Atnaujintas 2003 m. birželio 11 d.
Nr.45
(1149)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Pasaulis
Istorijos vingiai
Lietuva
Krikščionybė ir pasaulis

Susitikimai
Laikas ir žmonės
Žvilgsniai
Proza
Atmintis
Nuomonės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Gyvenimo baladė

Stefanija Kazlauskienė

Gimiau ne laiku ir ne vietoje…
Nieko nenudžiuginau, tiktai išgąsdinau. Mama, pirmą kartą mane išvydusi, pagalvojo, kad būsiu nesveika. Tačiau, spigiai surikusi, tuojau nusiraminau ir čepsėjau storomis lūpomis. Aš buvau labai smulkutė ir liesoka. Tai buvo, deja, ne gimdymo namai, o mamos bičiulių, gyvenančių Kaune, svetainė. Geri žmonės nuoširdžiai priėmė pas save besilaukiančią moterį, atvykusią iš Šiaulių. Mamą enkavėdistai persekiojo už tai, kad buvo bėglė iš Sibiro tremties.
Tą pačią naktį ir gimiau prieš laiką…
Mamos draugės vyras surado vienuolę pribuvėją, kuri pasakė, kad mergaitė gyvens, nes yra pakankamai stipri, o mamai būtinai teks kreiptis į chirurgą. Kad nepakenktume draugės šeimai, mes su mama atsidūrėme Kauno klinikose, o iš ten – „valdiškuose namuose“ - pro Kauno kalėjimą į Lukiškes. Tai buvo 1950 metai - pirmieji mano gyvenimo metai. Toje pačioje kameroje buvo dar vienas kūdikis - berniukas. Man vėliau pasakojo, kad mus abu kartu maudydavo.
Mamą, metus be teismo išlaikius, buvo kažkieno nuspręsta kartu su manimi ištremti atgal į Sibirą. Nepadėjo jokie prašymai ir įrodinėjimai, kad mama niekuo nenusikaltusi, be to, yra su kūdikiu. (Visas šias istorijas akivaizdžiai paliudija turimos archyvinės medžiagos kopijos.) Šiaip taip buvo leista mane perduoti giminaičiams. Netrukus atvažiavo mano tėtis, ir mes pirmą kartą pasimatėme…
Mama, Petronėlė Mankutė, gimė 1918 m. sausio 19 d. Tauragės rajone, netoli Skaudvilės. Būdama dvejų metukų, ji neteko savo mamos ir iki šešiolikos augo pas močiutę. Skaudvilėje mama baigė keturis mokyklos skyrius ir privačią siuvimo mokyklą Tauragėje. Po to gyveno Kaune, ištekėjo už policijos tarnautojo Apolinaro Galdiko (tokio pat žemaičio, kilusio nuo Rietavo). 1941 m. birželio 14 d. pirmuoju masiniu trėmimu jiedu buvo išvežti skirtingomis kryptimis: mama - į Tomsko sritį, o jos vyras - į katorgą tolimoje šaltoje šiaurėje. Sužinojusi apie greitą vyro mirtį, mama pabėgo į Lietuvą, naivokai tikėdama, kad jai pavyks išaiškinti, jog ji nėra niekuo nusikaltusi…
Jai teko slapstytis, dažnai keisti gyvenamąją vietą. Šiauliuose ji ištekėjo už mano būsimo tėvelio.
Tėvas Steponas Levickas gimė 1918 m. gruodžio 11 d. Šiaulių rajone, daugiavaikėje šeimoje. Sunkiai dirbęs nuo mažumės, tarnavęs Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje (apie kurią mums, vaikams, pagarbiai pasakodavo), kartu su broliu įsigijo kūlimo mašiną ir tuokart neblogai vertėsi. Tikėtasi, kad, sukūrusi naują šeimą, pakeitusi pavardę, mama bus visad saugi, jai nebereikės slapstytis. Deja… Ir tuomet būta visokių žmonių. Mano tėvai šeimynine laime nespėjo pasidžiaugti, nes kažkas įskundė mamą ir jai teko skubomis bėgti iš Šiaulių… Taip aš ir gimiau Kaune. Mamytę ir vėl ištrėmė. Ją vežė sunkvežimiu; tokios kelionės aš, vienmetė mergaičiukė, nebūčiau ištvėrusi.
Mane tėvukas parsivežė namo į Šiaulius.
