Pirmasis puslapis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Kryžkelės
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Parodos
Pasaulis
Portretas
Valstybė
    ir bažnyčia
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Dienos su šventais paveikslais

Janina SEMAŠKAITĖ

Ryšininkė Ona Veličkaitė-Mėta Dauguose, partizanų pagerbimo šventėje

Juozas ir Ona Kaminskai Vorkutoje

Juozas Kaminskas su šeima, grįžęs iš lagerio

Ona Veličkaitė su vyru ir sūnumis Sibire

(Tęsinys.
Pradžia Nr.1, 3, 5, 7, 10, 12)

Kitą dieną Juozas buvo palaidotas Budos kaimo kapinėse. Tai buvo labai malonus vaikinas, kaimo jaunimas jį mėgo, jo kapą mergaitės papuošė gėlėmis, iš baltų akmenėlių sudėliojo kryžių ir Gedimino stulpus. Stribai, apie tai sužinoję, atėjo į kapines, sutrypė kapą, išrovė gėles. Tačiau po nakties gėlės ir Vyčio kryžius vėl atsirado ant kapo. Stribai ėmė sekti, kas atneša ir pasodina gėles, tačiau to išaiškinti jiems nepavyko. Nepriklausomybės atkūrimo metais Juozo Savicko palaikai buvo perlaidoti Alytaus kapinėse.

Sužinojus apie partizanų ir ryšininkų likimus, kyla mintis, kad okupantai labiausiai bijojo savo aukų atminimo išsaugojimo žmonių širdyse. Neapsiriksiu pasakiusi, jog tie, kurie ir šiandien dar šlovina prievarta ir ginklu į Lietuvą atneštas komunizmo idėjas, fanatiškai bijo to paties: kad tik tauta neprisimintų savo kovotojų dėl laisvės.

Tegul kuo ilgiau stovi kryžius prie Neveiglo ežero ir kiekvienam praeiviui primena, ką teko iškentėti lietuviui ne tik nuo dviejų valstybių, okupavusių Lietuvą, bet ir nuo savų, pašlovintų „liaudies gynėjų“.

Kulka galima nužudyti žmogų, bet žmogiškosios atminties ir tautos sąmonės šūviais nenužudysi. Nei okupantams, nei stribams nepavyko ištrinti atminimo ir pagarbos tautos didvyriams.

Vakarėjo, bet vis dar švietė šilta saulė, ant slenksčio išsitiesė Marijos Rainis, šeimininkės laukė vakarinė ruoša, o mes vis dar šnekėjomės, vėl nauji vardai ir įvykiai atgaivindavo pašnekovų atmintį. Daugelis partizanų, kuriuos pažinojo Marija Jankauskienė, užsukdavo į Budos kaimą, pas Kaminskus.

– Atmenu, buvo šiltas rugpjūtis, pradėjo dygti grybai. Galėjo būti 1946-ųjų ankstyvas ruduo. Vinco Sevelevičiaus miške, prie Neveiglo ežero, vyko partizanų vadų pasitarimas. Vaclovas Petrauskas-Guoba ruošė aikštelę vadų susitikimui, pjaustė medžio kalades atsisėsti, o mes zujome aplink stengdamiesi padėti. Mano tėvai – Juozas ir Elena Kaminskai gamino pietus partizanams. Apsirengę taip, lyg eitų grybauti, sunešiojo į mišką vyrams maistą. Pamenu, su tėvu ilgai šnekėjosi Vaclovas Voveris-Žaibas ir Jonas Turskas-Kudirka, o mus, paauglius, linksmai kalbino Vaclovas Petrauskas, klausinėjo, kaip sekasi mokykloje, ar skaitom knygas, ar žinom Lietuvos istoriją. Jis buvo nedidelio ūgio, kresnas, stiprus vyras, augino tankią barzdą. Ne kartą mačiau jį, užėjusį pas tėvą.

Vaclovas Petrauskas žuvo 1950 metų birželį Budos kaime. MGB smogikai tada nukovė ir jo bendražygį Vytautą Kuzmicką-Viesulą. Jie abu tuo metu priklausė Dainavos apygardos štabo Vanago grupei.

Jau nuo 1950 metų žiemos Dzūkijos miškuose labai padaugėjo specialiai apmokytų KGB smogikų būrių. Smogikų tinklas pasiekė kiekvieną kaimą. Dar vasario mėnesį jie Melnytėlės kaime, apsupę Juozo Veličkos sodybą, nukovė partizaną Tribandį-Karvelį iš Vieciūnų kaimo ir Bronių Vinkevičių-Narą.

Tačiau 1946-ųjų rudenį partizanai dar susirinkdavo didžiuliais būriais, dar gyveno viltimi, kad kovą dėl laisvės laimės.

Šiltą rugpjūtį, susirinkę į pasitarimą miške prie Budos kaimo, vadai kalbėjosi apie kovos planus, buvo kupini optimizmo, tarėsi dėl bendrų ryšio planų ir konspiracijos. Pasitarimas vyko netoli bunkerio, o mes, partizanų ir jų rėmėjų vaikai, jau pusberniai, gavome užduotį aplakstyti visas kalveles, eiti sargybą pamiškėje ir prie sodybų. Vos pastebėję įtartiną nepažįstamąjį ar rusų kareivius su stribais, turėjome ūkauti kaip grybautojai ir pranešti apie pavojų. Mums viskas buvo įdomu, norėjom žinoti kur kas daugiau, nei mums buvo leista. Nors neprisipažinom, tačiau jautėm ne tik atsakomybę, baimę – taip pat... Bijojom, kad nieko bloga neatsitiktų mūsų tėvams, kad partizanams tą dieną netektų stoti į atvirą kovą su rusų daliniu ar... eidami pro šalį į namus nepasuktų stribai. Mums pasitarimo laikas pasirodė labai ilgas. Laimė, nieko bloga neatsitiko. Po pasitarimo vyrai sėkmingai išsiskirstė.

– Ar prisimenate partizanų ryšininkes, ar nors viena išliko gyva po tremčių ir kalėjimo?

– Jaunos buvo ryšininkės. Ir gražios mergaitės, – šypsosi Viktoras. – O dainininkės! Laukai skambėdavo nuo jų dainų. Puikios mergaitės buvo, darbininkės. Beje, visos už mus vyresnės ir mūsų, pusbernių, vyrais dar nelaikė. Jos nė nežinojo, kokios gražios jos buvo, nors trumpų sijonėlių nenešiojo ir nesivėrė į nosį auskarų. Nesilaikė jokių dietų, tačiau buvo lieknos ir skaisčiaveidės. Jų visų broliai ar pusbroliai, mylimieji ar kaimynai išėję į miškus partizanavo, kūrėsi dideli būriai, visuose ūkiuose tuo metu trūko vyriškų rankų ir joms tekdavo sunkiausius darbus nudirbti. Negirdėjom skundžiantis, kad sunku.

Ryšininkų susitikimo su partizanais vietos buvo netoli Noso ežero. Ten mes eidavom aviečiauti. Kol ryšininkai kalbėdavosi su partizanais, mes visi – brolis Petras, pusbroliai Adolfas Svirinavičius, Petras ir Jonas Kaminskai saugodavom ir stebėdavom budėdami prie takų į beržynėlį miško vidury. Pažinojau ryšininkę Danutę Gavelytę iš Melnytėlės kaimo ir Oną Veličkaitę-Mėtą. 1951 metais ją suėmė. Būta išdavystės. Tremtyje, Irkutske, ji dirbo celiuliozės gamykloje prie Baikalo ežero. Ištekėjo už likimo draugo. Grįžo į Lietuvą po Stalino mirties, 1958 metais.

Kasmet partizanų kova darėsi vis sunkesnė. Žuvo daug vyrų, buvo ištremtos visos rėmėjų, maitintojų, ryšininkų šeimos, ištuštėjo kaimai, liko tik sudegintų sodybų pamatai, apiplėšti, tušti tremtinių namai. Jau ir mūsų pažįstamų partizanų daugelis buvo žuvę, o tėvą vis dar išsiveždavo tardyti: jį ypač uoliai kankindavo stribai Petružiai (tėvas Juozas ir jo sūnus Jonas). Daugybę kartų tėvas parslinkdavo namo sukruvintas, sutinęs. Bet... ir tie stribai kankintojai žuvo nuo partizanų kulkų. Už išdavystę neatleidžiama. Ne vienas ir pačių enkavėdistų buvo sunaikintas, kai tapo nereikalingas.

– Kas padėjo išgyventi artimųjų ir bendraminčių netektį matant, kad partizanų karą okupantai baigia užgniaužti?

– Mano kartos nepilnamečiams gal tik vienam kitam teko paimti ginklą. Dauguma mūsų iš visos širdies dainuodavom! Laukai, miškai skambėdavo! Oi tie sidabriniai merginų balsai! Juos reikėjo išgirsti... Pasakoti sunku, – prisipažįsta Viktoras. – Kiekvieno partizano žūtį apdainuodavom. Daina siuntė prakeiksmą okupantui, daina kaltino ir kartu su malda medžių viršūnėmis kilo į dangų. Kai kaimo jaunimas susirinkdavo į vakaruškas – dainos netildavo iki ryto. Toks buvo mūsų, pusbernių, ginklas prieš smurtą ir melą. Mūsų dainas išgirdo ir vietinis „komunizmo statytojas“, tapęs kolūkio „Komunizmo aušra“ pirmininku, Juozas Patramentas. Klausėsi, klausėsi užėjęs į jaunimo vakarėlius, tylėjo, tylėjo, o paskui atėjo mūsų tėvų „auklėti“. „Vaikai ne tas dainas dainuoja, – pasakė. – Jeigu neapsiramins, bus blogai. Visiems bus blogai! Aš įspėjau – nejuokauju!“ O tėvas, tų grasinimų – juokelių neišlaikęs, labai „rimtai“ pažadėjo:

– Nubausiu, kai iš vakaruškų pareis. Pažadu – iškaršiu kailį! Kad dainomis komunizmo nesugriautų!

