Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    ir visuomenė
Kryžkelės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Darbai
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Vėl buvo Baltijos kelias

Tautiniais drabužiais pasipuošusios merginos nešė simbolinę gyvų lauko gėlių puokštę, priminusią rugpjūčio 23-iąją Mykolo Ambrazo (ELTA) nuotrauka

Nors trumpa mūsų istorija, bet ir mes mėgstame minėjimus. Tarsi mažai laiko turėdami, net nesulaukiame tikrai svarbių jubiliejų. Taip daro žmonės, kai jų amžius artėja į pabaigą. Bendraklasiai, kol jauni, susitikinėja kas dešimt, penkiolika metų. Kuo amžius vyresnis, tuo dažnėja susitikimai, pagaliau pasidaro kasmečiai. Galima numanyti kodėl: gal vyresni žmonės turi daugiau laiko, o gal pamano, kad kiekvienas susitikimas gali būti paskutinis, ir nori kiekvienu pasinaudoti. Ne vienam jis paskutiniuoju ir tampa…

Taip būna nejauniems žmonėms, norintiems jaunystę vis minėti su kitais, to paties norinčiais. O ką reiškia dažnai sukaktis mininti valstybė? Taip pat turi mažai laiko? Gal nori daug švenčių turėti, arba visai paprastai – nieko neveikianti ir kažkieno pinigais remiama buvusi Sąjūdžio iniciatyvinė grupė nori veikiančiam Sąjūdžiui primesti savo žaidimo taisykles. Tarsi sako: Mes minėjimams turime laiko, pinigų ir noro, ir mes minėsime. Jeigu jūs neminėsite, pasakysime, kad tos žymiosios datos yra mūsų, o jūsų visai nėra.

Šįkart buvo minima Baltijos kelio penkiolikos metų sukaktis. Buvo dešimtmečio minėjimas, ir vėl po penkerių metų paminėjome. Įvykis tikrai buvo svarbus ir reikšmingas. Užmiršus prastesnius įtarimus, lieka, kas gera ir įsimintina: dabar žmonės užmaršūs, todėl istorinius įvykius reikia dažnai minėti. Mokyklose naujausia istorija dėstoma prastai, nereti iškraipymai, tai per minėjimus galima pasakyti ir išgirsti šiek tiek tiesos.

Kaip svarbų dalyką prisimename Baltijos kelią, kai giedra nuotaika žmones vedė susikibti rankomis. Tikriausiai tai buvo nelabai suvoktas džiugesys ir permainų noras. Dalyvavimas renginyje atrodė garbės reikalas, gal tarptautiniu žodžiu – prestižiškas. Padoriems žmonėms buvo garbės reikalas dalyvauti – ir jie dalyvavo. Nesuvokiamas džiugesys tą dalyvavimą lydėjo. Tik gaila, jog jis buvo nelabai suvoktas. Žmonės žinojo, kad jų gyvenimas yra blogas. Anaiptol ne materialiai blogas, nes tuo atžvilgiu buvo pakenčiamas. Mažiau turėjo turto ir mažiau buvo galimybių jo turėti, labai menkas buvo ir galimų turėti daiktų įvairumas, o ir tie patys buvo dažniausiai įgyjami per „blatus“ arba iš profsąjungų pagal talonus. Tokia buvo, nors ir įprasta, bet nenormali tvarka, ir nesinorėjo, kad tokia pasiliktų. Tai buvo varžtai veiklos laisvei, prie kurių, kaip šuniui kariamam – įprantama, bet atsiradus galimybei tos būsenos atsikratyti – vis tiek kratomasi.

Tačiau didžioji priežastis nebuvo turtas. Tikrai vedė galimybė pagaliau įteisinti ir turėti Tėvynę. Be galo skanduotas žodis Lietuva, ir jis buvo tikrasis variklis.