Pasakota, kad, pirmą kartą nuo mamos atplėšta, klykiau be perstojo. Ir tiktai tėvukui mane pasiguldžius ant savo plačios krūtinės, iškart nutilau ir užmigau. Tėtis, aišku, ilgai negalėjo pajudėti, bijodamas, kad aš nepabusčiau.
Pusę metų mane augino auklė vienuolė Ancytė ir prižiūrėjo tetos. Jos manęs labiausiai gailėjo, stengėsi geriau maitinti, nes rengė vėl naujam „kurortui“. Tėvelis, artimųjų padedamas, savo noru susirengė vykti pas žmoną, t. y. pas mano mamą, į Sibirą. Važiavome traukiniu. Tegul tad šie prisiminimai primena pirmuosius mano gyvenimo metus toli nuo tėvynės Lietuvos…

Vaikystės spalvos

Sibiro atsiminimai

Gyvenimas turi daug spalvų, o prisiminimai vis verčia jį permąstyti. Tai lyg brangūs paveikslai, kuriuose regisi praeitis: tai žmogaus išgyventos akimirkos vidinė dvasinė jausena. Visuomet išsipasakoju, niekieno neliepiama, kai liejasi žodžiai iš širdies, atnešdami prasmingus praeities vaizdinius.
Tegul šitaip nutinka ir dabar. Sunku susirasti ar pasirinkti tą pirmąjį paveikslėlį, į kurį žvelgiant atsivertų senasis tremties pasaulis, kai norėta būti ir gyventi.
Matau tamsią patalpą ir labai noriu valgyti. Stoviu šalia metalinės lovos, įsikibusi į jos koją ir, pakėlusi galvą, žiūriu į savo tėtį, sėdintį ant lovos, o kojomis nesiekiantį grindų. Man atrodo, kad jis labai aukštai. Tėtis valgo forminę duoną ir vis pasiūlo man. Langas labai aukštai spindi keista šviesa. Žvelgiu į viršų ir jau nežinia kelintą kartą vis klausiu: kur yra mano mama?.. Man tėvelis tyliai ir ramiai atsako: mamytė išvažiavo lėliuko pirkti, tu greitai turėsi mažą broliuką.
O man tuomet buvo dveji metukai ir keturi mėnesiai.
Po daugelio metų viską papasakojo mamytė…
Mes gyvenome žeminėje. Tai buvo Mariakovkos gyvenvietė, kažkur tolimoje Tomsko srityje, gūdžioje taigoje. Vėliau, gavę kambarėlį ilgame barake, apsigyvenome pačiame Tomske. Čia kartu buvo ir virtuvė. Vis dar prisimenu žeminę. Aš jaučiau didelę vienatvę. Mama augino mažylį broliuką, o man kasdien reikėjo tyro oro ir didelio dangaus. Mane aptūlodavo taip, kad vos tiktai akys matydavosi, ir išleisdavo laukan pažaisti. Aplinkui mačiau kalnus sniego ir prakastus takus. Man vienai buvo nemalonu, jaučiau kažkokią baimę, girdėdama elektros laidų kaukimą. Taip ir nežinojau, kas ten tuose laiduose švilpauja, galbūt vėjas, o galbūt kažkas baisus. Kai gyvenvietė buvo atokiau, tai ir vaikų nebuvo, o aš taip geidavau su jais bėgioti.
Geriau atsimenu Tomsko baraką.
Aš buvau pakankamai judri. Čia kasdien žaidžiau su naujojo kiemo vaikais; jų buvo gan daug. Aplinkui buvo smėlio kalneliai ir dėžės, čia žaisdavome visą vasarą.
Menu savo pirmąją sarmatą. Mama mane pašaukė valgyti, o aš matau aukštus laiptus. Ant jų stovi mama. Pakilau nuo smėlio bėgti pietų, bet mama lietuviškai manęs paklausė: kur mano kelnaitės… Vaikėzai ėmė choru šaukti: „Vot oni“. Ir parodė į tvoros pusę, ant kurios džiūvo mano rūbelis. Vėliau supratau, kaip ir kur reikia džiovinti savo drabužėlį, mažai nelaimei nutikus.
Mano broliukas Vytukas dar buvo mažas, dar nevaikščiojo. Jis gimė birželio pabaigoje.