– Aš rimtai įspėjau! – Patramentas nė nemanė juokauti.

– Aš... irgi rimtai, – žadėjo tėvas.

Taip ir atsisveikino vienas kitą gerai supratę. „Dreba pirmininkas dėl savo kailio, oi dreba!“ – lingavo galvą, stebėjosi tėvas.

Juozapavos dvare, dideliame ištremto Kvaraciejaus name, buvo įkurta mokykla. Ją lankė ir aplinkinių kaimų vaikai, visi vienas kitą pažinojo. Tai ir skambėdavo dainos, ypač tos, pirmininką išgąsdinusios. Nuplaukdavo virš ežero daina apie mūsų vyrus, kritusius kovos lauke, apie sudegintas sodybas ir našlaičiais likusius vaikus, apie tėviškės aušras, krauju nupraustas, kulkom sušaudytas... Juk viskas visiems buvo aišku: liko tik mūsų sušaudytos dainos ir karo auka – Lietuva, plėšiama, žudoma tauta. Kitokiam ginklui mes buvom per jauni. Daina tapo mūsų ginklu prieš okupaciją ir amžina pagarba partizanams.

* * *

Kažin ar reikia pabaigai priminti daugelio galingų valstybių pasirašytus tarptautinius teisės dokumentus, nuostatas dėl elgesio su neutralių valstybių piliečiais karo metu, dėl karo įstatymų, papročių, vaikų teisių ir t.t. Nei Vokietija, nei Tarybų Sąjunga šitų garbingų susitarimų nepaisė, o išgarbintoji Amerika nematė ir nenorėjo matyti, kaip žudoma lietuvių tauta.

Niekas neprisiminė Hagos konvencijos, pasirašytos 1899 ir 1907 metais, Ženevos konvencijos, kurią 1949 metais pasirašė net 63 valstybės ir Tarybų Sąjunga. Pamintų tarptautinių teisių pasekmes skaudžiausiai pajuto okupuotos Lietuvos vaikai.

Išklausiusi mano kartos bendraamžių prisiminimų apie pirmųjų okupacijos metų žiaurumas, neabejoju, kad didieji pasaulio užkariautojai, okupantams parsidavę politikai gimė su Kaino žyme kaktoje. O tie, kurie išdavė savo tautą, pakėlė ginklą ar kumštį prieš moterį ir vaikus, brolžudžio žymę nešiojo ir akyse. Gal vylėsi smurtu išugdyti sau paklusnų vergą, nemąstančią būtybę, gal? Tačiau išugdė tik panieką tiems, kurie vaikų akivaizdoje kankino jų tėvus, degino namus. Žuvusieji jau nepasakys, kokį baisų laiką išgyveno Lietuva, o išlikę gyvi per daugelį metų nepajėgė užmiršti vaikystės be namų ir artimųjų. Dabar jie jau žilagalviai seneliai, daugeliui jų sunkus gyvenimas okupacijos metais, smurtas ir nuoskaudos atėmė sveikatą, kai kurie šiandien nieko nenori prisiminti. Nepajėgia... Pernelyg skaudu atverti sielą šito baisaus laiko nemačiusiems – vis tiek nesupras... Žilagalviai tik ilgiau stabteli prie pakelės kryžių ir nulenkia galvas atiduodami pagarbą nesulaukusiems Lietuvos nepriklausomybės. Visa Lietuva paženklinta užkariautojus kaltinančiais kryžiais. Vieną paminklą sukūrė ir savo gimtinėje, Perlojoje, pastatė Alfonsas Lukšys. Jame – žuvusių už laisvę Lietuvos partizanų pavardės ir ilgai slėptas giliausias menininko skausmas, prakalbinęs akmenį. Sustokime prie paminklo Perlojoje, kur įrašytos ir Domicelės Kaminskienės giminaičių pavardės: Jonas Gramba–Liūtas (1922-1947), Juozas Volungevičius (1925-1944), žuvęs kovos lauke. Kiekvieno, įrašyto paminkle, gyvenimas – dar neparašytas herojinis epas. Gal parašys jaunesni už mus? Gal?..

Mano pareiga ir teisė žurnalistės plunksna parodyti, kas buvo okupantas ir nužmogėjęs jo talkininkas su Kaino žyme kaktoje – Dzūkijos stribas. Ano meto įvykių liudininkai sako, jog Dzūkijos stribai buvę ypač aršūs.

© 2007 „XXI amžius“