Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    ir visuomenė
Kryžkelės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Darbai
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Gera širdis nuotolių nežino

Benjaminas ŽULYS

Už paramą vaikai J.P.Kedžiui įteikė gėlių

Jonas Petras Kedys (penktas iš kairės) su Aukštakalnių šeima iš Šilalės rajono. Dešinėje - keturios dukros, – Remigija, Rimantė, Orintė bei Inga, – tą šventinę popietę surengusios puikų koncertą

Apdovanotosios šeimos džiaugiasi J.P.Kedžio parama

Jonas Petras Kedys ir mons. Alfonsas Svarinskas su apdovanotomis šeimomis prie Vytauto Didžiojo paminklo

Talka lietuvių tautai

Septintą kartą su gausiomis labdaros dovanomis daugiavaikėms Lietuvos šeimoms į Kauną atvyko Australijos lietuvis Jonas Petras Kedys. Jis pagal pareiškimus, prašymus ir vietos seniūnų rekomendacijas vėl nutarė paremti dešimt ir daugiau vaikų turinčias šeimas. Garbiojo altruisto susitikimas su šių šeimų atstovais, daugiausia – motinomis ir vaikais, įvyko Kauno miesto savivaldybės mažojoje salėje. O toji parama – po du tūkstančiai litų kiekvienai šeimai – vis šis tas gausios šeimos bendruomenei. Apdovanotųjų šeimų susidarė trylika.

Vaikai dar prieš renginį tarpusavyje gyvai šnekučiavosi, vaikštinėjo, su garbiuoju geradariu ėjo ratelį, šoko, dainavo. Aiškiai matėsi, kad tai neeilinė diena jų ir jų tėvų gyvenime.

Labdaros šventę pradėjęs monsinjoras Alfonsas Svarinskas atkreipė dėmesį, kad mes privalome mylėti Dievą, vienas kitą, tai būsiąs atsakas į mums rodomą Aukščiausiojo meilę. Neužtenka vien tikėti Dievą, bet reikia vykdyti Jo valią, tik tada visi būsime šviesesni, laimingesni ir dvasingesni. „Geradaris J.P.Kedys ir esąs tokio gerumo, nesavanaudiškumo pavyzdys, kokio mūsų visuomenėje dar gerokai stinga“, - pastebėjo mons. A. Svarinskas. Visi susirinkusieji pasimeldė.

Beje, kaip tik neseniai J.P.Kedžiui sukako 90 metų, tad visi atsistoję jam sugiedojo Ilgiausių metų, apdovanojo gėlėmis, gražiais linkėjimais. Pats jubiliatas sau skyrė mažiausiai dėmesio. Trumpai, bet nuoširdžiai padėkojęs už sveikinimus, jis kreipėsi į čia gausiai susirinkusius žmones, į visą Lietuvą, jos vadovus, valdininkus. Ir vėliau dar ilgokai kalbėjosi su renginio dalyviais, kitais svečiais.

Savo fondą, iš kurio J.P.Kedys remia mūsų daugiavaikes šeimas, jis pavadino „Talka lietuvių tautai”. Šie žodžiai turi gilią prasmę. Garbusis altruistas su rūpesčiu ir nerimu kalbėjo, kad mūsų tautai gresia išnykimo pavojus. Jau dabar, dvylika paskutiniųjų metų, sakė jis, lietuvių gimsta mažiau nei miršta. Per pastaruosius metus susidarytų apie 100 tūkst. žmonių skirtumas. O dar apie 300 tūkst. išvyko ieškoti laimės, tiksliau, geresnio pragyvenimo šaltinio, į užsienio šalis. Kaltinti juos patriotizmo stoka vargu ar derėtų, nes pas mus daug kas negauna darbo arba turimas labai menkai apmokamas, daugybė žmonių skursta. Tad suprantama, kad jaunos šeimos nenori turėti vaikų, nes nežinia, kaip juos reikėtų deramai, o ne varganai ir skurde išlaikyti. Seimas, Vyriausybė, kiti aukšto rango pareigūnai tyli, nesuka sau dėl to galvos, tarsi nuo jų tokia padėtis nepriklausytų. „Tokiu savo abejingumu šitie ponai nusikalsta Dievui, daro sunkią nuodėmę”, - kalbėjo J.P.Kedys. Užtat per pastaruosius dešimt metų Lietuvoje atsirado, kaip sakė J.P.Kedys, apie 50 oficialių milijonierių. Tai yra tokių, kurie bankuose turi po vieną ir daugiau milijonų litų. O kiek dar tokių turtuolių, kurie savo dešimtis ar dar daugiau milijonų slepia?” – piktinosi garbusis Australijos lietuvis. Jam nesuprantama, kaip per tokį trumpą laiką sąžiningu keliu būtų galima susikrauti milijoninius kapitalus. O kur dar tų milijonierių įspūdingi rūmai, prabangūs automobiliai. Ir visa tai – išsvajotoje nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje!

Tad visomis išgalėmis reikia remti daugiavaikes šeimas, joms nors kiek padėti. J.P.Kedys kukliai pastebėjo, kad ši jo parama tokioms šeimoms yra tik lašas didelėje statinėje. Reikėtų didesnės valstybės paramos. Bet tai mažai rūpi atsakingiems pareigūnams. Tad kiek jis galįs, tiek remiąs.