Žiemą vėlei tas pats aukštos elektros linijos vielų kauksmas. O aš norom nenorom vis bėgu į vasarą, kai visa žaliuoja, kai lengvai apsirengus galima siausti po kiemą.
Tame pačiame mediniame barake bėgo mūsų dienos. Kartais ateina mama ir, paėmusi mane ant rankų, nešasi vidun, o ant koridoriaus slenksčio, regiu, sėdi mano geriausia draugė pirmaklasė Raička. Mergaitės galvutė buvo nuskusta. Ji graudžiai verkė. Mama sunerimusi paglostė jos galvelę ir paklausė, kodėl ji taip smarkiai verkianti. Ji kažką žliumbaudama atsakė, o mama, užvertusi galvą aukštyn, garsiai nusikvatojo. Aš jos glėbyje abiem rankomis muisčiausi ir visai nesuvokiau, kodėl ji juokiasi, kai mano geroji bičiulė verkia. Tiktai po daugelio metų mamos paklausiau, kas jai tuomet buvo nutikę. Mama prisiminusi paaiškino: mergaitė verkė dėl to, kad mirė „velikij voždj“. Tas mamos juokas, o galbūt isteriškas kvatojimas buvo jos vidinis išsilaisvinimas. Mama suvokė, kad kažkas dabar mūsų gyvenime turės pasikeisti.
Ir dar išliko toks tos pačios mano draugės vaizdinys. Kartais mūsų šeima gaudavo siuntinį iš Lietuvos. Jame dažniausiai būdavo lašiniai. Aš matau, kaip mama pjauna lašinius mažytėmis skiautelėmis, tokiomis skibutėlėmis, ir vaišina vaikus. Manoji Raička taip suspaudžia mėsytės gabalėlį, kad jis net ištrykšta jai pro pirštus. Taip pat menu nemigo naktis, kai devynerių mėnesių Vytukas labai sunkiai susirgo. Net tėvelis keldavosi palinguoti jo lovelę, jis juokingai niūnuodavo kokią melodiją ir dar juokingiau tūzgino mano broliuką. Mama jam priekaištavo, kad jis nemokąs supti savo sūnelio.
Kartą susirgau ir aš, nes netikėtai buvau įkritusi į rūsį. Jame buvo laikomos bulvės. Mama ten kažką tvarkė, o pro atdarą rūsio angą aš šlumštelėjau stačia galva ant bulvių. Susitrenkiau smarkokai ir netrukus man pakilo temperatūra.
Taip jau mums buvo įprasta, kad artimiausi lietuviai tremtiniai buvo vadinami tetomis ir dėdėmis, nes čia visi pasijausdavo vienos giminės nariais, tikriausiais giminaičiais.
Pas mus vis ateidavo netoliese gyvenanti gydytoja Marija. Ją mes visi vadinome teta Maryte. Ji, be to, buvo ir Vytuko krikštamotė bei geriausia mūsų šeimos bičiulė, pagalbininkė. Teta Marytė man sergančiai leisdavo vaistus, bet aš bijojau švirkšto dūrių į mano kūnelį. „Musės“ įkandimo, kaip sakydavo man gydytoja, ilgainiui nebebijodavau. Juk prie visko priprantama.
Vis besišypsanti teta man pasiuvo pirmąją lėlę, pasakų stebuklą. Ji nupirko lėlytės galvą, o visą kūnelį pasiuvo pati, mama aprengė lėlę įvairiomis suknelėmis.
Gerai menasi gaisras.
Iki šiolei ugnies bijausi. Degė netoliese esantis vaikų darželis. Mačiau degantį pastatą, girdėjau žmonių klyksmą, bėgančias moteris su vaikais ant rankų. Mama mane laikė prisiglaudusi prie krūtinės, bet nežinau, kodėl ji taip ilgai man leido žiūrėti į šią baisybę - gaisrą.
Iš barako persikėlėme gyventi į sargų namelį. Mūsų šeimai labai pasisekė, kai mama gavo sargės vietą Tomsko priemiestyje. Aplinkui buvo statomi daugiabučiai namai, o šalia buvo ir tas mūsų nameliukas sargams. Jie per naktis saugojo statybines medžiagas. Toji sarginė - tai du kambarėliai: vienas - mūsų šeimai, o kitas - priemenė su metaline krosnele. Mama čionai virdavo arbatą statybininkams, kurie ateidavo pasišildyti, parūkyti, pasišnekučiuoti ir papietauti. Aš čia jaučiausi laiminga, nes turėjome katiną Vasią. Jį abu labai mylėjome. Buvo ir vilkšunis Polkanas, jis buvo mamos pagalbininkas sargyboje.
