Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Portretas
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

KELIAS Į KOVO 11-ąją

Bernardas ALEKNAVIČIUS

Panevėžio Katedros vikaras kun. Jonas Balčiūnas 1953 metais

Viršuje iš kairės į dešinę: Irena Paulavičiūtė, Audronė Zavadskytė, viduryje: Stasė Miškinytė, žemiau: Ramunė Dilkaitė

Linkės vienkiemis, Žaliosios girininkija, Panevėžio rajonas. 1954 birželis. Prie galiūno ąžuolo moksleivių organizacijos „Atžalynas“ nariai: pirmoje eilėje – Janina Grigaliūnaitė, Henrikas Kusinkas, Vanda Stanislava Miškinytė, Mamertas Markevičius, Vytautas Baltakis; antroje eilėje stovintys – Kazys Mikeliūnas, Irena Paulavičiūtė, Jonas Urbonas, Zofija Kuzminskaitė, Elena Kvederaitė

Šiemet septynioliktą kartą minime Lietuvos Nepriklausomybės metines. Pasitikdami šią neeilinę šventę, susimąstykime ir prisiminkime, kada mūsų gyvenimo kelrodė žvaigždė pradėjo mus vesti į Nepriklausomybę.

Dešimtys tūkstančių tautiečių į 1990 metų Kovo 11-ąją pradėjo eiti dar 1940-ųjų birželyje, kai sovietų tankai sudrumstė ramų kūrybinį tautos gyvenimą. Šimtai tūkstančių į Nepriklausomybę ėjusių tautiečių žuvo sovietiniuose gulaguose, kiti išniekinti ir užkasti nežinomose vietose. Ir mirdami šie laisvės šaukliai tvirtai tikėjo, kad ateis laikas ir išmuš Nepriklausomybės valanda.

Buvusios partizanų ryšininkės kartą paklausiau:

– Sakykit, kokios idėjos jus skatino aukotis ir dirbti dėl tautos Nepriklausomybės?

– Šito paklauskit mano pirmosios mokytojos Juzės Urbantaitės (1896-1978), kuri mūsų mažose širdelėse įžiebė begalinę meilės ugnį Tėvynei ir kuri už tai 1941-aisiais buvo ištremta į Sibirą. 1943 metais ypatingajame pasitarime nuteista dešimčiai metų lagerio.

Tai buvo tautinė mokykla – Lietuvos laisvės ir Nepriklausomybės pagrindas. O šiandien ar turime tautinę mokyklą? Ar sugebėsime išsaugoti savo Nepriklausomybę? O gal kaip sovietmečiu vyresniajai kartai nuolat teks priminti jaunimui, kaip jų tėvai ir seneliai siekė šio stebuklo? – kalbėjo moteris. Pusšimtį metų tauta skandinta melo ir apgaulės liūne šiandien vėl savo gyvenimo tiesiojoje. Ta proga prisiminkime pačius sąžiningiausius ir atkakliausius Nepriklausomybės kovos dalyvius, kuriuos galėjai sutikti bet kuriame Lietuvos kampelyje. Norėtųsi išskirti 1950-1954 metais Panevėžyje veikusios moksleivių pogrindinės antisovietinės organizacijos „Atžalynas“ narius.

Sovietmečiu, slopinant tautinę mokyklą, Panevėžyje šią tuštumą stengėsi užpildyti Katedros vikaras kun. Jonas Balčiūnas. Savo sakomais pamokslais jis patraukė nemažą būrį bažnyčią lankančių gimnazistų. Todėl Panevėžyje veikusi pogrindinė moksleivių organizacija „Atžalynas“ pakvietė jauną vikarą būti jų dvasios vadu. Šias pareigas kun. J.Balčiūnas atliko nuoširdžiai, rūpinosi jaunimo moraliniu, tautiniu ir religiniu švietimu.

– Įprasmintas laikas niekur nedingsta, – prisimena buvusi „Atžalyno“ narė, Vilniuje gyvenanti ekonomistė, katechetė Irena Paulavičiūtė-Marcinkevičienė. – Jis pasipuošęs melsvais neužmirštuolių žiedais – gyvas net po pusšimčio metų. „Atžalynas“ buvo įkurtas 1950 metais, o 1953-iaisiais saugumo sumetimais pervadintas į „Laisvės kovūnus“.