Aktyvus visą gyvenimą

J.P.Kedys 1936 metais baigė Alytaus aukštesniąją miškų mokyklą, vėliau, pasitraukęs į Vakarus, rankų nenuleido, o ėmėsi mokslo. 1949-aisiais jis Vokietijoje baigė Erlangeno universitetą, įgydamas politinės ekonomikos specialybę. J.P.Kedys dabar sako, kad kaip tik šioji aukštoji mokykla jį išmokė, kaip su minimaliais finansiniais ištekliais pradėti ir po to nuosekliai, bet apgalvotai ir atkakliai vystyti verslą. Jis Australijoje ilgą laiką užsiėmęs nekilnojamojo turto prekyba. Viskas buvo daroma sąžiningai, kaip dabar Lietuvoje madinga sakyti, skaidriai, todėl tiek Australijoje, tiek savo gimtojoje šalyje gali kiekvienam ramiai žiūrėti į akis.

Be to, J.P.Kedys – publicistas, rašytojas, žurnalistas. Apie 30 metų jis anglų kalba Australijoje rašė ir publikavo kitų autorių rašinius apie komunizmo šmėklą pasaulyje. O savo neseniai apie pustrečio šimto puslapių lietuvių kalba išleistoje knygoje „Šeima – tauta – valstybė” jis surinko ir atspausdino savo bei kitų autorių darbus pasaulio, ypač Lietuvos politikos, ekonomikos, šeimos, doros klausimais. (Beje, atspausdinti atsiliepimą apie šią knygą J.P.Kedys pernai prašė „Kauno dienos“, tašiau nebuvo padaryta net minimalių pastangų ta kryptimi. J.P.Kedžio atsiųstą „XXI amžiui“ tuo klausimu laišką spausdiname 9 puslapyje.)

Dar prieš penkiolika metų Australijos žurnalas „Esprit de Corps“ apie J.P.Kedį rašė, kad jis – tai „balsas pavergtų tautų“. Tiesa, apie tai garbusis svečias susitikime Kaune nieko neprasitarė, nepasigyrė…

Didžiausia pagarba – motinoms

Ir štai į salės vidurį J. P. Kedys kviečia motinas. Antai Šilalės rajono Aukštakalnių šeimoje auga vienuolika vaikų. Keturios dukros – Remigija, Rimantė, Orintė bei Inga – tą šventinę popietę surengė puikų koncertą. Skambėjo dainos apie tėvynę, motiną, vaikystę, meilę. Kiekvieną jaunųjų atlikėjų kūrinėlį lydėjo gausūs plojimai, drauge dainavo ir klausytojai. Nieko nuostabaus, juk Rimantė bei Orintė – konkurso „Dainų dainelė“ laureatės. Motina Magdalena Aukštakalnienė laiminga auginanti tokį gražų būrelį vaikų. Ir dar sumanių, talentingų. Jai J. P. Kedys įteikė voką su pinigais. O Vida Urbonavičienė į šią šventę atvyko iš Birštono. Moteris augina dešimt vaikų. Nelengva, nes vyras neseniai miręs, tad ant jos vienos pečių – visi šeimos rūpesčiai rūpestėliai. Gyvena trijų kambarių bute. Šiek tiek paremia valstybė, padeda Birštono klebonas mons. Jonas Dalinevičius, kiti geradariai žmonės. Turi šešių arų žemės lopinėlį, dar pauogauja, pagrybauja – irgi šioks toks priedas namams. O štai šiandien į namus grįš su didele dovana. Kažkada moteris dirbo Kauno dirbtinio pluošto gamykloje, jai bankrutavus, liko be darbo. O kaip dirbsi, jei visą laiką reikia būti namuose ar šalia jų, galvoti, kaip pavalgydinti šeimą, nupirkti kokį daiktą. Mažiausiajai dar tik ketveri, o kai kurios dukros – jau panelės. Bet moteris nesiskundžia, nedejuoja, sako, kad Dievas jų šeimai padės, ir viskas bus gerai. Svarbiausia, kad vaikai užaugtų gerais žmonėmis, sukurtų sau gražų gyvenimą.

Prie J.P.Kedžio prieina Krupavičių iš Kauno, Miknių iš Šiluvos, Petrauskų iš Marijampolės, kitų šeimų motinos. O štai kauniečių Bendžių šeimoje auga net šešiolika vaikų. Trys sūnūs ir dukra jau sukūrę savo šeimas, vienas sūnus baigė Prekybos ir verslo mokyklą, o vienas dar eina į darželį. Ne, nelengva sužiūrėti tokią šeimą, tad J.P.Kedžio parama Bendžiams labai reikalinga.

J.P.Kedžiui, šviesiosioms motinoms jų pagerbimo šventėje buvo pasakyta daug gražių žodžių, palinkėta laimės ir sveikatos. Deja, šventėje nedalyvavo nė vienas Kauno miesto vadovas (priešingai, iš J.P.Kedžio savivaldybė pareikalavo sumokėti pinigų už salės „nuomą“), nesimatė kitų garsių, žinomų ponų ir ponių, dažnai pakalbančių apie dorą, atjautą, moralę. Deja, tik mėgstančių pakalbėti...

Kaunas

Kazimiero DOBKEVIČIAUS nuotraukos

© 2004 "XXI amžius"