Į naujai pastatytus namus ėmė keltis nauji gyventojai su vaikais. Vytukas vis glaustėsi prie mamos, jis mėgo žaisti vienas, o aš veržte veržiausi prie naujų kiemo pažįstamų. Žiemą mano tėvai sukasė aukštą sniego kalną čiužinėjimui.
Mama kartais užpildavo vandens ledinei nuokalnei, jis tuojau pat sušaldavo ir slidinyčia buvo kuo puikiausia. Iš kažkur radosi ir gražios rogutės. Tokių daugiau čia niekas neturėjo, tiktai mudu abu. Ir leisdavomės nuo tojo dirbtinio „kalnagūbrio“.
Vyresniokai sugalvojo Polkaną pakinkyti į mūsų rogutes. Šuo tempė mus, nepaisydamas takų ar takelių. Visi sėdėjome lyg mažoje karietaitėje. Įspūdžių tą žiemą buvo be galo, be krašto.
Mėgau, namo sugrįžusi ir uždususi, mamai pasakoti mūsų kelionių įspūdžius ir visokius nuotykius. Šnekėjau, aišku, rusų kalba. Mama gūžčiojo pečiais, sakydama, kad „nesuprantanti“ nė vieno žodžio. Po to aš jau pati bandžiau versti į lietuvių kalbą savo pasakojimus.
Buvo ir liūdnesnių minučių. Vienąkart, mamai nuskubėjus į miesto parduotuvę, mudu namie užrakinti laukėme. Niekados nelįsdavome į tėvų stalčius, nes turėjome savo daiktų ir žaislų dėželes. Aš vienoje knygelėje buvau mačiusi nupieštą katiną su spalvingu kaspinėliu ant kaklo. Panorau staiga ir savo Vaską padabinti panašiai. Kaspino tuokart neradau, bet paėmiau mamos skarelę. Kaspinėlio surišti nepavyko, bet užmazgiojau taip, kad susisuko keistas mazgas. Katinėlis netrukus pradėjo žiopčioti. Aišku, mūsų siaubas baigėsi tiktai mamai sugrįžus iš parduotuvės, nes ji tuojau pat išvadavo murklį iš nelaisvės. Mane dėl to apėmė didelė baimė, kad nepasiklaususi buvau paėmusi mamos skarelę…
Už tai aš buvau nubausta ir ilgai prastovėjau kambarėlio kampe pastatyta. Po kurio laiko mamos pasiprašiau stovėti ne kampe, bet prie lango, tarp tėvų lovos ir Vytuko lovelės. Visa būtų buvę gerai, bet vis vien nepaprastai prailgo spoksoti pro langą į kieme žaidžiančius vaikus. Neašarojau, bet buvau liūdna visą dieną, iki paties vakaro.
Tėtis dirbo šaltkalviu kažkokioje gamykloje. Kartais su kaimynais namo grįždavo dainuodamas. Kadangi jis dainų žodžių beveik nemokėjo, tai dainininkams tiktai pritardavo: gū-gū, bū-bū… Man atmintin įsirėžė vienas nepaprastas maisto patiekalas. Gavusi siuntinuką, mama iškepdavo pilną keptuvę bulvių, o keptuvės apačioje būdavo supjaustytos lašinukų juostelės. Tai buvo pats didžiausias skanėstas.
Mes turėjome nemažą dėžę, kuri stovėjo nuošalyje: joje buvo laikomi mūsų drabužėliai. Ant dėžės aš su Vytuku dažnai mėgau pasėdėti. Kokie buvo mūsų indai, aš beveik neatsimenu. Mama kartais padėdavo keptuvę ant tos dėžės, ir mes visi keturi juokaudami šaukštais kabinome keptas bulves. Buvo įpilta ir pieno, o mama vis pasakydavo: gerkite pieno po truputį. Jeigu ne tas „po truputį“, tai man nieko tuomet nebūtų trūkę.
Kartą tėvelis, grįždamas namo iš darbo, parnešė mums chalvos gabalėlį. Tai buvo nekasdienis ir nenusakomo skanumo patiekalas. Mums ši diena tapo tikra švente.
