Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Portretas
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Žygdarbis okupuotoje Lietuvoje

Vasario 10-ąją Kaune, Karininkų ramovėje, buvo paminėtos Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos Deklaracijos 58-osios metinės (išsamiau apie tai rašyta „XXI amžiuje“, Nr. 13). Dar kartą prisimindami Lietuvos didvyrių žygdarbį, kai šaltomis 1949 metų vasario dienomis partizanų vadai susirinko į savo suvažiavimą ir paskelbė Deklaraciją, okupacijos sąlygomis skelbiančią Lietuvos tikslą tapti demokratine valstybe, pateikiame paminėjimo organizatorės Auksutės Skokauskienės, Deklaracijos signataro Adolfo Ramanausko-Vanago dukros, pranešimo dalį. Perskaitę suprasime, kokiomis sunkiomis sąlygomis partizanų vadams teko pralaužti okupantų žiedą, kad susirinktų į istorinį suvažiavimą.

1949-ųjų šaltą ir žvarbią vasario 10 dieną Radviliškio rajone, Minaičių kaime, Stanislovo Mikniaus sodyboje įrengtame Prisikėlimo apygardos vado Leonardo Grigonio-Užpalio bunkeryje, prasidėjo visos Lietuvos vyriausiųjų partizanų vadų, atstovavusių visoms tuo metu Lietuvoje veikusioms partizanų apygardoms, suvažiavimas. Jame ir priimta politinė Deklaracija – istorinis dokumentas.

Kaip žinome, 1944 metais sovietams okupavus Lietuvą, kilo didžiulis tautos pasipriešinimas. Tūkstančiai vyrų rinkosi Lietuvos miškuose ir pradėjo žūtbūtinę kovą už Lietuvos valstybės atkūrimą. Jau 1945 metais Lietuvos miškuose buvo apie 30 tūkstančių partizanų. Stichiškai kilęs pasipriešinimas greitai formavosi į struktūrą, pagrįstą kariniu teritoriniu principu. Partizanai, tęsdami Lietuvos kariuomenės tradicijas, veikė kaip karinė struktūra. Visoje Lietuvoje iki 1948 metų buvo sudarytos trys sritys, kurių kiekvienoje buvo apygardos, o jose – rinktinės, būriai. Centralizaciją, visų kovojančių krašto jėgų sujungimą į vieningą pasipriešinimo organizaciją, partizanų vadai laikė labai svarbiu klausimu jų vestoje laisvės kovoje. To partizanų vadai siekė visus penkerius labai sunkius, be galo daug darbo ir aukų pareikalavusius laisvė kovų metus. Keletą kartų jau buvo priartėta prie šio tikslo, bet ypatingos sąlygos, partizanų žūtys neleisdavo jo pasiekti.

Pagaliau 1949 metų vasario mėnesį po labai didelių pastangų ir milžiniškų darbų partizanų vadai susirinko suvienyti visų krašto pasipriešinimo jėgų. Suvažiavimo delegatai jau vasario 2–ąją Radviliškio rajone, Balandiškio kaime, Stepono Sajaus sodyboje, kur buvo įrengtas ir bunkeris, pradėjo konsultacijas ir pasitarimus. Čia jos tęsėsi iki vasario 10-osios, o nuo tos dienos suvažiavimas pradėjo darbą Minaičių kaime, Stanislovo Mikniaus sodyboje įrengtame bunkeryje. Žodis suvažiavimas asocijuojasi su veiksmažodžiu suvažiuoti. Tačiau žinant to meto sąlygas apie važiavimą kalbėti netenka. Keliauti teko pėsčiomis, tik naktimis, o kelionės į suvažiavimo vietą partizanų vadams buvo labai sunkios ir pavojingos. Tuo metu ypač buvo padažnėjusios MGB provokatorių – agentų smogikų akcijos. Vadams reikėjo keliauti ne tik per savo apygardas ir sritis, bet ir nežinomomis vietovėmis, todėl buvo būtina vietinių partizanų talka – turėjo būti suderinti ryšių punktai, sutarti slaptažodžiai, susitikimo vietos, palydovai. Vieni kitų partizanai nepažinojo ir tai kėlė daug pavojų. Kelionė į suvažiavimo vietą partizanų vadams truko kelis mėnesius. Pavyzdžiui, mano tėvelis, suvažiavime atstovavęs Pietų Lietuvos sričiai, iškeliavęs iš Dzūkijos lapkritį (1948 metais), gruodžio pradžioje jau buvo atkeliavęs į Tauro apygardą (dabar Marijampolės apskritis), iš kur su šios apygardos partizanų vadu Aleksandru Grybinu-Faustu leidosi kelionėn į Žemaitiją. Lydimi dar dviejų partizanų, jie ties Gelgaudiškiu persikėlė per Nemuną, atvyko į Jurbarko rajoną ir susisiekė su Kęstučio apygardos partizanais. Čia artimiau susipažino su jais, kartu praleido Kalėdų šventes ir toliau jau jų lydimi tęsė sunkią kelionę, pilną pavojų ir netikėtumų. Kai kuriose susitikimo vietose buvo ir labai didžiulės įtampos, net tarp savųjų, nes atvykusieji buvo nepažįstami, o dėl ypatingų aplinkybių ne visada pavykdavo laiku suderinti susitikimo laiką. Žinant, kad provokatoriai, šnipai, agentai, smogikai būdavo labai gerai paruošti, todėl suprantama, jog partizanams reikėjo būti labai atsargiems.

Vis dėlto visi partizanų vadai šį kartą laimingai pasiekė sutartą vietą, ir suvažiavimas pradėjo darbą.

Jau pirmajame posėdyje vasario 10 dieną buvo paskelbta apie vieningos pasipriešinimo organizacijos – LLKS įkūrimą, vėliau posėdžiuose buvo aptarta Sąjūdžio ideologija, kovos taktika, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo strategija ir kiti klausimai. Per keletą dienų A.Ramanauskas-Vanagas, J.Šibaila–Merainis ir L.Grigonis-Užpalis parengė politinės LLKS Deklaracijos projektą ir vasario 16-ąją LLKS Taryba paskelbė politinę Deklaraciją, kurioje konstatuota, kad „LLKS Taryba okupacijos metu yra aukščiausias tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai, kad būtų atkurta nepriklausoma demokratinė Lietuvos Respublika“.

Partizanų vadų pasirašyta Deklaracija nusakė ne tik lietuvių tautos laisvės kovos esmę, bet ir būsimos nepriklausomos, demokratinės, parlamentinės valstybės kūrimo modelį. Deklaracija, būdama konstitucinio lygmens dokumentu, buvo kartu ir valstybės atkūrimo programa.

1999 metais Lietuvos Respublikos Seimas, įvertindamas LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16-osios Deklaracijos reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui, priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl LLKS Tarybos 1949 m. vasario16 d. Deklaracijos“, kuriuo Lietuvos Respublikos Seimas suteikė šiai Deklaracijai Lietuvos valstybės teisės akto statusą, o LLKS Tarybą pripažino vienintele teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje. Šiuo įstatymu Lietuvos Respublikos Seimas taip pat pripažino LLKS Tarybos legitimumą bei jos organizuoto pasipriešinimo teisėtumą.

Deklaracijos paminėjimo renginio metu, pagerbiant visų žuvusių partizanų atminimą, buvo išvardyti LLKS Tarybos Deklaraciją pasirašę signatarai ir papasakoti jų likimai.

Jonas ŽEMAITIS–VYTAUTAS, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininkas – sušaudytas 1954 m. vasario 24 d. Maskvoje;

Adolfas RAMANAUSKAS–VANAGAS, LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pirmasis pavaduotojas, Pietų Lietuvos srities partizanų vadas – sušaudytas 1957 m. lapkričio 29 d.Vilniuje;

Juozas ŠIBAILA–MERAINIS, LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko antrasis pavaduotojas, Didžiosios kovos apygardos štabo viršininkas bei Algimanto ir Vytauto apygardų įgaliotinis, žuvo 1953 m. vasario 11 d. Ramygalos valsčiuje;

Leonas GRIGONIS–UŽPALIS, LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko trečiasis pavaduotojas, Prisikėlimo apygardos vadas – žuvo 1950 m. liepos 22 d. Ariogalos apylinkėse;

Aleksandras GRYBINAS–FAUSTAS, Tauro apygardos vadas – žuvo 1949 m. rugsėjo 28 d. Šakių apskrityje;

Vytautas GUŽAS–KARDAS, Vakarų Lietuvos srities štabo viršininkas – žuvo 1949 m. birželio 19 d. Eržvilko valsčiuje;

Bronius LIESYS–NAKTIS, Prisikėlimo apygardos štabo viršininkas, žuvo 1949 m. rugpjūčio 13 d. Radviliškio rajone;

Petras BARTKUS–ŽADGAILA, LLKS Tarybos prezidiumo sekretorius – žuvo 1949 m. rugpjūčio 13 d. Radviliškio rajone.

Visi žuvusieji Lietuvos laisvės kovose buvo pagerbti.

Kalbėjo kun. Robertas Grigas, atsikūrusio LLKS Tarybos pirmininkas Jonas Čeponis, Atlanto sutarties Lietuvos bendrijos pirmininkas Audrius Skaistys, Lietuvos sąjūdžio Tarybos pirmininkas, Seimo narys Rytas Kupčinskas.

Antroje minėjimo dalyje skambėjo Lietuvos partizanų dainos, kurias surinko ir atliko Lietuvos veterinarijos akademijos folkloro ansamblis „Kupolė“ (vadovas doc. Antanas Bernatonis).

© 2007 „XXI amžius“