Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    ir visuomenė
Kryžkelės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Darbai
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

KGB kova su Lietuvos Bažnyčia

„Studentai“ iš Lietuvos
Šv.Kazimiero kolegijoje

Ramūnas LABANAUSKAS

1983 metais Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchai audiencijoje pas popiežių Joną Paulių II Romoje Nuotrauka iš 1987 metais išleistos propagandinės knygos „Bažnyčia Lietuvoje“

Katalikų Bažnyčia buvo svarbiausia lietuvių tautos atrama per visą sovietmetį. Tai gerai suprato ir sovietinė valdžia, niekada neatsisakiusi tikslo sunaikinti Bažnyčią. Keitėsi tik priemonės ir būdai. Stalino laikais pasikliauta grubia jėga, o vėliau imtasi Bažnyčios griovimo iš vidaus. Viena tam tikslui naudotų priemonių – KGB kontržvalgybinės operacijos prieš Vatikaną ir lietuvių išeivių politines organizacijas. 1956 metais KGB pradėjo dvi šio pobūdžio operacijas „Studentai” ir „Volna”. Šiame straipsnyje pristatyta pirmoji, kurios tikslas - „prisidengiant mokymusi teologijos srityje”, infiltruoti kelis agentus lietuvių išeivių terpėje. Rašant straipsnį naudotasi Lietuvos ypatingajame archyve saugoma gausia specialiosios bylos „Studentai” (arch. Nr.354, dabar - F.K-1.AP.3. B.615, 616, 617) trijuose tomuose sukaupta medžiaga.

Svarbiausią vaidmenį šioje operacijoje suvaidino KGB agentai „Saulė“ ir „Pušis“. Etiniais sumetimais jų pavardės šiame straipsnyje nebus atskleistos, tikintis, kad šie asmenys jau bus supratę savo praeities klaidas ir dėl jų gailėjęsi. (Tiesa, agentas „Pušis“ jau yra miręs.)

Operacijos rengimas pradėtas 1956 metų gegužės mėnesį, LSSR KGB pirmininkui K.Liaudžiui pasiūlius SSRS KGB pirmininko pavaduotojui S.Belčenkai pradėti agentūrinį skverbimąsi į Vatikaną, pasinaudojant lietuvių dvasininkų studijomis Vakarų universitetuose. Gavus principinį sutikimą, prasidėjo konkretus darbas. 1956 m. gegužės 28 d. parengtas pirmasis specialiosios bylos „Studentai” planas. Agentams „Liepai“ ir „Radeikiui“ (pastarasis -tuometinis Kauno seminarijos rektorius) duotas nurodymas išsiaiškinti dieninio licenciato kurso, leidžiančio jauniems kunigams siekti mokslo laipsnių, atkūrimo Kauno kunigų seminarijoje galimybes. Per minėtus agentus nutarta pradėti susirašinėjimą su Italijos, Austrijos ir Vokietijos universitetais, atlikti profesorių keitimą seminarijoje. Tačiau SSRS KGB dar nesutiko su agentų „išvedimu už kordono”.

Agentas „Lena“ licenciato studijoms surinko dešimties kunigų grupę. Tarp jų buvo ir kunigai J.Jokūbauskas bei J.Zdebskis, vėliau aktyviai dalyvavę katalikiškajame pasipriešinime, bet taip pat ir agentas „Saulė“, užverbuotas 1950 metais. Tolesniam jo tikrinimui pasitelkti agentai „Liepa“, „Beržas“, „Pušinis“, „Radeikis“ ir „Ralys“.

Per tą laiką sužinoma, kad einantis Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos rektoriaus pareigas prelatas L.Tulaba neoficialiai išreiškia norą priimti studentus iš Lietuvos. Kas paskatino prel.L.Tulabą žengti šį rizikingą žingsnį? Greičiausiai siekis išsaugoti kolegiją, mat tuo metu joje mokėsi labai nedaug klierikų. Jis norėjo tapti ir visateisiu kolegijos rektoriumi, bet tokius įgaliojimus jam galėjo suteikti tik Lietuvos vyskupai. Ir trečia priežastis: atvykėlius rektorius norėjo panaudoti kaip informacijos šaltinį.