Tėtis sugalvojo pagaminti bulvių skutukus. Aš tuo labai didžiavausi, kad tėtis šitoks sumanus meistras. Mama savo kaimynėms vis padovanodavo po tokį skutuką. Vietinės gyventojos tai laikė kone stebuklu. Lietuvoje, kaip mama joms pasakė, tai esantis įprastas virtuvės įrankis. Kaimynėms reikėjo parodyti, kaip skutuku lupamos bulvės.
Tėvelis, kaip paprastai, sugalvojo imtis nedidelio verslo. Jam jaunesnysis brolis kažkokiu būdu atsiuntė iš Lietuvos motorą. Tėtis sukonstravo nedidelę motorinę valtį ir ėmė kelti per Tomės upę žmones „už kiek negaila“, kaip jis sakydavo. Toks verslas truko neilgai, nes tėčiui teko eiti į valdiškus namus aiškintis dėl šios paslaugos. Jis niekaip negalėjo suprasti, ką yra blogo padaręs, jeigu palengvina tomskiečiams kasdienį gyvenimą. Verslas tuojau pat pasibaigė. Tėtis dėl to ilgai apgailestavo.
Noriu papasakoti apie Tomės upę.
Atsimenu ryškų jos vaizdą. Ji man, ypač per pavasario potvynius, atrodė be pradžios, be pabaigos. Dažnai regėdavau praplaukiančius laivus. Jų kaminai buvo juostuoti, nudažyti įvairiomis spalvomis. Ėmiau piešti tuos laivus, pasvajodama kartu su mama, kad jais kada nors bus galima parplaukti namo…
Mama po kelerių metų surado nepasimetusį mano piešinėlį: garlaivis plaukė didele upe, panašia į Nemuną. Mama šitą mano darbelį rodė visiems ir vis ilgai pasakojo, kaip mes Sibire gyvenome, ką dirbome, ką valgėme. Tėvai man tuomet pranašavo dailininkės ateitį. Jie sakė: „Tai bus mūsų menininkė“. Deja, ja netapau, nes pasukau į šokių pasaulį.
Broliukas mėgo meistrauti. Jis iš smulkių akmenukų grindė gatves, kiemus, šaligatvius, turėjo visokių medžio, vielos gabalėlių, kūrė mašinas.
Lyg iš miglos iškyla miesto parko vaizdas. Suaugusieji mane vesdavosi į šią gamtos grožybę. Su teta Maryte ar su jos seserėnu, kuris buvo už mane bene penkeriais metais vyresnis, vaikščiodavome parko alėjomis ir takeliais.
Įsiminė dar vienas kartas.
Eidama parku, netikėtai pradėjau bliūvauti, ne tiktai verkti. Dėl to, kad tetos seserėnas, „žentas“, kaip artimieji sakydavo, apavė mane bateliais, sukeisdamas kairįjį su dešiniuoju. Jis tempte tempė mane už rankytės, o aš, negalėdama paeiti ir kliūdama batelių galais, negalėjau greitai judėti ir rėkiau.
Mama visuomet gražiai siuvo.
(nukelta į 15 p.)
(atkelta iš 8 p.)
Ji mus visus apipuošdavo, apsiūdavo savo darbo drabužėliais. Aš labai mėgau žaisti su visokiomis medžiagų skiautelėmis. Dar turiu išsaugojusi mamos siūtą suknelytę. Toji, sibirinė, yra sudurstyta iš visokių spalvų juostelių.
Tėveliai man Lietuvoje ilgą laiką vis primindavo gyvenimo epizodus Sibire, kurie užsifiksavo mano atminties kertelėse lyg ryškioje filmo juostoje.
Aš visą laiką norėjau žaisti su vaikais.
Viena mergaičiukė turėjo katės dydžio molinę karvutę, ant ratukų pritaisytą. Ji man su ja taip pat leisdavo pažaisti. Aš jai lėlytę duodavau, o ji man - švelniąją karvutę. Deja, jau pamiršau kai kurių vaikų, savo buvusių kiemo draugų, vardus.
Mane, mažametę, visuomet džiugindavo sekmadieniai, kai visa šeima būdavo kartu. Mama linksmai triūsė apie krosnį arba buvo palinkusi prie naujo siuvinio. Ji turėjo siuvamąją mašiną, todėl darbai ėjosi spėriau. Tėvelis ir mes, pypliukai, tupėjome vienoje lovoje. Mes abu „jodinėdavome“ ant jo nugaros ir pečių, šukuodavome jo plaukus.
