Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Portretas
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Atsisveikinta su legendiniu partizanu

Kazimieras DOBKEVIČIUS

Povilas Pečiulaitis – Lakštingala (1923-2007)

Prie karsto garbės sargyboje – LLKS vadovybė

Monsinjoras Alfonsas Svarinskas meldėsi už mirusį partizaną ir pašventino jo kapą

Prie kapo duobės kalba Algimanto partizanų apygardos vadas dim. kpt. Jonas Kadžionis

Gedulo rimtyje – partizanų apygardų vėliavnešiai

Vasario 25-ąją, rinkimų į savivaldybių Tarybas dieną, visus kovotojus už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę sukrėtė žinia, jog eidamas aštuoniasdešimt ketvirtuosius metus mirė legendinis rezistencinės kovos prieš okupantus didvyris, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Pietų srities vadas, dimisijos pulkininkas leitenantas, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius Povilas Pečiulaitis-Lakštingala (1923 06 23-2007 02 24).

Legendenis partizanas P.Pečiulaitis-Lakštingala buvo pašarvotas Karininkų ramovėje, Kunigaikščių menėje, ant pakylos. Prie karsto ant pagalvėlės sudėlioti velionio garbingi koviniai apdovanojimai, iškiliausiai žėrėjo Vyčio kryžiaus ordinas.

Karstą iš visų pusių apsupo gedulo vainikai nuo LLKS prezidiumo, Lietuvos partizanų apygardų vadovybių, patriotinių organizacijų ir pavienių asmenų. Gedi visi, kurie žino Lietuvos nepriklausomybės iškovojimo kainą – LLKS nariai, kovotojai, ryšininkai. Nenutrūkstama virtine ėjo žmonės nusilenkti Lietuvos didvyriui. Garbės sargyboje stovėjo visų devynių Lietuvos partizanų apygardų vadovybės nariai.

Vasario 27 dieną, antradienį, 10 val. 45 min., Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje LLKS kapelionas, mons. dim. plk., Vyčio kryžiaus ordino kavalierius Alfonsas Svarinskas aukojo šv. Mišias už legendinį partizaną. Religines ir patriotines giesmes giedojo Kauno vyrų choras „Perkūnas“ (meno vadovas ir dirigentas doc. Romualdas Misiukevičius). Per pamokslą mons. A.Svarinskas sakė, kad partizanas Povilas, tuomet 21 metų jaunuolis, buvo priverstas paimti ginklą į rankas ir iki 1952-ųjų vėlyvo rudens jo nepaleisti. Likimas jam skyrė išgyventi visą Antrojo pasaulinio karo okupaciją, patirti jos žiaurumus nuo 1944 metų pradžios iki pat savo kovinės veiklos pabaigos. Klasta buvo suimtas, perėjo Sibiro gulago labirintą. Partizanų gretose buvę jaunuoliai nenorėjo kariauti nei už vokiečius, nei už rusus, nes ir vienus, ir kitus laikė okupantais. „Povilas savo jaunystę ir visą gyvenimą paaukojo kovai už Lietuvos nepriklausomybę“, – sakė mons. A.Svarinskas.

Po šv. Mišių partizanai su Lietuvos ir LLKS vėliavomis darnia rikiuote grįžo į Karininkų ramovę. Čia su visais, atėjusiais pagerbti velionį P.Pečiulionį-Lakštingalą, mons. A.Svarinskas meldėsi ir sukalbėjo rožinio maldą. Vėliau laidotuvių kortežas pajudėjo Kauno rajono, Garliavos miestelio, Jonučių kapinių link. Karstą prie kapinių vartų su degančiomis žvakutėmis pasitiko Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos moksleiviai bei mokytojai. Ilga vora nusitęsė laidotuvių procesija. Prie kapo duobės kalbėjo LLKS štabo viršininkas dim. mjr. Vytautas Balsys. „Partizanas Povilas sąžiningai atliko savo priesaiką Tėvynei, niekada jos nesulaužė. Buvo drąsus kovotojas, visada pasiruošęs gelbėti sužeistą kovos bičiulį, ne kartą demaskavo išdavikus, skundikus, ištvėrė Sibiro lagerių baisumus, badą ir šaltį ir grįžo į gimtąją žemę – Lietuvą“, – sakė rezistentų štabo viršininkas V.Balsys. LLKS prezidiumo pirmininkas, dim. plk. Jonas Čeponis visiems priminė: „Niekada neužmiršime tokių kovos su okupantais bendražygių, kaip Povilas, mūsų Lakštingala, kuris parodė didvyriškumo pavyzdžius daugelyje kautynių su priešu. Išliko gyvas, kuomet lydėjo Juozą Lukšą į susitikimą su Kukausku, nes J.Lukša lydėjusiems liepė likti vietoje ir jo iki pačios sutartos susitikimo vietos nelydėti. Deja, ir pats Povilas kiek vėliau buvo suimtas ir ilgam įkalintas. Ilsėkis ramybėje, kovos bičiuli, mes Tavęs neužmiršime“.

