|
Tenegęsta vilties žvaigždė
Viena svarbiausių žmogaus dvasinių vertybių yra viltis. Kaip negalima įsivaizduoti gyvo medžio be šaknų, taip neįmanoma suprasti žmogaus gyvenimo be vilties. Ji suteikia pasitikėjimo savo jėgomis bei galimybėmis, neleidžia įsigalėti abejonėms, skatina veikti. Bet koks nusivylimas gali virsti tragedija, silpnavalį nustumti į pražūtį, į paties savęs susinaikinimą. Tik valingas žmogus gali pasipriešinti netgi didžiausioms gyvenime pasitaikančioms audroms.
Yra dvi vilčių kategorijos: pirma žemesnioji, buitinė (viltis sulaukti geresnių laikų, pasveikti, praturtėti...) ir antra aukštesnioji, pati esmingiausia (amžinojo gyvenimo, pripildyto begalinės laimės Dievo artumoje, viltis). Pastaroji viltis tikinčiajam yra didžiulė varomoji jėga, sudaranti galimybes tobulėti. Tikintis žmogus pasitinka mirtį kaip natūralų perėjimą iš laikinos žemiškosios būties į amžinąją būtį. Tik tvirtas tikėjimas, tik nuolankus išsakymas Dievui savo negandų ir kančių padeda išlaikyti dvasinę pusiausvyrą, praturtina sielą palaiminga ramybe ir viltimi.
Ateistui, neigiančiam pomirtinį amžinąjį gyvenimą, kur kas sunkiau skirtis su šiuo pasauliu. Mirties akivaizdoje jis pajunta dvasinę tuštumą, kurios nebeturi kuo užpildyti. Tad belieka pulti į visišką nusivylimą gyvenimu. Jei tasai gyvenimas buvo pakankamai sotus ir nerūpestingas gaila, kad jis taip trumpai tęsėsi. Jei jis buvo vargingas, perpintas nesėkmėmis ir kančiomis skaudžiai apmaudu, kad tik tuo ir užsibaigia.
Jei kiekvieno žmogaus mąstysenoje ir širdyje žėruotų tikėjimas amžinuoju gyvenimu, tai drauge žėruotų ir viltis jo sulaukti. Deja, šiandieninių nepriteklių, nežabotos turtinės diferenciacijos liūne neretai prarandama dvasinė pusiausvyra, silpnavaliai krenta į neviltį, patys žudosi ir kitus žudo. Lietuva savižudžių skaičiumi užima bene pirmą vietą Europoje. Tai kraupi statistika, verčianti susimąstyti mūsų valdžios institucijas ir pačią visuomenę.
Kiekvieną mūsų dieną lydi kokie nors laukimai. Laukiame ateinančiojo, laukiame nueinančiojo; vaikystėje laukiame jaunystės, jaunystėje brandos amžiaus... Kiekvieną laukimą sušildome viltimi, nes jei nebūtų vilties sulaukti, tai nebūtų ir ko laukti.
Mūsų gyvenimo keliuose ir klystkeliuose dažnai pasitinka visokie netikėtumai: skaudžios nelaimės, ligos, vargai, netektys, skriaudų kartėlis, jog kartais, atrodo, ir gyventi nesinorėtų. Bet apsidairykime aplinkui ir pastebėsime, kad yra labiau kenčiančių, nelaimingesnių už mus, - ir tada neatrodys tokie nepakeliami mums skirti išmėginimai. Kiekvienoje kraštutinėje padėtyje būtina ryžtingai pakelti galvą, įsitikinti, jog viskas turi ne tik pradžią, bet ir pabaigą, ne tik ateina, bet ir praeina.
