|
Kas atgaivins sužvarbusias širdis
Našlė, anksti netekusi autoavarijoje žuvusio vyro, viena augino penketą vaikų. Visi buvo berniukai ir dargi gerokai padykę. Kol buvo gyvas jos vyras sūnumis rūpinosi tėvas. Ypač nelengva pasidarė moteriai, kai jos sūnūs įkopė į paauglystės amžių. Prasidėjo tarpusavio peštynės, neaiškios draugystės, pasimatymai ir kt. Moteris bandė savo atžalas auklėti pasitelkdama vadinamąją liaudišką pedagogiką, bet vaikai ėjo vis dykyn ir dykyn
Vieną dieną, visiškai nebetekus kantrybės, šios moters žvilgsnis nukrypo į viename kambaryje ant sienos kabantį didžiulį Švč. Jėzaus Širdies paveikslą, ties kuriuo vargšė našlė suklupdavo ne tik rytais ir vakarais, bet ir pačiomis sunkiausiomis savo gyvenimo minutėmis. Todėl ir dabar, kai apsipylusi ašaromis suklupo ties šiuo paveikslu ir nuolankiai pažvelgusi į Gailestingąją Švenčiausiąją Jėzaus Širdį paprašė pagalbos auklėjant savo vaikus, jai tarsi kažkas pakuždėjo, kad čionai atsivestų ir savo sūnus. Ir nuo to momento ši moteris ryžosi savo vaikus atvesti į protą Viešpaties pagalba. Nusikaltusius vaikus labai gražiai, visiškai jų nebardama, paklupdydavo arba pasodindavo priešais Švč. Jėzaus Širdies paveikslą (šiandien tai būtų didžiausias vaikų teisių pažeidimas!) ir, paliepusi sukalbėti atitinkamą maldelę į Gailestingąją Švč. Jėzaus Širdį, dar paprašydavo kurį laiką, žvelgiant į paveikslą, pamedituoti.
Iš pradžių jos vaikai spyriojosi, nenorėdavo už nusižengimus Dievui atgailauti. Jie verčiau norėjo vien motinos atsiprašyti, o ne suklupti prie Švč. Jėzaus Širdies paveikslo ir susitikti su gailestingu, bet skvarbiu Kristaus žvilgsniu.
Bėgant laikui vaikai įprato atsiprašyti ne tik savo gimdytojos, bet ir Dievo. Juolab kad ne sykį matė savo motiną su ašaromis akyse besimeldžiančią prie šio paveikslo. Ir koks džiaugsmas užliedavo motinos krūtinę, kai, prasidėjus birželiui, jos jau gerokai ūgtelėję sūnūs, pasikvietę savo motiną, suklupdavo prie šio paveikslo Švč. Jėzaus Širdies litanijai, žmonijos pasiaukojimo Švč. Jėzaus Širdžiai akto maldai ir labai gražiai giesmei Iš šios žemelės
. Tuomet motinos akyse sublizgėdavo nebe skausmo, o džiaugsmo, tiksliau, padėkos Kristui ašaros, kad Švč. Jėzaus Širdies dėka atsivertė jos sūnūs, tapo doresni, geresni.
Šiandien ši našlė jau kapuose. O jos užaugę penki sūnūs yra dėkingi savo motinai už tą nuostabų jų auklėjimą, suklumpant prie Švč. Jėzaus Širdies paveikslo ir apmąstant Dievo akyse savo klaidas. Ir nors jie jau seniai sukūrę savo šeimas, gražiai ir dorai gyvena, tačiau ir dabar labai dažnai suklumpa ties mirusios motinos parodytu Švč. Jėzaus Širdies paveikslu. Suklumpa atgailai, o kartu ir padėkai už kadaise jų motinos padovanotas gražias religinio auklėjimo pamokas. Ir savo atžalas taip pradėjo auklėti.
Tik ar mūsų namuose dar kabo Švč. Jėzaus Širdies paveikslas? Ar benukrypsta mūsų žvilgsnis į Jį? Ach, kaip šiandien reikia, kad mūsų visų žvilgsniai nukryptų į Švč. Jėzaus Širdį, kad iš tenai spinduliuojantis Viešpaties gailestingumas, Jo žvilgsnio skvarbumas pervertų mūsų protus ir širdis, atgaivintų sužvarbusias mūsų sielas!
Pranciškus ŽUKAUSKAS
Šilalė
© 2004 "XXI amžius"
|