|
Su vasaros pabaiga rinkimų kampanijos pradžia
Rinkimų kampanija, oficialiai jai dar net neprasidėjus, įgauna stebėtiną pagreitį ir įvairias pritraukiančias formas. Partijų prezidiumai, tarybos ar kitos vykdančiosios jų institucijos iš sostinės, kur įsikūrę partijų štabai, būriais traukia į provinciją, dažniausiai į gamtos prieglobstį, tarsi norėdami pasakyti, kad savo globa priartėja prie vargstančios liaudies. Eksprezidentai ir ekspremjerės vietoje savo įkurtų bankrutuojančių partijų kuria naujas koalicijas viliojančiais pavadinimais, jungiančias kažkokius neaiškius judėjimus ar partijas ir ieškančias naujų patiklių rinkėjų, balsuosiančių už jų iškeltus iš įvairių pašalių surinktus neaiškius asmenis, pavadintus žinomais politikais. (Tokių niekam negirdėtų, niekuo nepasižymėjusių ir nieko gera nenuveikiančių politikų, priklausančių ruso oligarcho partijai, puokštę Lietuvos rinkėjai jau sugebėjo įpiršti Europos Parlamentui.) Valdančiosios partijos vadovaujama Vyriausybė pamalonindama būsimus rinkėjus vos ne kasdien sugalvoja kokį nors žmonių gyvenimo pagerinimą: pensijų padidinimą, pašalpas vaikams ar išmokas (kai kam!) už rublinius indėlius. Sustiprėjo niekada nesustojęs politinių perbėgėlių bėgiojimas iš partijos į partiją, dažniausiai į tą, kurios sėkmė rinkimuose, politologų ar aiškiaregių nuomone, neišvengiama. O kad paprastas, tikintis Lietuvos žmogus irgi tikrai susiviliotų balsuoti už visus 50 metų mus valdžiusius kolaborantus, sugalvotas naujas apolitiškas triukas: per dažnus pageidavimų koncertus per televiziją vienas komunistas-ateistas (į kompaniją pasiėmęs patrauklų jaunuolį) dainuoja jausmingą dainą apie Viešpatį, kuris aukštai, siekdamas ir pats patekti į Seimą (ne į dangų), ir kartu pritraukti į ten daugiau savo bendrapartiečių, tarsi sakančių: Štai, mes jau pasikeitėme, mes nepersekiojame tikinčiųjų, mes labai geri, mes norime visada (amžiams!) būti valdžioje ir jums padėti, tik rinkite mus.
Bet ir to maža. Vos abi prokomunistinės valdančiosios partijos padaro kokį judesėlį (politinį triuką, vertą pavadinti dabar madingu šou vardu), tuoj per visas žiniasklaidos priemones, tiesiog lenktyniaujant vienai su kita, pasipila komentatorių, žinių pranešėjų ir politologų svarstymai bei komentarai, kaip teigiamai tai atsilieps į rinkimų rezultatus ir, aišku, visų mūsų gražų gyvenimą. Ir pilasi žiniasklaidoje (labiausiai per įvairias televizijas) svarstymai: ar pritaria bendram dviejų demokratinių (o iš tikrųjų neokomunistinių: vienos labiau prorusiškos, kitos labiau prolietuviškos) partijų bendram sąrašui jų vadai, po to prezidiumai, dar po to tarybos, dar po to eiliniai nariai; nespėjus nutilti šitiems ginčams, tuoj išgarsinami nauji klausimai: žiūrėkite, šioje demokratinėje partijoje atsiranda narių, nepritariančių susijungimui, jie jau organizuoja kurti jei ne naują partiją, tai bent frakciją, ir ji bus, nes partija yra tikrai demokratiška; bet netrukus paskelbiama, kad partijos vadas tą paneigia frakcija nebus kuriama; tada koks nors komentatorius pasigriebia naują antį: partijoje bręsta maištas prieš vadą; neilgai trukus vadas visus į šios demokratinės partijos reikalus įnikusius piliečius nuramina: jokio maišto būti negali, nes partija vadovaujasi demokratiniu centralizmu; tada susinervinę piliečiai, potencialūs rinkėjai, apsisprendę balsuoti už išmintingojo vado vadovaujamą partiją, nuraminti nueina miegoti. Taip visą laiką palaikomas ažiotažas, prokomunistinių partijų smulkmenėlių iškėlimas per žiniasklaidos priemones į pirmą vietą teigiamai veikia į rinkėjų sąmonę. Jiems darosi įdomiau gyventi, įdomiau būtent su tomis partijomis, kurių problemėles girdi ir mato ir guldamasis, ir keldamasis.