Imperija pasinaudojo tautiniais jausmais pasiekti savo tikslams. Ji leido, bet kartu ėmėsi slopinti. Iki dabar vis imasi, o vis tiek dar yra likę abejonių, ar tikrai jau visai nuslopino. Per Prezidento rinkimus daugiau nei pusė rinkėjų už K.Prunskienę nebalsavo. Gal pasiseks – ir už Archangelsko įsibrovėlį daugiau nebalsuos. Gal dar yra tautos gyvybės, gal mažiau, o gal tiek pat kaip per Baltijos kelią. Tąsyk reikėjo nuvažiuoti ir susikibti rankomis. Patikėti Sąjūdžio kvietimu – ir buvo patikėta. Ar tai buvo didelis darbas ir auka? Darbas buvo tikrai, o šiokia tokia ir auka, nes nemažai dar buvo nerimo ir baimės – pabijojo ir pirmasis kompartijos sekretorius A.Brazauskas. Kitiems žmonėms irgi dar buvo šiek tiek baimės, bet buvo ir pasitikėjimas, kad Sąjūdis kviečia, tai žino, ką daro – ir žmonės važiavo. Važiavo, ir neužgožė baimė kitokio jausmo, nes tai buvo įspūdinga, malonu ir nelabai pavojinga. Nepakartojamas jausmas tokio didelio žmonių sujudimo, ir ne tik važiavusieji – pakelėse žmonės stovėjo ir žiūrėjo, ir ne vien tik pažiopsoti – daugiau buvo pritarimo. Tikriausiai ir ne visai sąmoningo, bet vis dėlto pritarimo, o ne smerkimo. Tokia vienintelė diena ir tokios daugiau nebus, kai tauta pajudėjo ginti savo tautiškumo. Daug būna revoliucijų dėl skurdo arba tiesiog iš pavydo, kad yra turtingesnių. Pajudėjimas dėl laisvės, dėl savigarbos ir tautiškumo visai nebadaujančių žmonių yra žymiai retesnis reiškinys, neabejotinai ir dvasingesnis.

Bet dalyvavusieji žmonės nebuvo tokie kaip reiškinys: nei unikalūs, nei sąmoningai tautiški. Juos vedė nesuvoktas jausmas, todėl netoli ir nuvedė. Dabar tautiškumas apnykęs. Jeigu tada būtų buvęs tikras, o ne anoks neaiškus, nesuvoktas, jis tikrai ilgiau nebūtų buvęs sunaikintas, o gal ir niekada.

Kas jau tada dėliojo „žiogų“ planus, tikrai ruošėsi, kaip reikės toliau valdyti tą iš butelio paleistą džiną – žmonių tautinę savigarbą. Jo gal nebuvo manyta atgal į butelį varyti, nes laikyti uždarytą yra pavojinga: (…) požemiuos įkalinta dvasia(…) – pagal žinomą dainą. Visą okupacijos metą ji įkalinta tūnojo ir nesunyko, giliai pasislėpusi. Šalia kitų tikslų, pertvarkos sumanytojai galėjo turėti tikslą ir ją viešumon išvilioti tam, kad sunaikintų. Nelabai sąmoningi žmonės nepasirūpino jos ginti laisvėje. Galėjo ginti žinojimu ir tautiškumo jausmo ugdymu – to nepadarė. Neginamas, o persekiojamas jausmas žuvo, bet tikrai ne visų. Žinant gausias priemones, jo naikinimui naudotas, sunku net spręsti, ar pagal jų daugumą naikintojai džiaugiasi rezultatu, nes šen ten gyvas jis vis tiek yra. Jo gyvo dar tikimės ir per šiuos rudens rinkimus, kad visi gudravimai nesužlugdytų vis atkuntančio žmonių sąmoningumo. Reikia dar vieno panašaus Baltijos kelio – visiems susikibti prieš Archangelską ir Paksą. Už ką? Ir dabar už Lietuvą! Dabar jai geriausiai atstovaus Tėvynės sąjunga, kuri vis dar yra gerintina.

Sąjūdis pakvietė į minėjimą, nors ir nesitikėjo, kad ateis gausybė tautos. Tauta eina ten, kur alus ar nors ledai iš malūnsparnio krinta. Pagaliau nėra nė jausmo, kad reikėtų veržtis iš nelaisvės, nes laisvė, nors ne visai geros kokybės, vis dėlto yra. Yra net laisvė būti blogiems ir susinaikinti. Yra ir laisvė būti geriems bei gyventi kovojant. Dar yra nedidelė laisvė turėti Tėvynę, tai nėra kur veržtis, ir joks jausmas netrauks susirinkti nei rankomis susikibti. Baltijos kelio paminėti atėjo uoliausieji, o visi tegul susikimba per rinkimus rankomis ir širdimis.

Gražina TRIMAKAITĖ

Marijampolė

© 2004 "XXI amžius"