Komunistinės okupacijos metais vienas Lietuvos vaikinas, tarnaudamas armijoje, buvo nugrūstas už kelių tūkstančių kilometrų į Karagandos sritį. Ten vienų karinių pratybų metu buvo sunkiai sužeistas ir paguldytas į ligoninę. Tėvai gavo skubią telegramą, jog jų sūnaus sveikatos būklė kritiška. Motinos širdis tarsi jauste jautė, kad reikia sergančiam sūnui iškepti duonos. Susėmė paskutinius namie užsilikusius miltus ir nedelsdama iškepė duonos kepalėlį. Nuvežk sūneliui, gal jam kaip tik ir trūksta šitos duonelės, kad galėtų pasveikti ir sugrįžti namo, - paliepė vyrui. Šis sėdo į lėktuvą ir išskrido pas ligonį, glausdamas prie krūtinės šviežios duonos kepalėlį.
Po dviejų dienų jis jau stovėjo prie sūnaus lovos. Bandė prakalbinti, bet tasai nepratarė nė žodžio. Užmerktos akys ir išbalęs veidas bylojo apie neišvengiamą mirtį. Tėvas išvyniojo kepalėlį iš drobinės skiautės ir, ištiesęs į sūnų, tarsi laimindamas, graudžiai užvirpuliavo: Prasimerk, sūneli, bent trumpam žvilgtelėk: aš tai atvežiau tavo mamos iškeptos duonos. Ar girdi mane: tavo mama siunčia tau šitą duonelę... Ir staiga įvyko lyg koks stebuklas: sūnus atsimerkė ir silpnu balsu pasakė: Mama..., palietė pirštais kepalėlį, priglaudė prie lūpų, nuoširdžiai pabučiavo, tarytum pačią motiną bučiuotų. Paskui vos girdimai ištarė viltingus žodžius: Aš būtinai pasveiksiu... Gydytojų ir tėvo nuostabai, ligonis pamažu atgavo bebaigiančias blėsti jėgas, gyvybė kaip įpūsta menkutė liepsnelė ėmė rusenti. Praėjo mėnuo, ir kareivėlis, su didele pagarba ir meile suvalgęs duonos kepalėlį, grįžo į savo namus, pas mylimą motiną. Viltis suteikė jam jėgų kabintis į gyvenimą. Viltis neapleido ir motinos.
Skaudu, kai į neviltį puolęs žmogus praranda savo gyvenimo prasmę, bejėgiškai blaškosi ir, kas baisiausia, - ima bodėtis gyvenimu. Tada kiekviena nesėkmė ar nelaimė jo vaizduotėje padidinama ir tampa nebepakenčiama. Bevalis žmogus netenka vilties ir pasikėsina į savo gyvybę. Taip neatsitiktų, jei jis stengtųsi kuo dažniau sutelkti mintis apie pasirengimą amžinajam gyvenimui ir jei viltys nebūtų nukreiptos vien į žemiškus reikalus.
Labai naudinga nuolat grūdinti savo valią, apnikusias juodas mintis užgesinti nuoširdžia malda ir besąlygišku atsidavimu dieviškajai Meilei bei Gailestingumui. Malda ir visiškas pasitikėjimas Dievu tvirčiausia atspara prieš mirtiną nuodėmę, prieš savo gyvybės nutraukimą. Taip pat svarbu pamąstyti, jog viskas, kas vyksta žemiškajame gyvenime, yra laikina: praeis kiek laiko, ir vėl viskas grįš į savo vietą. O laikinos negandos, prislėgusios nelaimingąjį, neliks Dievo nepastebėtos: jos bus įskaitytos kaip atgaila už savo ir kitų nusikaltimus Dievo valiai. Tad tegu niekad negęsta mūsų vilties kelrodė žvaigždė patikimiausias vadovas kelyje į amžinąją ramybės ir džiaugsmo pilnatvę. Duok Dieve, kad savižudybių, o ypač Lietuvoje, nuolat mažėtų ir pagaliau jos visai išnyktų, kad niekas nekristų į pražūtingą beviltiškumo duobę. Saulės ir duonos visiems užteks, o skausmu vienas su kitu viltingai dalykimės perpus. Juk ne veltui sakoma: pasidalytas džiaugsmas yra dvigubas džiaugsmas, o pasidalytas skausmas pusė skausmo.
Antanas MARČIULAITIS
Ilgakiemis, Kauno rajonas
© 2004 "XXI amžius"
|