Atnaujintas 2004 rugpjūčio 27 d.
Nr.64
(1267)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Tikrasis nusižeminimas

Kiekvieno žmogaus vidinė pagarba turėtų būti natūraliai „suaugusi“ su pagarba sau pačiam, artimui ir Dievui, nes Kūrėjas, sukūręs mus panašius į save patį, mums dosniai suteikė savo dieviškumo syvų.

Didi yra mums Dievo duota sielos galia – protas, kurio dėka pažįstame Jo kūrinius, o iš jų galime pažinti ir Jo neregimąsias ypatybes – Jo amžinąją galybę ir dievystę (plg. Rom 1, 20).

Tačiau dar nuostabesnė Jo malonė – žmogaus gimimas iš vandens ir Dievo Dvasios (plg. Jn 3, 5), kuris, sykį įvykęs per Krikšto sakramento mažutėliams suteikimą (deja, neretai tos naujos gyvybės malonė dėl tėvų dvasinio drungnumo tarsi agurkų stiklainyje esti užkonservuota), turi tęstis per visą žmogaus egzistenciją, jam gyvenant Šventąja Dvasia ir elgiantis taip, kaip Ji įkvepia (plg. Gal 5, 25) ir viską primena, ką yra pasakęs Išganytojas (plg. Jn 14, 26) bei ką moko Bažnyčia.

Kai krikščionis per maldą, išpažintį, dažną Komunijos priėmimą, Viešpaties dienos Mišių aukos šventime aktyvų dalyvavimą ir altruistišką pagalbos bei paramos rankų tiesimą artimui liudija aplinkiniams Kristų, tuomet tikrai jame pasireiškia įsimintinos meilės himno savybės (žr. 1 Kor 13, 4 – 8), padedančios mums plačiau suprasti šio sekmadienio Evangeliją, kuri iškelia nusižeminimo dorybę.

Išties sąmoningas tikintysis net negali būti krikščioniškai nenuolankus, jeigu jo esybė yra persmelkta Dvasios Globėjo veikimo, vedančio į mūsų Viešpaties Jėzaus pasiaukojimo slėpinio uždangos pravėrimą. Kiekvienas krikščionis turi tiek sveiko nusižeminimo, kiek jis turi Kristaus dvasios.

Jei žmogaus mąstymas ir jo širdies gelmės kaskart tarsi pavasario potvynio leidžiasi užliejamos Nukryžiuotojo meilės gyvaisiais vandenimis, tada jis vis giliau suvoks tikrojo nusižeminimo esmę ir prasmę: „Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas Jį išaukštino ir padovanojo Jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme  ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: „JĖZUS KRISTUS YRA VIEŠPATS!“ (Fil 2, 6 – 11).

Panašiai ir mes remkimės savojo Mokytojo pavyzdžiu ir, pasitikėdami Jo mums nuolat teikiama pagalba, stenkimės taip tarnauti kiekvienam gyvenime sutiktam asmeniui, kad galėtume, pasibaigus laikams, atsidurti amžinosios puotos menėje ir išgirsti Dievo Avinėlio kvietimą: „Bičiuli, pakilki aukščiau dangiškojo šlovės Majestoto, nes turėjai pakankamai nuolankumo ištikimai sekti Žmogaus Sūnumi, kuris stovi Visagalio Dievo Tėvo dešinėje“ (plg. Apd 7, 56).

Tada galėsime nepaliaujamai džiūgauti savo buvusiu Žemėje triūsu: ne be reikalo stengiamės „kapoti“ nuodėmių motinos – savimeilės spėriai ataugančias puikybės atžalas, idant mūsų širdyje vis aukščiau galvą keltų kilniojo Viešpaties nuolankumo kvapsnį skleidžianti pakalnutė.

Kun. Vytenis Vaškelis

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija