ministras stebėjosi: Kam jūs šitai darote, juk tai vaikai
baltomis pirštinaitėmis! Po penkerių metų prieš Hitlerį ir jo
vaikus jau drebėjo visas pasaulis, tačiau Lietuva atsisakė kartu
su jais žygiuoti prieš Varšuvą. O kokie tuo metu buvo mūsų santykiai
su Lenkija, puikiai žinoma. Tačiau padorumo jausmas neleido mums
dėtis kartu su agresoriumi, nors už tai teko skaudžiai sumokėti.
Lietuvoje hitlerininkams nepavyko suformuoti nei lietuviškų SS
dalinių, nei Mėlynosios divizijos, kaip Ispanijoje ir kitose
kur kas galingesnėse Europos šalyse. O septynerius metus trukusi
ginkluota kova su bolševikų okupantais? O pusę amžiaus išlaikyta
Lietuvos diplomatinė tarnyba nors Šventasis Sostas buvo uždaręs
mūsų atstovybę, nors sovietinę okupaciją oficialiai buvo pripažinusios
kai kurios valstybės. Joms teko atšaukti tokius sprendimus dėl
lietuvių spaudimo. Net JAV kandidatai į prezidentus negalėjo nepaisyti
Amerikoje gyvenančių lietuvių nuomonės dėl Lietuvos okupacijos.
Suvokimas, kad lemtingais momentais mūsų tauta yra vieninga, palaiko
dvasią, tai irgi moralinė pergalė. Gal todėl net sunkiausiais
momentais mokėjome džiaugtis. Būdavome laimingi su Daniela savo
mažame butelyje, pro kurio langus atsiverdavo visa Roma. Buvom
laimingi, matydami, kaip kregždės, parlėkusios tūkstančius kilometrų
iš Egipto, sukdavo ratus virš čerpių stogo, ieškodamos senojo
lizdo vietos.
Tada ir dabar...
Buvo Lietuvą okupavusi aukštuomenė, ereliai ir visokios visokio
rango žvaigždės, paskleidusios virš mūsų savos niekaip neišsisklaidantį
ir tautą slegiantį arogancijos debesį.
Yra Lietuvoje sava aukštuomenė, ereliai ir visokios visokio
rango žvaigždės, pučiančios į tos savo naujos arogancijos debesį
kvailus ir tuščius burbulus ir šitaip žudančios tautos intelektą.
O juk reikia taip nedaug: kad vyrai išmoktų dorai ir garbingai
mylėti tėvynę, o moterys visiems vyrams sugebėtų įkvėpti paprasčiausio
žmogiškumo, kaipmat išsklaidančio ir tamsiausios arogancijos debesį.
Toli pavyzdžių ieškoti nereikia. Daniela ir Stasys Lozoraičiai
šviečia savo paprastumu ir žmogiškumu.
Tada ir dabar.
Balys URBONAS,
žurnalistas,
Laisvės kovų dalyvis
© 2003 "XXI amžius"