– Sovietų valdžia neigė Dievo buvimą, – toliau pasakoja Irena, – bet mums tai neturėjo įtakos. Mes visi tikėjome į Dievą, ėjome į bažnyčią, mylėjome tėvynę ir svajojome apie jos laisvę. 1953 metais džiaugėmės sužinoję, kad Panevėžio Katedros vikaras kun. J.Balčiūnas sutiko būti mūsų organizacijos „Atžalynas“ dvasios vadu. Sekmadieniais daugelis mūsiškių eidavo į Katedrą pasiklausyti kun. Jono Balčiūno sakomų pamokslų, kurie įkvėpdavo mylėti Dievą, Tėvynę, stropiai vykdyti savo pareigas. 1954 metais sovietinis saugumas mūsų organizaciją išaiškino ir po teismo mes išsiskirstėme. Kiekvienas nuėjome savo gyvenimo keliu. Tikiu, kad visi pagarbiai prisimena mokyklos suole subrandintus kilnius siekius, pamiltas tikėjimo tiesas. Kun. J.Balčiūnas už mūsų organizacijos veiklą dešimtį metų kalėjo Sibiro lageriuose. Tai buvo jo pasiaukojantis kryžiaus kelias už mus ir Lietuvos laisvę.

Tolima praeitis lyg giesmė, išsisklaidžiusi erdvėje, – taip įvyko ir su mumis. Bet mes tų dienų nepamiršome. Artėjant didžiojo stebuklo – Nepriklausomybės metinėms, mes, Vilniuje gyvenančios „Atžalyno“ organizacijos narės, susitinkame ir prisimename savo mokslo dienas Panevėžyje, prisimename „Atžalyną“, prisimename savo dvasios vadą kun. J.Balčiūną, – nuoširdžiai kalbėjo I.Paulavičiūtė-Marcinkevičienė. Savo prisiminimais dalinamės ir su „XXI amžiaus“ skaitytojais.

PRADŽIOJE BUVO TRYS AŠTUNTOKĖS

Pasakoja pedagogė Audronė Zavadskytė-Sabaliauskienė

Neįtikėtina... Tik praėjus pusšimčiui metų suvokiau šios istorijos išskirtinumą savo gyvenime. Su šiuo žmogumi, Kunigu (visada mintyse vadinau didžiosiomis raidėmis), tapusiu jaunystės siekių įkvėpėju, dvasios vadovu, nubrėžusiu labai aiškią gyvenimo kryptį, pirmą kartą akivaizdžiai susitikau ir prašnekau, sulaukusi jau garbaus amžiaus. Tiksliau – po 50-ies metų nuo tų dienų, kai mane, dar nedidelę mergaičiukę, nustebino ir sužavėjo kun. J.Balčiūno pamokslai, nuaidėję ne tik Panevėžio Katedros skliautuose, bet dar garsiau skambėję mūsų, tuometinių moksleivių, širdyse. Tokių žodžių apie Dievą ir Tėvynę, sakomų garsiai, su didžiule meile, pagarba ir užsidegimu, nebuvau girdėjusi. Tai pranoko visus mūsų lūkesčius – girdėti laisvą žodį šitoje baimės sukaustytoje sovietinėje aplinkoje.

Tėvynę mes matėme tarsi jauną mergaitę, basą, supurvintais ir sudraskytais drabužiais, prirakintą svetimšalių prie nelaisvės stulpo. Mes tik svajojome apie laisvą Lietuvą – gražią, su trispalvių žiedų vainiku ant galvos... Mes piešėme trispalves vėliavėles... Tai ji, maža trispalvė, nupiešta sąsiuvinio kamputyje, įkvėpė begalinį laisvės ilgesį ir sielvartą dėl tėvynės kančių.