Algimanto partizanų apygardos vadas dim. kpt. Jonas Kadžionis prisiminė, kad gyvenimas juos suvedė Sibiro įkalinimo vietose. Teko labai artimai bendrauti, pajusti draugiškumą, kurį Povilas dalijo likimo broliams. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kauno rajono Garliavos skyriaus pirmininkas Mindaugas Babonas sakė, kad tūkstančiai mūsų patriotų dar guli Sibiro žemės tyruose, o kai kurie ir „nežinomųjų“ kapavietėse. Povilas sugrįžo į gimtosios žemės glėbį, neliko gulėti Sibiro sniegynuose. M.Babonas perskaitė partizanui Lakštingalai skirtą eilėraštį.

Monsinjorui A.Svarinskui pašventinus kapo duobę, karstas nuleidžiamas į kapavietę. Iš artimųjų, giminių rankų duobėn byra žemių saujelės, gėlių puokštės. Lietuvos krašto apsaugos savanorių kariai salvėmis atidavė pagarbą tėvynės gynėjui. Giminės jauniausiajam Gediminui Pečiulaičiui perduodama saugoti Lietuvos trispalvė, o kitam giminaičiui – partizano apdovanojimai. Kapo kauburėlį greit padengia gėlių puokštės ir vainikai suplevena žvakelių liepsnelės.

Atiduodama paskutinė pagarba legendiniam Lietuvos partizanui Povilui Pečiulaičiui-Lakštingalai.

Komunistai, bolševikai norėjo sukurti Lietuvą be lietuvių. Jau 1945 m. liepos 24 d. mūsų krašte bolševikai vykdė trėmimus pagal valsčių ir vietinių parsidavėlių sudarytus sąrašus. Vežė daugiausia tas šeimas, kurių kas nors buvo partizanai ar šiaip nepakantūs bolševizmui. Trėmė ir tuos, kurie turėjo užsienio pilietybę ir norėjo išvažiuoti iš Sovietų Sąjungos, ir tuos, kurių nespėta išvežti 1941 metais.

P.Pečiulaičio tėvą ir motiną, JAV piliečius, tris brolius – Vytą, Joną, Zigmą ir dvi seseris – Eleną ir Kazę, vos trejų metukų, suėmė 1945 m. liepos 24 d. Susodino į mašiną ir sakė, kad veža į Garliavą „išsiaiškinti“ dėl Amerikos pilietybės. Atvežę į Garliavos NKVD būstinę šeimos galvą Miką Pečiulaitį sumušė, atėmė Amerikos pilietybės dokumentus. Paskui, vos gyvą atvilkę, įmetė į mašiną pas šeimą, sakydami, kad karas jau baigėsi ir mums daugiau Amerikos pagalbos nereikia, o jūs, amerikonai, važiuokit, kur baltos meškos. Nors čekistai gerai žinojo, kad M.Pečiulaičio vyriausiasis sūnus Pranas, gimęs Amerikoje, visą laiką kariavo prieš Hitlerio kariauną. Ir taip visą Pečiulaičių šeimą išvežė pliką kaip stovi be maisto į Sibirą lėtai mirčiai.

