|
Neignoruokime istorijos
Ne tas yra vergas, kuris nešioja grandines, bet tas, kuris
jas bučiuoja.
Senas
priežodis
Vyresniojo amžiaus žmonės gerai prisimena klaikiai kruviną penkiasdešimt metų trukusią naktį, užgulusią mūsų tėvynę. Nekaltų Lietuvos žmonių žudymai ir trėmimai į sovietinius lagerius badui, šalčiui, pažeminimams ir nužmoginimams, pagaliau beprasmėms mirtims. Klaikūs ilgos nakties košmarai negali išnykti akloje užmarštyje, nustumti į istorijos šiukšlyną. Tai būtų didžiausias absurdas, tai niekingas spjūvis į garbingą mūsų tautos istoriją.
Deja, šiandien kai kurie istorikai drįsta iškraipyti, užglaistyti istorijos dėmes, tarytum nieko ypatingo per tuos penkiasdešimt metų neįvyko, išskyrus spartų stūmimąsi į komunizmo
aklavietę.
Šiemet sukanka 60 metų, kai Lietuvoje prasidėjo intensyvus ginkluotas pasipriešinimas antrai sovietų okupacijai. Tada visiems buvo aišku ir neginčijama: kai tėvynė pavojuje, niekas neturi teisių visi turi tik pareigas (Videnbruchas). O šiandien? Bent trumpai peržvelkime situaciją ir pastebėsime, kad daug kur (žiniasklaidoje, aukščiausių struktūrų vadovų protuose bei elgsenoje, švietimo sistemoje, istorikų galvosenose ir t.t.) tvyro ledinis tingumas ir abejingumas šiam ypatingam mūsų tautos istorijos tarpsniui. Netgi buvęs prezidentas, dabartinis premjeras A.Brazauskas ne kartą skeptiškai arba netgi tendencingai vertino (ir tebevertina) partizanų kovas, kurios, jo manymu, buvusios nereikalingos, todėl ir ypatingo dėmesio nesančios vertos. Nesileisiu į platesnius apibendrinimus, nes neseniai šiuo klausimu esu rašęs (žr. Pasipriešinimo bangos pokario Lietuvoje // XXI amžius, 2004 08 06, Nr. 58).
Istorija turi teisę nutylėti šalies ekonomikos, bendro vidaus produkto augimą (ar smukimą), atlyginimų ir pensijų bei pašalpų svyravimus ir kitas ekonomines subtilybes. Tačiau ji negali nutylėti paties svarbiausio kovų už tautos laisvę bei kitas dvasines vertybes. Ar turime moralinę teisę bet kokiomis priemonėmis siekti kuo daugiau patogumų bei malonumų, jei pamirštame kovas už galimybę jų siekti? Argi ne mūsų tėvai ir seneliai kovojo už tai, kad dabartinė karta gyventų laisvoje šalyje, nebūtų svetimųjų išnaudojama, engiama, kad galėtų dirbti, kurti ir siekti ne tik materialinių, bet ir dvasinių aukštumų. Mūsų partizanai nesiekė komforto. Jie kovojo ir aukojo savo brangiausią turtą gyvybę už aukštus idealus, už tėvynės laisvę ir nepriklausomybę. O ar sugebame (tiksliau, ar norime) tinkamai juos pagerbti ir įamžinti jų atminimą? Deja
V.Čerčilis (tai slapyvardis, tikroji pavardė nežinoma) iš Mordovijos konclagerio rašė: Partizanų kovų atminimas turi likti tautos atmintyje, jis galės virsti savotišku pagarbos kultu. Štai iš ko mes galėsime mokyti mūsų jaunimą kiek čia šventos Tėvynės meilės pavyzdžių, narsumo ir didvyriškumo pavyzdžių! Ir kartų kartos tai privalės žinoti! Ir kol mūsų žmonės tai žinos, lietuvių tauta nežus! (
) Turi būti išaiškinti ir surašyti visi žuvę kovose, o taip pat okupantų ir jų bendrininkų nukankinti, dingę be žinios. Visa tai turi sužinoti civilizuotas pasaulis tai didžiulis kaltinamasis aktas, kurį reikės perduoti būsimajam Tarptautinio teisingumo tribunolui
Tauta turi žinoti, kieno kraujo aukos ir kančių kaina ji liko gyva! (Suvalkijos kovų aidai, p. 70).
Kiek daug triukšmo, kiek įkyrios agitacijos pralieta ir dar tebeliejama dėl Valdovų rūmų Vilniuje atstatymo! Ir kiek mažai teužsimenama apie pagrindą, kurį laisvės ir gyvybės kaina dėjo aktyvieji ir pasyvieji rezistentai, kad iškovotų Lietuvai laisvę, be kurios nebūtų galimybės atstatyti ne tik Valdovų rūmus. Visų pirma reikia atstatyti visuomenės ir valdžios moralę, kad jos spindesyje gražiau atrodytų Valdovų rūmai.
Neteko matyti rezistencinių kovų atspindžių pašto ženkluose bei vokuose, meniškuose atvirukuose. Ne visose mokyklose įrengti kovų už tėvynės laisvę muziejėliai, retai kur ir gan vangiai organizuojamos moksleivių išvykos į partizanų žuvimo vietas, jų kapų bei paminklų priežiūra. Istorikai, rašytojai, kompozitoriai, dailininkai, kiti meno žmonės neleistinai mažai ir blankiai nušviečia šį be galo reikšmingą istorijos tarpsnį. Liūdna ir apmaudu, kad Vilniuje, garbingiausioje vietoje, nematome monumento, bylojančio apie rezistencines kovas okupuotoje Lietuvoje. Nesityčiokime iš istorijos, nes tuo pačiu tyčiojamės ir iš savęs.
60-ies metų sukakties proga be galo skausmingos, bet ir didžiai garbingos pasipriešinimo kovos turi giliai įsirėžti į valdžios ir visuomenės atmintį kaip vienas ryškiausių akcentų tautos istorijoje ir pajudinti iš stagnacijos. Kas myli savo tėvynę, tas ras laiko, išminties ir išteklių deramai šią reikšmingą sukaktį pažymėti.
Antanas MARČIULAITIS
Ilgakiemis, Kauno rajonas
© 2004 "XXI amžius"
|