Atsiliepdamas į šią neoficialią iniciatyvą, KGB pavedimu 1958 m. birželio 30 d. „Radeikis” parašo oficialų prašymą prel. L.Tulabai leisti keliems studentams iš Lietuvos mokytis jo vadovaujamoje institucijoje. L.Tulaba po kelių mėnesių atsako, kad iš esmės tai būtų įmanoma, tačiau pageidauja, kad atvykusieji atstovautų skirtingoms vyskupijoms ir turėtų savo vyskupų rekomendacijas. Sužinojus prel. L.Tulabos keliamas sąlygas, prasidėjo konkretus kandidatų atrankos procesas. 1959 m. liepos 22 d. galutinai apsistojama ties dviem kandidatūromis - „Saule” ir „Pušimi”.

Kokie tai asmenys? Daugiau duomenų esama apie agentą „Pušį“. Kiek galima spręsti iš byloje esančių duomenų, tai buvo jokių moralės normų nepaisantis žmogus, viešai diskreditavęs kunigo vardą – daugeliui buvo žinoma, kad Fredoje „Pušis” turėjo moterį (šeimininkę, dirbusią pas jį jau 14 metų), su kuria sugyveno sūnų. Dėl tokio jo amoralaus elgesio net ir kan. J.Stankevičius turėjo jį pašalinti iš profesoriaus vietos Kauno kunigų seminarijoje. Tą moterį, „Pušiai” išvykus į Italiją, KGB užverbavo, ji gavo „Valerijos” slapyvardį. KGB kas mėnesį jai mokėjo po 800 rublių. Buvo labai pavydi, todėl KGB ne kartą perspėjo „Pušį” laiškuose kitoms moterims nevartoti intymumą išduodančių frazių. Apskritai „Pušis” turėjo bent dešimt moterų, viešai su viena iš jų vaikštinėjo Palangos pliaže.

Apie „Saulę” tokių amoralaus elgesio faktų byloje nesama užfiksuota. Atrodo, šis agentas iš tiesų dirbo iš „patriotinių“ paskatų.

KGB darbavosi ir kitomis kryptimis: rinko informaciją apie Šv.Kazimiero kolegijos vadovus (tarkim, nustatė, kad prel. L.Tulaba tuo metu buvo asmeninis Italijos prezidento Gronchos dvasios vadovas), tyrė Lietuvos dvasininkijos reakciją į dviejų kunigų išleidimą studijuoti užsienyje, nustatinėjo jų ryšius su Vatikanu ir išeivijos dvasininkais. Kooperuodamiesi su Mordovijos ASSR ir Ukrainos SSR KGB, jie atskleidė kun.A.Svarinsko ryšius su Vatikano pareigūnu kun.Leoniu: savo laiške (rašytame Vladimiro Ostrovskio) Odesos katalikų bendruomenės narei Kunegundai (agentei „Petrovai“) jis prašo jos pranešti kun. Leoniui apie vyskupo P.Ramanausko mirtį. KGB susidomėjimą sukėlė kun. Meleškos prašymas „Saulei” perduoti linkėjimus jo senam pažįstamam popiežiaus subsekretoriui kard. Sarečiui(?).

Nemaža dalis dvasininkų naiviai džiaugėsi kunigų išsiuntimu, tikėdamiesi, kad Vatikanas iš jų sužinos tikrąją Bažnyčios Lietuvoje padėtį. Tačiau būta ir kritiškesnių kunigų. Kun.Grigaitis tvirtino, kad jie bus panaudoti antireliginėje propagandoje, o paskui, grįžę į Lietuvą, mes dvasininko luomą. Vyskupas V.Sladkevičius ir kun. P.Masilionis buvo įsitikinę, kad į Romą vykstama parvežti mitros kan.J.Stankevičiui. Kun. L.Mažeika pranašavo, kad vysk. J.Steponavičius bus ištremtas, kan. J.Stankevičius ekskomunikuotas, o Bažnyčia atskirta nuo Vatikano.

1959 metų viduryje jau galutinai įsitikinama agento „Saulės“ patikimumu: jis „labai gerai orientuojasi tarptautinėje ir SSRS vidaus politikoje ir visiškai pritaria tarybinės vyriausybės ir partijos politikai”, „yra iniciatyvus; kritiškai vertina savo kaip kunigo situaciją bei katalikų tikėjimą, konstatuodamas masišką tikinčiųjų traukimąsi iš Bažnyčios; pasiryžęs, kad ir tą pačią akimirką palikti dvasininko luomą ir demaskuoti Vatikano politiką, bendradarbiavimą su saugumu laiko savo patriotine pareiga” (atsakymas 4 valdybos 4 skyriaus viršininkui drg.V.Titovui 1959 m. birželio 20 d.). 1959 metų rugsėjo mėnesį parengtame agentų panaudojimo ir jų rengimo plane „Saulei” ir „Pušiai” įsakoma po pusės metų nuo atvykimo į Italiją prisistatyti sovietinės žvalgybos rezidentūros operatyviniam darbuotojui su pirmosiomis ataskaitomis (jos būdavo pristatomos „Laiškų Juozui“ forma) apie nuveiktą darbą. Kiekvienam iš agentų iškelti tokie tikslai: gauti slaptą informaciją apie JAV, Vatikano ir lietuvių antisovietinių organizacijų planus ir praktinius veiksmus prieš SSRS ir liaudies demokratijos šalis, platinti tarp Romos katalikų KGB reikalingą dezinformaciją, gauti reikalingus dokumentus ir blankus, pateikti pasiūlymų, naudingų Romos rezidentūrai.

Šv.Kazimiero kolegijos kunigai ir klierikai atvykėlius iš Lietuvos sutiko šaltai, neslėpdami savo įtarumo. Netgi tarp kitų tautybių studentų ir seminaristų Romos universitetuose ir kolegijose pasklido gandai, kad atvyko kunigai bolševikai. Tačiau agentai, vykdydami gautas instrukcijas ir stropiai studijuodami (studijos vyko Laterano universitete), sugebėjo užmaskuoti savo agentūrinį suinteresuotumą ir taip prislopinti kai kurių kolegijos vadovų budrumą.

Savo agentūriniuose pranešimuose jie detaliai apibūdino kolegijoje vyraujančią tvarką, kunigus, klierikus, tarnautojus, jų santykius, fiksavo visus antisovietinio veikimo faktus bei palankumo Sovietų Sąjungai ženklus. Tačiau ypač stengtasi – aišku, vykdant gautas instrukcijas – nustatyti du jų stebimųjų gyvenimo aspektus: amoralaus elgesio pasireiškimus ir ryšius su užsienio žvalgybomis. Bet kokie, dažniausiai neišvengiami kontaktai su moterimis laikomi intymiais santykiais, charakterio stiprumas, ryžtingumas pristatomi kaip karjerizmas, valdžios siekimas, siekis visas įmanomas lėšas panaudoti Lietuvos išlaisvinimo reikalui vadinamas meile pinigams.

Ypač atgrasiai pristatytas prel.L.Tulaba: jis esąs karjeristas, girtuoklis, kortuotojas, didelis pornografijos mėgėjas, nepakenčiantis bet kokio prieštaravimo. Pudra jis maskuoja pajuodusius paakius - naktinių orgijų „įrodymą“. Prelatas neva palaiko intymius santykius su seserimi Sigilda, kuri, „kai visi pietauja ar pusryčiauja, suleidžia jam vaistus”. Taip pat savaip interpretuojami ir jo susitikimai su viena lietuve, šokėja iš Paryžiaus, bei soliste iš Australijos, kurią jis išlaiko.

Kunigas Balčiūnas, kitaip nei Tulaba, negeria, nekortuoja, nesikeikia, bet iš tiesų jis „banditas, vaidinantis šventojo rolę”. Kolegijos vicerektorius kun.Aviža labai mėgsta konjaką su kava, o „dėl moterų važiuodavęs į Miuncheną”. Simpatiją neva turėjęs ir palankiausiai pristatytas kun. Žilys, kuris save laikė SSRS piliečiu, simpatizavo sovietinei santvarkai, sakė, kad be jokių išlygų pritartų komunizmui, jei ne kova su religija. Jis vienintelis savo kambaryje neturėjo trispalvės, ne kartą reiškė norą atvykti į Lietuvą, tad nieko nuostabaus, kad tapo vienu rimčiausių kandidatų verbavimui.

Kun. Vincentui Mincevičiui inkriminuojamas homoseksualizmas, mat jis turėjo jauną sekretorių Masilijų Lizarelį. Bet jis palaikęs artimus santykius ir su spaustuvės savininko Fausto Failio dukra Andriana – jos asmeninėje viloje jis turėjo savo kambarį, taigi „ji arba jo meilužė, arba labai artima bendradarbė”.

Kaip jau minėta, tikri ar tariami lietuvių kunigų ryšiai su JAV ir kitų šalių žvalgybomis – dar viena mielai agentūriniuose pranešimuose eksploatuojama tema. Turbūt nevertėtų skubėti tokius agentų tvirtinimus neigti ar įžvelgti juose KGB klastą bei falsifikacijas. Tuometinėmis karo tarp dviejų nesutaikomų ideologinių sistemų sąlygomis įsitraukti į laisvojo pasaulio žvalgybos gretas buvo visiškai pateisinamas ir net sveikintinas dalykas. Išeivijos lietuviai turėjo teisę panaudoti visas įmanomas priemones savo tėvynei išvaduoti. Pateisinama ir tai, kad patys budriausieji kunigus iš Lietuvos sutiko įtariai kaip potencialius šnipus (siekiant tai išsiaiškinti net buvo inszenizuotas „Pušies” kambario apvogimas). Tik gaila, kad ilgainiui jų budrumas sumenko ir jie pernelyg atsiskleidė. Tarkim, kun. Mincevičius pradėjo verbuoti „Saulę“: paprašė jam surasti patikimą radijo mėgėją, pasiūlė jam įsitraukti į karinės informacijos rinkimą, mat dabar šį darbą dirba daugiausia tautininkų šalininkai, kurie persistengia pranešdami apie labai daug objektų, ir galimo karo atveju būtų nusiaubta visa Lietuvos teritorija. Kun. Mincevičius net prisipažino Berlyne turįs gerą draugą, kuriam komunistai, jei tik galėtų, nusuktų galvą, mat šis organizuoja kontržvalgybines ir diversines operacijas prieš SSRS.

Detaliai aprašyta vadinamoji kun.Goro „spekuliacija vaistais”. Jis jų gaudavo nemokamai arba supirkdavo pusvelčiui, o paskui centneriais siųsdavo į Lietuvą, parduodamas jau brangiau. Anot agento „Saulės“, jis pats prisipažino, kad už pinigus, gautus pardavus vaistus ar kitas prekes, buvo apmokami JAV žvalgybos agentai Lietuvoje. Kun. Goras „šaltinio“ (taip buvo KGB vadinami jų agentai) nuolat klausinėdavo įvairių spekuliantų adresų, kad tie paskui perduotų asmenims, kuriuos bus kun. Goras nurodęs. Laiškus siunčia kun. Dobrovolskio arba Kazimiero Libero vardu. Ne kartą „Saulei” buvo prasitaręs, kad Lietuvoje bet kam ir bet kada gali sumokėti bet kokią sumą doleriais arba rubliais. Anot agento, galimas dalykas, kad kun. Goras dirba ir cenzūroje, nes pastebėjo, kad kai nedirba paštas, kun. Goras lieka namuose.

Kun. Balčiūnas laikomas stropiu Vatikano žvalgybos darbuotoju, mat jis galėjo prieiti prie slaptojo archyvo, kur saugomos Maskvoje gyvenančių kunigų reliacijos.

Agentų pranešimuose kruopščiai fiksuoti visi lietuvių kunigų ryšiai su atsakingais ir įtakingais Vatikano pareigūnais, stengtasi nustatyti kiekvieno iš jų įtaką, priimant Vatikano sprendimus.