Įdomiausios būdavo tos valandėlės, kai tėvai pasakodavo apie Lietuvą – mes iškart nustodavome dūkę…
…Šviečia šilta saulė, auga didelis sodas, jame daug skanių obuolių ir kvapnių kriaušių. Po sodą vaikštinėja bobutė, dėdės ir tetos. Ten yra karvė, ir visi turi pieno iki soties. Jie visi yra labai vienas kitam geri ir laukia mūsų, sugrįžtančių iš tolimojo Sibiro tremties, iš taigos gūdumų. Svarbiausia, kad tėvai jauste jautė, jog netrukus turėtume išsivaduoti iš to paniekinimo ir sugrįžti į laisvę, vėl kvėpuoti gimtinės oru.
Prisiminimų gija vis dar tęsiasi…
Ir dabar regiu tuos Lietuvos vaizdus, įsimintus iš tėčio ir mamos pasakojimų. Man Tėvynė sutapo su tetų ir dėdžių gerumu, su karvute ir šilto pieno kvapu.
Mama man sekdavo pasakas, kai abu vyrai jau sumigdavo - vienas nuo darbų pavargęs, o kitas - nuo savų rūpesčių ir žaidimų. Dešimt kartų mama turėjo man sekti Pelenės istoriją. Štai matau plačius rūmų laiptus, kai bėga Pelenė su burtininkės dovanota gražia suknele, bet viena kurpaite ant kojos. Mama mane mokė eilėraščių, bet aš nelabai mėgau juos kartoti mintinai. Prisimenu, kad mamos eilėse buvo labai daug sniego, daug pavasarių, pilių ir kunigaikščių. „Ten apleistos pilys griūva“, skamba ausyse iki dabar.
Netikėtai aš pradėjau kalbėti rusišku akcentu, nes daug laiko praleisdavau kartu su rusų vaikiščiais. Buvau padaužiška, greitai susidraugaudavau su nepažįstamais berniukais ir mergytėmis, tada ir prasidėdavo vaikiški žaidimai.
Bėga ir bėga prisiminimų gijos…
Lauke baisiai šalta, kaukia ir kaukia elektros laidai, aplink sargo namelį jau aukštoki vėpūtiniai, o aš guliu šalia savo mamytės ir galvoju galvoju…
Netikėtai nutiko toks dalykas. Broliukas jau buvo apie pusantrų metukų. Bežaisdamas įsikišo į savo mažą nosytę pupelę. Pupelė laukan pati neišbėga, o noselė sutino ir išsiplėtė. Mane apėmė siaubas, bet mamytė kažkokiu būdu tąją pupelę iškrapštė laukan ir visiems pasidarė lengviau.
Broliukas dėvėjo ilgaplaukius triušenos kailinaičius. Nežinau, kaip jie pas mus atsirado. O aš tokių pat žieminukų neturėjau. Mamos siūtas pilkas paltukas man atrodė nespalvingas. Aišku, jis buvo labai geras aprėdas, net kiemo vaikai pavydėjo.
Tiesą sakant, kaimynai džiaugėsi visais mamos siuviniais. Mano suknelės buvo pasiūtos iš visokių senrūbio skiaučių. Jas mama vykusiai suderindavo; tai buvo mano pats brangiausias turtas. Turiu nuotrauką, kurioje baltuoja apykaklaitės ir mėlyna suknelė su baltais taškučiais, o broliukas - su tokios pat medžiagos palaidinuke. Tarsi būtume dvynukai.
Mama man visados atrodė labai graži, nes nemačiau jos nesusišukavusios, ji rengėsi itin tvarkingai. Ir mūsų kambarėlyje buvo švaru. Mamos šukuosena buvo tokia: viršugalvyje buvo susukti plaukai lyg sruogelėmis, tokiais kiauraviduriais vamzdeliais. Aš į juos vis norėdavau įkišti savo pirštuką. (Po daugelio metų kažkokiame vokiečių filme mačiau lygiai tokią pat moters šukuoseną.) O, kiek daug palyginimų sukildavo, pastebėjimų vis atsirasdavo… Vaikystės įspūdžiai patys guviausi, įtaigiausi.