Nuostabu, kad šitokios politikos daryme vis labiau specializuojasi Lietuvos radijas ir televizija: jų pirmųjų žinių blokuose matosi tik kairieji, tik jų vadų ir vadukų problemos. Dešiniųjų beveik jau nesigirdi, jų kaip ir nebėra. Kur jie ir bus, kai vienas geriausių perspektyvų turėjusi Krikščionių demokratų partija suskaldyta, o po to ir faktiškai sunaikinta (ne be niekur neišnykusio KGB pagalbos). (Jos vietoje besikuriančios Krikščioniškosios demokratijos partijos perspektyvos dar nepasiekė politiniam gyvenimui reikiamo lygio.) Vienas jos vadų, suvaidinęs ne paskutinį vaidmenį savo partijos sunaikinime, jausdamas partijos skendimą, skubiai susikrovė lagaminus ir, susiradęs šiltą vietelę vienoje svarbiausių ambasadų, ten nusėdo ilgesniam laikui, laukdamas geresnių dienų. Tėvynės sąjunga, irgi prisidėjusi prie savo buvusios partnerės naikinimo, išvykus sumaniam, viso pasaulio vertinamam politikui dabar atsidūrė vienoje gretoje su neaiškia ideologija besivadovaujančiais liberalcentristais. Tik laiko klausimas, kada jos pačios ideologija taps tokia pat neaiški, nes ir jos nariai, kaip parodė korupcijos skandalas, jau pasiduoda dvasinei (ir materialinei) erozijai.
Bet dar svarbesni pasirengimai rinkimams vyksta pačioje Lietuvos politikos širdyje Seime. Nepatingėję net iš vasaros atostogų sugrįžti neva galutinai išsiaiškinti su seimūnus pradėjusia ėsti korupcija politikai surado tikrą mechanizmą kovoti su tautos rinktus Seimo narius apimančia blogybe būtina jų (o ne jokias kitas) partijas apipilti pinigais iš valstybės iždo, ir tada partiečiams neliks kaip gundytis tuo taip viliojančiu vaisiumi pinigais. Koks genialus ir paprastas sprendimas! Svarbiausia, pritaria ir supranta visi net ir Prezidentas. Jeigu ir Prezidentas pritaria, tai tada nieko paprasčiau nėra - stebuklingus pinigų tekėjimo į partijų kišenes šliuzus vikriai atidaro patys seimūnai. Kaip gražu! Tauta net žado netekusi atsitokėti negali. Tik kas skurstančią tautą sušelps pinigais? (Valdančiosios partijos vadas, turintis teisę vos ne kasdien kalbėti ne tik apie jo vadovaujamos Vyriausybės, bet ir savo mielos partijos reikalus, tarp jų ir rinkimų, jau pripažino, kad vargstančiųjų yra ne taip ir mažai vienas milijonas, ir todėl gali susidaryti sunkumų viliojant rinkėjus balsuoti už jo išmintingą valdymą ir vadovavimą.) Ir kas sušelps kitas partijas valstybės pinigais? Pavyzdžiui, Krikščioniškosios demokratijos partiją? Kuo ji blogesnė už sunaikintą LKDP, dabar pasivadinusią LKD? Nebent tuo, kad pastarieji turi tris į Seimą įsiropščiusius, tarpusavyje besivaidijančius parlamentarus, kažkada buvusius LKDP nariais. Taigi neverta ieškoti teisybės pas seimūnus (ir juos moralizuoti). Lygybės nebuvo ir nebus.
Taip ir skubame su visais pasismaginimais, pasilinksminimais ir pasiaikčiojimais į naujus rinkimus. Duonos ir žaidimų! kaip sakydavo kažkuri kažkada didinga tauta.
© 2004 "XXI amžius"
|