Išsiaiškinta, kad prelatas L.Tulaba vienintelis turėjo oficialų postą Vatikane (tiesa, agentų studijų Romoje metu dar ir kun. Žilys įsidarbino Rytų reikalų kongregacijoje) – jis buvo visų užsienyje gyvenančių lietuvių atstovas Vatikane ir oficialus informacijos apie Lietuvą pateikėjas.

Dėl to jis stengėsi susitikti su kiekvienu, atvykusiu iš Lietuvos, ar tai būtų sportininkai, ar menininkai, ar dar kas nors. Informacijos apie Lietuvą pateikimą Vatikanui jam pavyko iš lenkų perimti tik 1954 metais. Prelatas artimai bendravo su arkivyskupu Samore, monsinjoru Baldučiu (jam buvo pavesti visi klausimai, susiję su Lietuva), įvairių švenčių proga kviesdavosi kardinolus Pizardo, Traliją, mokėdavo jiems Mišių stipendijas.

Arkivyskupas Samore, prieš karą kurį laiką dirbęs Kaune, buvo labai geranoriškas lietuvių išeiviams. Su juo kontaktus palaikė ir kiti lietuvių veikėjai: S.Lozoraitis (bendravo ir su kard.Tralija), kunigai Balčiūnas ir Mincevičius. Pastarajam jis net užleido savo vilą pajūryje. Tačiau arkivyskupas nebuvo visagalis: jis nesugebėjo apginti Lietuvos pasiuntinybės ar pasipriešinti kardinolo S.Vyšinskio paskyrimui Rytų Europos katalikų atstovu prie Vatikano.

Palaikymas iš Vatikano padėjo lietuvių politikams išvystyti plačią antikomunistinę veiklą ne tik tarp lietuvių, bet ir platesniu mastu. Ypač daug nuveikė kun. V.Mincevičius, Italijoje apsigyvenęs dar prieš karą ir pelnęs visišką Italijos ir Vatikano pasitikėjimą. Iki šešto dešimtmečio pradžios Italijos spaudoje vedęs anoniminę kovą su didžiulę įtaką tuo metu turėjusiais komunistais, vėliau išėjęs į atvirą kovą: parengė ir išspausdino dešimtis tūkstančių plakatų, nukreiptų prieš komunistus, rengė vadinamąsias, anot KGB, provokacijas prieš SSRS - parodas. Pagarsėjo jo surengta paroda apie sovietinio režimo kovą su religija. Buvo demonstruojamos uždarytų, apgriautų bažnyčių, kalinamų vyskupų nuotraukos. Paroda turėjo didžiulį pasisekimą. Komunistų laikraštis „Unita” apkaltino jį demonstravus falsifikuotas fotografijas. Kun. Mincevičius nepasidavė – jis pasigamino dešimtis tūkstančių lapelių, ketindamas juos išmėtyti iš lėktuvo virš miestų, atsidūrusių komunistų įtakoje. Kun. Mincevičius agentų mokymosi Romoje metu rengėsi rašyti knygą apie religijos persekiojimus Lietuvoje. Jo iniciatyva šalia kolegijos pastato iškilusiame didžiuliame viešbutyje, kuriame buvo Vatikano radijo Lietuviškųjų laidų redakcija su techniniu centru, įsikūrė vienas iš daugelio antikomunistinių Kubos centrų.

„Saulė” ir „Pušis” atskleidė, kad visus straipsnius apie Lietuvą, pasirodančius Italijos spaudoje, rašo Šv. Kazimiero kolegijos kunigai L.Tulaba, Mincevičius, Dielininkaitis, Goras, Balčiūnas. Dar didesnis KGB laimėjimas buvo išeivių kunigų informacijos apie Lietuvą šaltinių nustatymas. Labai svarbų vaidmenį čia vaidino Varšuva. Per Varšuvą su Lietuva susisiekdavo kunigai Goras, Vaišnora, Balčiūnas. Pastarasis susirašinėjo su vienu arba keliais Varšuvoje gyvenusiais kunigais (tarp jų galėjo būti kun. Inčiūra), turėjusiais ryšį ne tik su kardinolu S.Vyšinskiu, bet ir su viena moterimi lietuve (galbūt B.Vileišyte, dirbusia Katalikų mokslų akademijos bibliotekoje). Šie kunigai, padedami minėtos moters, informaciją perduodavo vyskupams T.Matulioniui ir V.Sladkevičiui. Agentūriniuose pranešimuose minimas Varšuvoje gyvenusio kun. Vaišnoros ryšys su kun. Išora, bet galbūt turimas galvoje tas pats Inčiūra. Su vyskupu Matulioniu susirašinėjo ir kun. Bulaitis. Byloje taip pat minimas Maskvoje gyvenęs kun. Dionis, gaudavęs labai tikslią informaciją apie Lietuvą. Kun. Ignatavičius palaikė ryšius su Minsku.

Naudotasi informacija, gaunama iš asmenų, gyvenusių Vakaruose. Vienas tokių - Vakarų Berlyne gyvenęs Žilinskas, buvęs Lietuvos ministrų kabineto kanceliarijos viršininkas. Laiškų iš Lietuvos gaudavo Lježo benediktinių vienuolynas, kur buvo kursai lietuvėms vienuolėms. Daug svarbios informacijos, Vilniaus kurijos įpareigota, perdavė iš Lietuvos pabėgusi kazimierietė (ji mintinai išmoko laiškų ir dokumentų tekstus).

Įdomūs buvo knygų rengimo ir persiuntimo į Lietuvą būdai. Jos, matyt, buvo spausdinamos Fausto Faili spaustuvėje. Kai kun. Balčiūnas susitarė su viena Austrijos kompanija, užsiimančia knygų persiuntimu, knygos Lietuvą pasiekdavo per Austriją iš Lenkijos. Bet, matyt, čia būta abipusės iniciatyvos, nes viename iš agentūrinių pranešimų užsimenama, kad į kolegiją buvo atvykę kunigai iš Vienos ir vedė derybas dėl stambių pinigų sumų antisovietinei literatūrai leisti ir permesti per Lenkiją į Lietuvą. Gyvenimo realybė padiktavo dar vieną įdomią iniciatyvą: kadangi sovietai knygas nuolat konfiskuodavo, nuspręsta jas draskyti ir siųsti laiškuose atskirais lapais.

Agentūriniuose pranešimuose gal kiek hipertrofuotai pristatyti nesutarimai tarp atskirų lietuvių kunigų grupuočių. Bandoma įžvelgti kunigų Goro, Dielininkaičio, Bulaičio grupuotę, antrajai priskiriami kunigai V.Kazlauskas, Razminas, Mincevičius, Balčiūnas, marijonai, kartais dar prisideda saleziečiai, istorikas Z.Ivinskis, Lozoraičiai, trečiajai – kunigai Žilys, R.Krasauskas. Tačiau, anot agentų, visi jie iš esmės buvo nusistatę prieš prelatą L.Tulabą, kuris padarė daug klaidų pakviesdamas kunigus iš Lietuvos, palaikydamas kontaktus su saugumo užverbuotais ar kitaip susikompromitavusiais asmenimis, neapgalvotai rekomendavo kun. Šidlauską į Panevėžio vyskupijos valdytojo postą, vedė pernelyg aštrią polemiką su Kauno arkivyskupijos valdytoju J.Stankevičiumi. Galimas daiktas, kad agentai sąmoningai sutirštino spalvas, tačiau kad nesutarimams būta realaus pagrindo, neabejotina. Prelatas L.Tulaba ilgą laiką buvo svarbiausias informacijos apie Lietuvą šaltinis Vatikane, tačiau per laiką savus informacijos šaltinius ir užtarėjus Vatikane (pavyzdžiui, net ir arkivyskupas Samore ėmė labiau proteguoti kun. Mincevičių) susirado ir kiti lietuviai kunigai. Jiems darėsi nepriimtinas L.Tulabos monopolis, juo labiau kad daugėjo akivaizdžių klaidų.

Agentai savo darbą tęsė ir atostogų metu, grįžę į Lietuvą. Reikšmingiausi šiuo atžvilgiu - „Saulės” susitikimai su vyskupu Sladkevičiumi, tarpininkaujant jo ryšininkei vienuolei Margaritai Smailytei. Jie dažniausiai vykdavo pas gydytoją Jasėnienę, gyvenusią Kaune, Žemaičių g. „Saulei” pavyko pelnyti vyskupo pasitikėjimą, tačiau pažymėtina, kad vyskupas turėjo ir kitų informacijos šaltinių, kurių KGB taip ir nesugebėjo išsiaiškinti. Labai svarbi pokalbiuose išsakyta vyskupo mintis, sudominusi ir KGB, kad „jei ir toliau taip blogės Bažnyčios padėtis, tai teks eiti į pogrindį”.

KGB pasitikėjimas agentais, o ypač „Saule”, nuolat augo. Kad juo ne be pagrindo buvo pasitikima, akivaizdžiai matyti iš jo turiningų agentūrinių pranešimų. Viename jų antireliginėje kovoje jis siūlo panaudoti kai kuriuos Italijos religinio gyvenimo faktus: Italijoje esama daugybė apleistų bažnyčių, „iškilmingose pamaldose, kurias popiežius praveda iš balkono, atveda karinius dalinius, jei fotografuoti iš už kareivių nugarų, matytųsi ginklai, kuriuos laimina popiežius”. Monte Karo kalne netoli Romos vienuolyno bažnyčios altoriaus vietoje stovi bufetas su konjakais (72), riebūs vienuoliai ultrašiuolaikiniuose vienuolynuose – visa tai, anot jo, yra puikūs siužetai antireliginėje propagandoje.

Lietuvos SSR KGB užtikrino SSRS KGB, kad „nėra nė mažiausio pagrindo manyti, kad „Saulė” baigęs mokslus taps tarybinės santvarkos priešu, kad kaip juristas profesionalas gins Katalikų Bažnyčios interesus, atvirkščiai, jis jau dabar pasiruošęs bet kuriuo metu palikti dvasininko luomą ir viešai demaskuoti Vatikaną, bet kol kas tai nenaudinga, kadangi mes numatome panaudoti Katalikų Bažnyčios griovimui Lietuvoje iš vidaus” (83).

1961 m. spalio 20 d. tarp kitų užduočių „Saulei” pavedama įsiskverbti į Rusikumą (kolegiją, rengusią kunigus Rytų apeigų katalikams) ir ten verbuoti naujus agentus, kontržvalgybiniais tikslais jam leista duoti žodinį sutikimą bendradarbiauti su JAV žvalgyba (jam net suteikta dezinformacija apie SSRS karinius objektus Lietuvos teritorijoje), paaštrėjus Italijos ir SSRS santykiams, jam leista išvykti į Šveicariją. Jeigu „Saulei” būtų pasiūlyta likti Vakaruose, rekomenduota sutikti. „Saulei” pavedama parašyti Vatikano politiką demaskuojantį straipsnį, kurį KGB savo kanalais apsiėmė išplatinti VDR ir VFR spaudoje. „Saulė” įpareigojamas nuteikti Lietuvos Bažnyčios autoritetus parašyti protesto laiškus dėl Vyšinskio paskyrimo Vatikano atstovu Rytų Europos katalikams.

1956–1963 metais KGB įvydė sėkmingą operaciją „Studentai”, padėjusią prislopinti antisovietinį Romos lietuvių kunigų veikimą. KGB pavyko išsiaiškinti daugelį lietuvių išeivijos kunigų ryšių su Lietuvos dvasininkais, užblokuoti nepriimtiną kun. Šidlausko paskyrimą Panevėžio vyskupijos valdytoju, pagal „Saulės“ rekomendacijas parinkti optimaliausią taktiką II Vatikano Susirinkime. KGB pavyko pasiekti, kad „Saulė“ pelnytų vysk. V.Sladkevičiaus pasitikėjimą. Šv.Kazimiero kolegijos kunigų charakterio bruožų, įpročių, pažiūrų pažinimas leido KGB imtis šių asmenų verbavimo. O „Saulė” tapo nepriekaištingu KGB agentu ir toliau sėkmingai darbavosi griaudamas Lietuvos Bažnyčią.

© 2004 "XXI amžius"