Kartą trys jaunos mokinukės susitiko, pasitarė ir nusprendė... išlaisvinti Lietuvą iš prievartos grandinių (!). Savo pasiryžimui, tapusiam tikrove, – įkurtai organizacijai jos davė vardą „Atžalynas“. Tada buvo 1950-ųjų ruduo. Trys Panevėžio antrosios mergaičių gimnazijos mokinės Ramunė Dilkaitė, Vanda Stasė Miškinytė ir Audronė Zavadskytė pradėjo savo veiklą. Organizacijos tikslas – įtraukti kuo daugiau bendraminčių ir platinti atsišaukimus, žadinti tautinę savimonę bei kviesti į kovą su okupantais. Greitai į tą organizaciją įsitraukė tos pačios mokyklos mokinės Irena Paulavičiūtė, Regina Vepštaitė, Zofija Kuzminskaitė, Jūratė Bazilevičiūtė, Žymantė Jonuškaitė, Janina Balčiūnaitė ir kitos. Vėliau į veiklą įsitraukė ir kitų mokyklų moksleiviai. Iš viso organizacijoje buvo apie pusšimtis narių, tačiau oficialiai buvo žinomi tik šeši. Organizacija turėjo savo įstatus, įstojimo priesaiką, himną.

O kun. J.Balčiūno žodžiai ir mintys jau liepsnojo negęstančiu deglu, vedančiu mus į aiškų būties suvokimą – pašvęsti gyvenimą tėvynės laisvei. Deglas liepsnojo ir mūsų jaunos širdys džiaugėsi kiekviena nauja mintimi, kiekviena diena, tapusia žingsniu į šviesą.

Dėkoju Viešpačiui, leidusiam man išgyventi šviesias, kupinas taurių siekių jaunystės dienas. Vasaras praleisdavau kaime, kiek tolėliau nuo Panevėžio, todėl sekmadieniais negalėjau lankytis Katedroje. Užtekdavo ankstų rytą pažvelgti į tolumoje kylantį Katedros bokštą, aplietą rytmečio varsos, ir sielą užliedavo džiaugsmas. Žinojau, dėl ko gyvenu. Suvokiau savo atsakomybę. Liūdesys dėl kenčiančios tautos nebuvo beviltiškai nykus. Kelias buvo aiškus: mokytis, siekti žinių, studijuoti tautos istoriją, vienytis su bendraminčiais, pasitikėti vedančia Dievo ranka.

Vėliau laukė skaudūs išmėginimai. Skaudžiausia, kad, išaiškinus mūsų „Atžalyną“, labiausiai nukentėjo kun. J.Balčiūnas, iškentęs dešimties metų tremtį. Jautėmės kalti. Juk pati pradžia buvo trijų aštuntos klasės mergaičių susitarimas kovoti dėl Lietuvos laisvės...

Praėjus kelioms dešimtims nežinios metų, pavyko sužinoti jau grįžusio iš tremties kunigo adresą. Buvo nedrąsu rašyti laišką, bet labai norėjosi jam paaiškinti, kad nekentėjusi tremtyje jaučiuosi lyg palikusi draugą nelaimėje. Kunigas atsakė. Jo laiške – nė kruopelytės kaltinimų ar priekaištų, jame daug šviesos ir optimizmo, kaip ir anais laikais. „Jei ne su jumis, su kitais būčiau tuo keliu ėjęs“,- trumpai paaiškino jis.

Pirmasis susitikimas įvyko praėjus dar dešimtmečiui, jau nepriklausomoje Lietuvoje. Monsinjorą J.Balčiūną aplankėme mes, dvi „atžalynietės“ – S.Miškinytė-Žiemienė ir aš, šių eilučių autorė, Pasvalyje. Mažai kalbėjome apie tuos skaudžiausius gyvenimo įvykius, ką iškentėme visi išmėtyti, atskirti, nustumti, persekiojami... Džiaugėmės anų dienų neišblėsusia dvasia, pasijutę vėl drąsūs, reikalingi Lietuvai.

Prieš Kūčias ir šv. Kalėdas monsinjoras atsiuntė kalėdaitį. Tai įkvėpė mus, „atžalynietes“ susitikti prie balto Kūčių stalo. Prisiminėme jaunystės kelius, atvedusius į kovotojų už Lietuvos laisvę organizaciją „Atžalynas“. Dėkojome Dievui už laisvą Lietuvą, už tuos, kurie atėjo į mūsų gyvenimus ir vedė mus, šviesdami kelią klaidžioje sovietinėje tamsoje. Didžiausią padėką tą vakarą tarėme mūsų dvasios vadovui monsinjorui J.Balčiūnui, pakylėjusiam mūsų laisvos Lietuvos viziją į krikščioniškos Tėvynės idealą. Dėkoju ir šiandien, kad galiu nuolatos sugrįžti prie tos jaunatviškų dienų versmės, nuplaunančios kasdienybės dulkes.