Pečiulaičių šeima buvo tarsi rakštis sovietų valdžiai. Tėvai, JAV piliečiai, visada galėjo išvažiuoti į JAV, bet ramiais Lietuvos laikais nė negalvojo palikti Lietuvą. Kai prasidėjo neramumai Europoje, jie dėl išvykimo padavė dokumentus JAV pasiuntinybei Kaune, kuri 1940-1941 metų pavasarį dar funkcionavo. Dar kartą pateikė dokumentus 1944 metų rudenį į Maskvą, JAV pasiuntinybei Maskvoje, bet atsakymo negavo. Vis ruošėsi išvykti su šeima į JAV.

P.Pečiulaičio-Lakštingalos senelis Stasys Pečiulaitis turėjo tris sūnus. Caro laikais du palydėjo į Jungtines Amerikos Valstijas, o trečiajam, Stasiui, pavedė tvarkyti ūkį. Tėvukai 1920 metais grįžo iš Amerikos, iš Stasio ūkio nusipirko 14 haktarų žemės.

Mikui Pečiulaičiui, Povilo Pečiulaičio tėvui, sekėsi ūkininkauti Garliavos valsčiuje, Tvarkiškių kaime. Jis 1937 metais buvo išrinktas seniūnu, o vėliau ir Seimo nariu. Buvo visų gerbiamas ir švelniai Mikeliu vadinamas. Pastatė naujus trobesius, laikė dailią galvijų bandą ir augino didelę šeimą. Deja, 1945 metų rudenį išvežtas tėvas Komijoje mirė iš bado. Brolis Jonas 1947 metais iš tremties pabėgo ir, keletą metų pasislapstęs, stojo į partizanų gretas, tačiau 1951 m. balandžio 19 d. Kazlų Rūdos miške žuvo. Jo žūties vietoje yra akmuo su partizano slapyvardžiu „Žvangutis“. Sesuo Elena taip pat pabėgo iš tremties 1948 metais. Slapstėsi ir buvo partizanų ryšininkė. 1952 metais, suėmus P.Pečiulaitį, sesuo taip pat buvo įskųsta ir suimta. Kai šeimą vežė, partizano Povilo nebuvo namie. Apie šeimos areštą jis sužinojo tik po kelių dienų.

Nuo 1944 metų žiemos P.Pečiulaičio būrys vadinosi Geležinio Vilko vardu. Po Žiemkelio kautynių 1945 metų vasarį būrys buvo performuotas į Tauro apygardos „Žalgirio“ rinktinę. 1947 metais buvo sukurta Birutės rinktinė S.Dariaus ir S.Girėno tėvonijoje, o jos vadu išrinktas Juozas Lukša-Daumantas. Jam išvykus į užsienį, vadovybė keitėsi, nes vieni žuvo, kiti perėmė jų pareigas. Birutės rinktinės veikla apėmė Kauno miesto ir dalį Suvalkijos krašto. Nemuno upė skyrė nuo Aukštaitijos. Papiškes, Kardokus ir Kazlų Rūdą nuo „Žalgirio“ rinktinės skyrė Marijampolės plentas iki Mauručių ir Garliavos miškas iki Pakuonio, siekiant Nemuną.

P.Pečiulaitis daugybę kartų dalyvavo atviroje kovoje su čekistais. Stebėtina, bet nė karto nebuvo sužeistas iki 1952 metų rudens suėmimo. Saugumas jį iš pradžių buvo nuteisęs sušaudyti, bet vėliau nuosprendis buvo pakeistas į 25 metų kalinimą. Tai įvyko 1953 m. lapkričio 21 dieną.

Po dviejų dešimtmečių Povilas grįžo į Lietuvą. Po didžiausių vargų gavo darbą, o Atgimimo metais išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę sugrįžo į tėvynę. 1998 metais Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus savo dekretu apdovanojo Povilą Pečiulaitį-Lakštingalą Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu. „Šiandien Lietuva turi būti dėkinga tų kraštų gyventojams už jų drąsą ir pasiaukojimą. Jie rėmė ginkluotą kovą, rizikuodami savo gyvybe, ne mažiau už kovojančius su ginklu. Niekada iš jų neteko išgirsti, kad jau pavargo, tik sakydavo: „O, Dieve, kiek mūsų mažai jau beliko…“ sakė dar gyvas būdamas P.Pečiulaitis.

Autoriaus nuotraukos

© 2007 „XXI amžius“