Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Portretas
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Gavėnios atgaila svarstant skausmingą praeitį

Mindaugas BUIKA

Buvęs Varšuvos arkivyskupas Stanislavas Vielgusas atsistatydino jo numatyto ingreso dieną 2007 m. sausio 7 d.

Vasario pabaigoje jau seniai žadėtą knygą „Kunigai saugumo tarnybų akivaizdoje“ paskelbė kunigas Tadeušas Isakovičius-Zalevskis

Buvęs Poznanės arkivyskupas Juliušas Pecas atsistatydino iš pareigų ne dėl bendradarbiavimo su komunistiniu saugumu, o kilus skandalui dėl seminaristų skundų seksualiniu priekabiavimu

Tiriamos prasižengusių dvasininkų bylos

Sekant Gavėnios senąja viešosios atgailos tradicija, Lenkijos katalikų bendruomenėse buvo meldžiama Dievo atleidimo už šalies dvasininkų klaidas, ypač už tų, kurie kolaboravo su buvusiu ateistinio komunizmo režimu. Lenkų episkopato sprendimu praėjęs Pelenų trečiadienis, vasario 21-oji, buvo paskelbta kaip ypatinga dvasininkų maldos ir atgailos diena. „Visose mūsų diecezijų bažnyčiose tą dieną celebruojamos pamaldos prašant Gailestingojo Dievo atleidimo už padarytas klaidas ir silpnumus skelbiant Evangeliją“, – teigiama Lenkijos vyskupų konferencijos Nuolatinės tarybos pareiškime.

Katalikų Bažnyčia Lenkijoje suvaidino esminį vaidmenį šaliai vaduojantis iš komunizmo vergijos, trukusios nuo 1945 iki 1989 metų. Tačiau, kaip teigia šio laikotarpio slaptųjų tarnybų bylas archyvavusio Nacionalinės atminties instituto ekspertai, iki 10 proc. lenkų kunigų galėjo būti komunistinės saugumo tarnybos (Sluzba Bezpieczenstwa, SB) agentai arba informatoriai. Plačiausiai nuskambėjusiu šio pobūdžio skandalu tapo buvusio sostinės Varšuvos arkivyskupo Stanislavo Vielguso atsistatydinimas jo ingreso dieną 2007 m. sausio 7-ąją dėl kaltinimų bendradarbiavimu su SB.

Po to beveik visose 44 Lenkijos arkivyskupijose ir vyskupijose bei beveik 30 vienuolijų buvo sudarytos komisijos tokiems kolaboravimo faktams ištirti. Šių komisijų iniciatorius ir pirmasis ją įkūręs savo diecezijoje – Krokuvos arkivyskupas kardinolas Stanislavas Dzivišas žiniasklaidai sakė, kad dabar tiriama apie 30 kunigų bylų iš daugiau nei 1200 Krokuvos arkivyskupijoje tarnaujančių dvasininkų. Taigi prasikaltę kunigai sudaro apie 2,5 proc. visų diecezijos sielovadininkų. „Iš tiesų jie neišlaikė dėl silpnumo, dėl stipraus moralinio ir psichologinio (komunistinių saugumo struktūrų) spaudimo, – aiškino ganytojas. – Iš visų minėtų bylų nėra atvejo, kai kunigas būtų aktyviai kolaboravęs turėdamas tikslą pakenkti Bažnyčiai“.

Todėl turimus SB dokumentus reikia analizuoti ypač rūpestingai ir atsargiai. „Būtų didžiausia klaida nedaryti jokio skirtumo tarp įvairių kolaboravimo formų“, – pabrėžė kardinolas S.Dzivišas. Jis pastebėjo, kad beveik visus kunigus komunistinis saugumas kviesdavosi „pokalbiams“, ir jie negalėjo nenuvykti, ypač jeigu reikėjo gauti leidimą, pavyzdžiui, bažnyčios remontui. Bet šio pobūdžio kontaktus vargu ar galima vadinti kolaboravimu.

Minėtame Lenkijos vyskupų konferencijos Nuolatinės tarybos pareiškime perspėjama, kad vienpusiškas dokumentų, kuriuos parengė Bažnyčiai priešiški komunistinės valstybės represinio aparato pareigūnai, skaitymas gali žmonėms atnešti didelės žalos, sutraukyti socialinio pasitikėjimo saitus. Tai taptų jau „pomirtine“ („post mortem“) pergale nepakenčiamos komunistų sistemos, kurioje visiems mums teko gyventi.

Bažnyčia nebijo išlaisvinančios tiesos

Kita vertus, Lenkijos vyskupai pabrėžia, kad Bažnyčia nebijo tiesos, kad ir kokia kartais ji sunki ir gėdinga būtų.

Bažnyčia tvirtai tiki, kad „tiesa išlaisvina, nes Jėzus Kristus pats yra išlaisvinanti tiesa“. Bažnyčia taip pat nuolat kovoja su nuodėme „savyje ir pasaulyje“, pasiremdama ne vien tik savo jėgomis, bet ir „To, kuris vienintelis mus gali išlaisvinti iš blogio“. Štai kodėl visi Bažnyčios nariai prieš kiekvieną Eucharistijos auką nesibijo išpažinti savo nuodėmingumą – „prisipažįstu Visagaliam Dievui…“ – ir tai yra didžiulė konfrontacija su savuoju silpnumu gailestingojo Dievo akivaizdoje. Iš tikrųjų Bažnyčia yra „nusidėjėlių bendruomenė“, bet tuo pat metu ji šventa ir pašaukta į šventumą, nes joje nuolat gyvena ir veikia Jėzus Kristus, Bažnyčios Galva ir pirmasis iš visų šventųjų.

Bažnyčia taip pat yra „susitaikymo, atleidimo ir gailestingumo bendruomenė“ tiems savo nariams, kuriuos tiesa apie nuodėmę veda į asmeninį kaltės pripažinimą, apgailėjimą bei išpažinimą, „jeigu reikia, net viešą išpažinimą“ su atitinkamu atsiteisimu. Todėl Bažnyčioje „yra vietos kiekvienam nusidėjėliui, kuris nori atsinaujinti“ ir toliau tarnauti Evangelijai. Tai liečia kiekvieną žmogų, taip pat kunigą ir vyskupą, kurie yra „paimti iš žmonių“ ir tos pačios visuomenės dalis, pažymi Lenkijos Bažnyčios hierarchai. Išpildydamas krikščioniškojo atsivertimo sąlygas, kiekvienas turi teisę į atleidimą ir gailestingumą, teisę įsitraukti į Bažnyčios ir visuomenės gyvenimą.

Ganytojai nurodo, jog daug yra tokių, kurie buvo pasidavę komunizmo vergijai ir kolaboravo su sistema „užmigdę savo sąžinę ir kompromituodami žmogiškąjį orumą“. Tačiau jie apgailėjo ir išpirko savąjį silpnumą vėlesnių metų ištikima tarnyste gėriui, tėvynei ir Bažnyčiai. „Jie yra mūsų broliai ir seserys tikėjime!“ Toks yra Lenkijos Bažnyčios sutaikymo uždavinys Dievo tiesos akivaizdoje, pripažįstant, kas praeityje buvo ne tik garbinga, bet ir gėdinga, nes praeities jau negalima pakeisti.

Lenkų vyskupai kreipiasi į visus Bažnyčios narius, tiek dvasininkus, tiek ir pasauliečius, ragindami dar kartą patikrinti savo sąžines dėl gyvenimo būdo ir elgesio komunistinio totalitarizmo sąlygomis, nesibijoti faktų tiesos ir – jeigu reikia – atitinkamai prisiimti bei išpažinti kaltę. O jaunoji karta, kuri nepatyrė tų sąlygų, kurias išgyveno vyresnieji žmonės, turi dėti pastangas geriau pažinti praeitį ir objektyviau ją vertinti. Nepaisant visų praeities šešėlių, kaip tik vyresniajai kartai, taip pat ir dvasininkams, be kompromisų kovojusiems su blogiu, reikia dėkoti už laisvės atgavimą po dešimtmečius trukusio marksistinės ideologijos viešpatavimo.

Šioje kovoje Bažnyčia Lenkijoje ištikimai dalijosi tautos likimu ir dalyvavo rezistencijoje prieš primestą komunizmo režimą. Lenko popiežiaus Jono Pauliaus II, legendinio kardinolo Stefano Vyšinskio bei SB sėbrų žiauriai nužudyto kunigo Ježio Popieliuškos vardai amžiams liks aukso raidėmis įrašyti to laikotarpio istorijoje. Tačiau taip pat tai negali paneigti kai kurių Bažnyčios narių, tarp jų ir dvasininkų, kolaboravimo su buvusiu režimu faktų, patvirtinančių jų silpnumą ir neištikimybę. Todėl lenkų vyskupai linki, kad ši Gavėnia taptų apsivalymo, susitaikymo, pažeisto teisingumo atstatymo, abipusio pasitikėjimo ir vilties atgavimo metu. Ganytojai pabrėžė, jog yra pasirengę, kad visų jų bylos, turimos Nacionaliniame atminties institute, būtų ištirtos, kas, kaip minėta, dabar yra daroma specialiose diecezijų komisijose. „Mes tikime, kad dabartinis mūsų patyrimas prisidės prie Bažnyčios atsinaujinimo, didesnio skaidrumo ir jos narių brandumo, – teigiama pareiškime. – Mes tikime, kad tai padės Bažnyčiai būti ištikimai Evangelijai, ieškoti tokių mūsų problemų sprendimų, kurie sąlygotų atgimimą, kad Bažnyčia liktų gėrio ir meilės pasaulyje raugas“.

Popiežiaus paguoda atsistatydinusiam arkivyskupui

Palietę dramatiškus įvykius, susijusius su Varšuvos arkivyskupo S.Vielguso atsistatydinimu, ganytojai pripažino, kad „su skausmu sekė iškilusius kaltinimus“ dėl jo bendradarbiavimo su komunistinio saugumo struktūromis. Ypač didelį nerimą sukėlė stiprėjantys pasidalijimai tikinčiųjų bendruomenėje, kuriuos pasisekė įveikti popiežiaus Benedikto XVI „tėviškos paramos“ dėka, už ką vyskupai jam labai dėkingi. Šventasis Tėvas tuoj pat priėmė arkivyskupo S.Vielguso atsistatydinimą ir Varšuvos diecezijai paskyrė laikinai administruoti buvusį jos ordinarą kardinolą Juzefą Glempą.

Lenkų vyskupai teigia, jog gerbia arkivyskupo S.Vielguso prisipažinimą dėl turėtų ryšių su SB ir priimtą sprendimą atsistatydinti. Kartu jie paaiškino, jog negali smerkti „žmogaus, brolio, kuris ištikimai ir uoliai tarnavo Bažnyčiai“ kaip Liublino katalikų universiteto rektorius ir Plocko vyskupas. Ganytojai patvirtino, kad su arkivyskupu S.Vielgusu lieka savo maldose, kol „bus išaiškinta visa tiesa“, ir kartu apgailestauja dėl priešiškos žiniasklaidos kampanijos, kuri sukūrė atmosferą, kada nebuvo atsižvelgta į visuotinai priimtą nekaltumo prezumpciją.

Neseniai buvo pranešta, jog Lenkijos teismas priėmė arkivyskupo S.Vielguso ieškinį, kad būtų ištirti kaltinimai dėl jo bendradarbiavimo su buvusiomis komunistinio saugumo struktūromis. Arkivyskupas teigia, kad nors pasirašė sutikimą kolaborauti, tačiau niekada nebuvo aktyvus agentas, niekam jokios žalos nėra padaręs, todėl teisme nori apginti savo gerą vardą. Lenkijos juridinė sistema leidžia kolaboravimu kaltinamiems asmenims siekti oficialaus teismo verdikto dėl jų veikimo komunizmo sąlygomis, todėl dabar pradėtas naujas atsistatydinusio arkivyskupo S.Vielguso bylos nagrinėjimas

O vasario 21 dieną, Pelenų trečiadienį, Lenkijos bažnyčiose surengtose atgailos pamaldose buvo skaitomas popiežiaus Benedikto XVI laiškas arkivyskupui emeritui S.Vielgusui, kuriame išreikštas „dvasinis artumas ir broliškas supratimas“ dėl susidariusios padėties ir patirtų kentėjimų. Priminęs neseną praeitį, Šventasis Tėvas nurodė suvokimą tų „išskirtinių aplinkybių“, kuriomis dvasinė tarnystė buvo labai sunki, nes „komunistinis režimas Lenkijoje naudojo visas priemones laisvei nuslopinti“. Teigiamai įvertinęs arkivyskupo ankstesnę tarnystę Liublino universitete ir Plocko vyskupijoje, Popiežius pagyrė jo priimtą sprendimą dėl atsistatydinimo, kuris parodė „didelį Bažnyčios Varšuvoje ir Lenkijoje jautrumą, taip pat asmeninį nuolankumą ir atsiskyrimą nuo (kanoninių) pareigybių“.

Padrąsinęs arkivyskupą S.Vielgusą išlaikyti „pasitikėjimą ir širdies ramybę“, Šventasis Tėvas paragino jį atnaujinti veiklą Bažnyčioje kitais įmanomais būdais, išnaudojant sukauptą teologinį potencialą ir kunigišką pamaldumą „mylimos Bažnyčios Lenkijoje gerovei“. Pažymėjęs, kad vyskupo misija, kaip praeityje, taip ir dabar, yra paženklinta kentėjimų, popiežius Benediktas XVI linkėjo arkivyskupui emeritui S.Vielgusui Viešpaties malonės, brolių vyskupų palaikymo, kartu suteikdamas savo apaštalinį palaiminimą.

Nauji svarstymai apie galimą kolaboravimą

Lenkijoje, šalia sukurtų diecezinių komisijų dvasininkų kolaboravimui su komunistinio saugumo struktūromis išaiškinti, rodomos įvairios privačios iniciatyvos, spaudoje publikuojami kolaborantus „demaskuojantys“ straipsniai. Vasario pabaigoje jau seniai žadėtą knygą „Kunigai saugumo tarnybų akivaizdoje“ paskelbė kunigas Tadeušas Isakovičius-Zalevskis. Joje dvasininkas identifikuoja trisdešimt dvasininkų, tarp jų keturis vyskupus, kurie, jo žiniomis, talkininkavo minėtoms tarnyboms kaip informatoriai. Armėnų kilmės kunigas T.Isakovičius-Zalevskis, kuris aštuntajame dešimtmetyje Krokuvoje veikė kaip antikomunistinės studentų organizacijos narys, o vėliau buvo „Solidarumo“ kapelionu Nova Hutos mieste, patyrė komunistinio saugumo persekiojimus ir kankinimus.

Gavęs galimybę susipažinti su savo SP byla Nacionalinės atminties institute ir taip atskleidęs kitų dvasininkų vardus, kurie sekė ir informavo saugumą apie jį, kunigas T.Isakovičius-Zalevskis 2006-ųjų pradžioje inicijavo šio pobūdžio diskusiją Lenkijos Katalikų Bažnyčioje. Neradęs norimo atsako, jis pradėjo asmeninį tyrimą, nors Krokuvos kardinolas S.Dzivišas jį primygtinai perspėjo nedaryti viešų pareiškimų ir tyrimą palikti specialiai Bažnyčios ekspertų komisijai. Kunigo T.Isakovičiaus-Zalevskio nuomone, Bažnyčios vengimas spręsti šią problemą gali padaryti „nepataisomos žalos“, nes meta šešėlį ant visų dvasininkų, kurių absoliuti dauguma niekada nebendradarbiavo su komunistinio saugumo struktūromis.

Didesnio dėmesio tarptautinėje katalikų žiniasklaidoje susilaukė kunigo T.Isakovičiaus-Zalevskio knygoje minimas buvęs Poznanės arkivyskupas Juliušas Pecas, kuris buvo priverstas atsistatydinti 2002 metais dėl kaltinimų seksualiniu piktnaudžiavimu. Pagal knygoje pateiktus duomenis, dabar 72 metus turintis arkivyskupas J.Pecas komunistinio saugumo funkcionierių buvo užverbuotas 1978-ųjų pavasarį, kai dirbo Vatikane, ir gavo agentūrinį vardą „Fermo“. Tuometinis prelatas J.Pecas nuo 1967-ųjų iki 1976 metų dirbo Vyskupų Sinodo sekretoriate ir vėliau (iki 1982 metų) Apaštališkuosiuose rūmuose užėmė gana nežymias pareigas. 1982 metais popiežius Jonas Paulius II jį paskyrė Lomžos vyskupu, o 1996-aisiais – Poznanės arkivyskupu. Po šešerių metų priėmė jo atsistatydinimą, kilus skandalui dėl Poznanės seminaristų skandalo dėl seksualinio priekabiavimo.

Kunigas T.Isakovičius-Zalevskis savo knygoje pripažįsta, kad dauguma dokumentų, susijusių su arkivyskupo J.Peco bendradarbiavimu su komunistiniu saugumu, buvo sunaikinta, bet tie, kurie išlikę, įvardija jį ne kaip „agentą“, bet tik kaip „panaudotą reikiamiems informaciniams kontaktams“. JAV katalikų laikraščio „National Catholic Reporter“ publikuotoje minėtos knygos apžvalgoje remiamasi lenkų ekspertų svarstymais, kad komunistai buvo suinteresuoti tuomet Vatikane dirbusiu prelatu J.Pecu dėl galimo „užpakalinio“ kanalo tiesioginėms deryboms su Vatikanu, apeinant Lenkijos Bažnyčios hierarchus. Mat popiežiui Pauliui VI (1963-1978) vedant vadinamąją „Ostpolitik“ dialogo diplomatiją su Rytų Europos tuometiniais režimais, Lenkijos komunistai tvirtų nuostatų „konservatyvius“ savo šalies vyskupus laikė kliūtimi suartėti su Vatikanu.

Popiežiumi tapus Jonui Pauliui II, visos panašios užkulisinės pastangos prarado prasmę, nes „Ostpolitik“ buvo nutraukta. Kunigas T.Isakovičius-Zalevskis teigia, kad J.Pecas nutraukė kontaktus su saugumu 1983 metais, kai grįžo į Lenkiją jau kaip Lomžos vyskupas. Pats arkivyskupas emeritas J.Pecas neigia bet kokį kolaboravimą su komunistiniu saugumo aparatu.

© 2007 „XXI amžius“