DVASINIO PENO UŽTEKO VISAM GYVENIMUI

Prisimena humanitarinių mokslų daktarė, docentė Danutė Stanislava Samaitė-Kapačiauskienė

Mons. J.Balčiūnui jau šiemet sukaks aštuoniasdešimt metų, bet mano atmintyje jis jaunas, tiesus su sutana – toks, kokį aš jį mačiau paskutinį kartą. Tiesa, kitokį jį turėjau matyti Vilniuje Aukščiausiojo teismo posėdžių salėje Vrublevskio gatvėje. Jis sėdėjo kaltinamųjų suole, mes, liudininkai, buvome laikomi kitame kambaryje. Mus atvesdavo po vieną kažko paliudyti ir tuojau pat išvesdavo. Prisimenu, kai buvau atvesta į posėdžių salę ir bandžiau atsisukti į kaltinamuosius, man buvo griežtai įsakyta stovėti veidu į teisėjus.

Juk mes neužsiiminėjome jokia diversine veikla, neagitavome versti tarybų valdžios, net nekėlėme trispalvių, nors buvome karštakošiai entuziastai abiturientai. Juolab nieko panašaus nedarė ir kunigas Jonas. Tai už ką gi jam davė dešimt metų Sibiro lagerių? Mums, prisimenu, kažkas sakydavo: jei Stalinas nebūtų miręs, visi būtumėt išvažiavę pas baltąsias meškas.

Tačiau, kita vertus, tikrai buvo už ką teisti – už mūsų protų lavinimą, už mūsų sielų ugdymą. Tarybų valdžia to bijojo labiau nei vienokių ar kitokių proklamacijų. Ir toji jos baimė buvo tikrai pagrįsta: nė vienas mūsų netapo lojaliu tai valdžiai, nė vienas netapo aktyviu komjaunuoliu ar kovingu ateistu.

Kun. J.Balčiūno vadovavimas mūsų ugdymui buvo subtilus,

nekrintantis į akis, mat jis nedalyvaudavo mūsų susirinkimuose, kurie dažniausiai vykdavo kaip jaunimo iškylos į gamtą. Jis neužsiėmė slapta mūsų katechizacija (kas tarybų valdžios buvo draudžiama) – mums to ir nereikėjo, nes visi buvome iš religingų šeimų, gavę visus mūsų amžių atitinkančius sakramentus. Mes, abiturientai, lankėme bažnyčią (stengėmės eiti į kunigo Jono aukojamas šv. Mišias), nes taip buvome nuo mažens tėvų įpratinti ir išmokyti. Mūsų veiklą tiksliausiai apibūdintų žodis savišvieta: skaitydavome knygas – Lietuvos istoriją (A.Šapokos), filosofiją (S.Šalkauskio, A.Maceinos), dorinį auklėjimą (Fr.W.Foersteris, M.Pečkauskaitė), grožinę literatūrą. Vėliau aptarinėdavome, rengdavome referatus, diskutuodavome. Knygomis mus aprūpindavo kunigas Jonas. Perduodavo jas per mūsų gimnazistus, tarnavusius Katedroje ministrantais. Gaudavome ir žurnalų: „Židinys“, „Naujoji Romuva“, „Ateitis“.

Knygų kunigas Jonas namuose turėjo labai daug. Kai lankiausi pas jį su bičiuliu iš mūsų būrio, prisimenu malonų pasisvečiavimą, draugišką, šiltą, padrąsinantį dvasininko žvilgsnį ir balsą. Svarbiausia, kas liko mano pasąmonėje, kas darė didžiausią neišdildomą įtaką mano asmenybei, kas prisidėjo prie mano brendimo, formavimosi, kitaip sakant tai, kas turėjo išliekamąją vertę, pasakyčiau taip: kun. J.Balčiūno tikėjimo fundamentalumas, mąstymo hipotetiškumas, sąžinės kategoriškumas. Jaunai mūsų kompanijai nerūpėjo muzika, šokiai, šėlsmas, juolab alkoholis ar kiti žalingi įpročiai. Mes šnekėdavomės, svarstydavome įvairiausias problemas, labai rimtai žiūrėjome į bendravimą, draugystę, pareigą, atsakomybę, pilietiškumą, patriotizmą, religingumą ir t.t. Gauto dvasinio peno užteko visam gyvenimui per ilgą sovietmetį. Nesvarbu, kokias profesijas kam teko pasirinkti, kokius darbus dirbti. Manau, mūsų dvasios vadui kun. J.Balčiūnui malonu žinoti, jog jo darbas, jo kryžiaus keliai Sibiro gulaguose nenuėjo veltui.

PRISIMINIMŲ PASAULIS – GILUS ŠULINYS

– Prisiminimų pasaulis tarsi gilus šulinys, iš kurio galima pasisemti tai, kas reikšminga. Mintimis grįžtu į 1954 metus, – pasakoja Irena Paulavičiūtė-Marcinkevičienė. ...Prieš akis iškyla Aukščiausiojo Teismo salė Vilniuje. Mes penkiese sėdėjome teisiamųjų suole. Priešais – teisminė kolegija. Kiekvienam kaltinamajam pirmiausia pateikdavo klausimą „Ar tiki į Dievą?“ Visi nedvejodami atsakėme „Taip“. Po to atvesdinėjo po vieną liudininkę iš mūsų organizacijos narių. Joms pirmasis klausimas buvo toks pat. Visos drąsiai atsakė „Taip“. Sėdint teisiamųjų suole, širdį užliejo šiltas jausmas, kad nė viena nepabijojo prisipažinti tikinti į Dievą. O juk buvo gilus sovietmetis. Kun. J. Balčiūno dvasinis vadovavimas nenuėjo veltui. Jis davė pirmuosius vaisius teismo salėje.

1954 metų Kūčių dieną sovietinės Lietuvos Aukščiausiojo Teismo surežisuotas „Atžalyno“ organizacijos narių teismas iš teisiamųjų pažeminimo išaugo į jų išaukštinimą. Tarsi Jono Biliūno apsakymo „Laimės žiburys“ herojai kopė į aukštą stiklo kalną – siekti laisvės ir nepriklausomybės Lietuvai. Laisvės Žiburys pasiektas.

Šiuos prisiminimus norisi užbaigti atžalynietės A.Zavadskytės-Sabaliauskienės žodžiais:

– Nesvarbu, kad mes, anų dienų kovotojai, patyrėme sovietinės sistemos represijas – buvome šalinami iš mokyklų, universiteto, kalinami. Skaudžiausia, kad visų gerbiamas kunigas, dabar monsinjoras J.Balčiūnas, tapęs mūsų organizacijos dvasiniu vadovu ir kūręs mums krikščioniškos Lietuvos viziją, iškentė dešimties metų nelaisvę...

Šiandien mes, nužėrę laiko dulkes, grįžtame prie anų dienų šviesos, šventos versmės, kad amžinai liktume doros ir laisvos Lietuvos sargyboje. Kartais pati savęs paklausiu: kodėl pasirinkau šį kelią? Juk galėjau kaip kiti gyventi ramų gyvenimą, rūpintis savo ateitimi... Ne, negalėjau. Mane šaukė, kvietė protėvių dvasia – keltis, eiti, kovoti... Buvau jauna ir nepatyrusi. Mano motina, išmokiusi melstis ir Lietuvos himną, verkė ir maldavo neiti tuo pavojų keliu. Negalėjau klausyti. Aš mačiau tolumoje, ant stebuklingo laisvės kalno, stovinčią Lietuvą su gėlių vainiku ant galvos. Ji nušvietė man kelią...

O dabar? Ar matau Lietuvą? Ar tokia ji stovėjo ant stebuklingo kalno mano vizijose ir sapnuose? Aš tyliu. Man skaudu. Aš vėl ieškau Lietuvos... Rasiu ją, nes tikrai žinau, kad Lietuva gyva. Aš ją mačiau Baltijos kelyje, mačiau Ją, kylančią į Gedimino kalną su Trispalve rankose, girdėjau Jos laisvą dainą. Dainą, kuri aidėjo visoje Lietuvoje ir mano širdyje...

© 2007 „XXI amžius“