Žaislus abu mudu susidėdavome į savas kartonines dėžutes. Mama mūsų žaislų niekados neliesdavo, nes tai buvo mūsų darbas susidėlioti ir susitvarkyti.
Mamos prašymu visados turėjau būti didelė mergaitė ir pavyzdžiu savo broliukui. Vitulis buvo ramus vaikas, jeigu išdykaudavo, tai tylomis, nemačiomis. Jis nebuvo nei triukšmadarys, nei koks verksnys, kaip mažiams nutinka. Jis man kartais nepaklusdavo, nes turėjo savo nuomonę. Žaisdamas jis nenorėjo pralaimėti, o kartais ašarą vieną kitą paleisdavo lyg prinokusius grūdus iš ankšties.
Žaidimėliai buvo patys paprasčiausi. Mama mums duodavo saują skiaučių, o tėtis kažkur surasdavo kaladėlių, o ritelės nuo siūlų mudviem buvo kuo puikiausias atradimas, nes jos smagiai riedėdavo po aslą, jas galima buvo susiverti kaip didelius karolius. Kai kas man jau amžiams išblėso, bet įspūdžių tai vienas, tai kitas pluoštelis vis atsiranda, vis iš atminties užkaborių iškyla vaikystės paveikslėliai.
Tąkart tėvelis buvo namuose ir nėjo darban.
Visa šeimyna nuėjome pas fotografą. Tėvelis nešė broliuką ant rankų, nes tuo metu jis dar nemokėjo vaikščioti. Jam tuomet ėjo tiktai dešimtas mėnuo.
Aš pravirkau, kad tėtis manęs irgi nepaima ant rankų. Prašalaitė moterėlė garsiai pasakė, kad jai labiausiai patinkančios verksnės mergaitės, ji norėtų šitą verksnelę parsivesti į savo namus. Verksmai kaipmat man išdulkėjo ir paklusniai nuėjau fotografuotis.
…Štai kabo ant sienos šitoji nuotrauka.
Visi esame šiltai apsirengę, tiktai broliukas, kad labai nesukaistų, buvo išrengtas iš baltųjų kailinaičių. Nuotraukoje mama truputį šypsosi, broliukas nusiteikęs labai ramiai, su nuostaba žvelgia į nematytą dėdę fotografą. Aš atrodau pati liūdniausia, o tėtis tarytum santūriai kalba su savimi, oriai sėdi. Man tąkart tebuvo treji metukai ir trys mėnesiai. Dar pridėsiu - tėtis buvo pasirišęs kaklaraištį, o šviesus pilkas mamos paltas buvo su karakulio apykakle. Matau, tėvelio palto medžiaga austa gražia eglute. Man ant galvos gerosios tetos Marytės megzta raudona raštuota kepuraitė su kutais. Mano broliuko kepuraitė mėlyna. Tai buvo 1953 metų pavasaris. Jau šilstelėjo, jau norėjosi lauke ilgiau palakstinėti.
Turėdavome mažyčių kedro riešutėlių. Tų sibirietiškų lauktuvių parsivežėme maišelį į Lietuvą. Mama yra pasakojusi, kaip ji Tomės miškuose uogaudavo mėlynių, aviečių, žemuogių. Uogos būdavo labai didelės ir sirpios. Ir vėl lyg nuo mėlynių spalvos regiu mėlyną broliuko kepurėlę, papuoštą rausvai rudais siūleliais. Tie visi mūsų drabužėliai kartu su mumis parkeliavo Lietuvon 1955 metais.
Jau buvau didoka mergaitė. Namo traukiniu važiavome labai ilgai, vagone gyvenome visi lyg mažyčiame namelyje.
Bėgo Rusijos miestai ir miesteliai, miškai, krūmynai ir raistai. Namo sugrįžus mus pasitiko tėvelio broliai ir sesės. Vėliau - Kutiškių kaimas Radviliškio rajone, kur gyveno mano seneliai.
Buvęs gimtasis namas Šiauliuose, prie pat geležinkelio, buvo užimtas kitų žmonių įsikėlėlių…
Mano broliuką tą pačią vasarą jau Lietuvoje pakrikštijo antrą kartą, nes sibirietiškos apeigos buvo be kunigo.
Prasidėjo naujas gyvenimas…
O laikas bėgo labai greitai.

Stefanija KAZLAUSKIENĖ

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija