|
Didvyriai nemiršta...
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido antrąjį Liongino Baliukevičiaus partizano Dzūko dienoraščio leidimą. Šio Dzūkijos partizano Dienoraštis apima trumpą laikotarpį nuo 1948 m. birželio 23 d. iki 1949 m. birželio 6 d., t.y. beveik metus. Dainavos apygardos vadas L.Baliukevičius-Dzūkas kartu su kitais trimis partizanais žuvo 1950 m. birželio 24-osios naktį, apsuptas MGB operatyvinės grupės, kurią prie partizanų bunkerio atvedė išdavikas. Šis svarbus istorinis liudijimas apie Dzūkijos partizanų veiklą nepaprastai sunkiomis partizaninio pasipriešinimo sąlygomis pusę amžiaus išgulėjo buvusiame KGB archyve, o atgavus nepriklausomybę Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga Dienoraštį išleido kartu su kunigo Justino Lelešiaus-Grafo dienoraščiu 1994 metais. Antrasis leidimas yra naujai suredaguotas, papildytas gausiomis nuotraukomis iš Dzūkijos partizanų gyvenimo ir išleistas žymiai geresniu poligrafiniu pavidalu.
Nors trumpai reikia susipažinti su šio anksti užgesusio Dzūkijos didvyrio biografija. Vokiečių okupacijos metais pradėjęs studijuoti mediciną Kauno universitete, 1944 m. vasario 16-ąją gen. P.Plechavičiaus pakviestas į Vietinę rinktinę, jis netrukus apsirengia jo nekenčiama vokiška uniforma Tėvynės apsaugos būriuose (Žemaitijoje), artėjant frontui vokiečių išvežamas į Čekoslovakiją, patenka į rusų nelaisvę, per įvairius belaisvių lagerius parsigauna į tėviškę. Tačiau jo jau teiraujasi sovietinis saugumas, tardo šeimos narius ir jis pasirenka partizano kelią. Po kelių mėnesių klaidžiojimų L.Baliukevičius įsijungia į Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Geležinio Vilko grupę, kuriai vadovavo vienas narsiausių Dzūkijos partizanų vadų Vaclovas Voveris-Žaibas. Dainavos apygardai ir Dzūkų rinktinei vadovavo iš anksčiau jo pažįstamas Lietuvos kariuomenės kapitonas Domininkas Jėčys-Ąžuolis. L.Baliukevičius dalyvauja aršiuose susirėmimuose su stribų ir MVD būriais. Netrukus partizanų vadai pastebi jaunojo partizano literatūrinius sugebėjimus ir paskiria jį Geležinio Vilko grupės štabo viršininku, atsakingu už spaudą ir informaciją. Susipažįsta su legendiniu Dzūkijos partizanų vadu A.Ramanausku-Vanagu, kuris pastebi šio mažakalbio, užsidariusio kovotojo gerąsias savybes uolumą ir sąžiningumą. Išties jaunasis partizanas, šįkart kovotojas laisvu žodžiu, pasiryžęs negailestingai kovai tėvynėje: Jeigu man šiandien kas pasiūlytų laisvę Amerikoje, aš neišvažiuočiau. Geriau žūti čia garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrintant. Nepraėjus nė metams nuo įsitraukimo į kovą, L.Baliukevičių pasiekia skaudi žinia į Sibirą ištremiama motina ir jos brolis (ten ir miręs). Liongino brolis Kostas, Kauno universiteto studentas, iš partizanų ryšininko tampa aktyviu partizanu (žuvo 1951 m. vasario 16-ąją, jau po Liongino žūties). Žuvus Ąžuoliui, Dzūkas tampa Vanago adjutantu, o netrukus apygardos štabo spaudos bei propagandos skyriaus viršininku. Atgaivinęs leidžia apygardos partizanų laikraštį Laisvės varpas, o netrukus ir rusų kalba Svobodnoje slovo, skirtą okupacinės kariuomenės kariams.
1948 metų lapkritį Vanagas, išvykdamas į Žemaitijoje rengiamą visų Lietuvoje veikiančių apygardų vadų suvažiavimą, Dainavos apygardai vadovauti paskiria Šarūno rinktinės vadą Benediktą Labenską-Kariūną. Tačiau 1949 metų pavasarį įvyko Dzūkijos partizanams ir asmeniškai Baliukevičiui tragiški įvykiai. Siekdami pritraukti daugiau intelektualinių pajėgų, apygardos štabo pareigūnai į vadavietę pasikvietė dirbti ir du jaunus rašytojus Kostą Kubilinską ir Algirdą Skinkį, neįtardami, kad šie, kaip netrukus pasirodė, buvo sovietinio saugumo agentai. 1949 m. kovo 7-ąją šie infiltruoti agentai klastingai nužudė apygardos vado pareigas einantį B.Labenską, po to atvedė MVD kariuomenę prie Kazimieraičio rinktinės vadavietės, kur sunaikino rinktinės ir Geležinio Vilko grupės vadą V.Voverį-Žaibą su trimis kovotojais. L.Baliukevičius svarsto, kas galėjo padaryti tokias niekšiškas išdavystes. Jis vis pergalvoja: nejaugi poetiškieji Kapsas (Kubilinskas) ir Vilnis (Skinkys) galėjo padaryti tokias niekšybes (Dienoraštis, p. 95-98). Po pusmečio iš Žemaitijos grįžęs Vanagas, jau kaip Pietų Lietuvos partizanų srities vadas (tokiose pareigose jį patvirtino Vyriausioji vadovybė), pasiūlo Dzūką Dainavos apygardos vadu, ir jis vienbalsiai juo išrenkamas. L.Baliukevičius dirba siekdamas atstatyti pairusias apygardos grandis, kartu leidžia partizanams ir gyventojams skirtą pogrindžio spaudą (Dainavos partizanas, Partizanas). Tačiau MGB MVD rengia vis naujas ir slaptas operacijas. 1949 metų antroje pusėje ir 1950 metų pirmoje pusėje žūsta keletas ištikimų Dzūko bendražygių, o birželio 24-ąją žūsta ir pats Lionginas Baliukevičius.
1950 m. gruodžio 4 d. LLKS vadovybės nutarimu Baliukevičiaus nuopelnai po mirties įvertinti aukščiausiu partizano apdovanojimu I laipsnio Laisvės kovos kryžiumi (su kardais), o 1998 m. gegužės 19 d. LR Prezidento dekretu jam suteiktas pulkininko laipsnis ir Vyčio kryžiaus pirmojo laipsnio ordinas.
Dienoraštyje aprašydamas partizanų įprastus šiokiadienius ir sunkumus (nors jais visiškai nesiskųsdamas), L.Baliukevičius tampa tarsi partizaninio gyvenimo metraštininku. Nors tuo metu, kaip mini autorius, partizanais kaimai tiesiog knibždėjo, o rusai juose pasirodyti baiminosi, tačiau kasdien reikėdavo saugotis saugumiečių klastos. Pavyzdžiui, ieškodami spaustuvės, partizanų pareigūnai pakliuvo ant MGB agento, apsimetusio anglų žvalgybininku. Po kelių pasikalbėjimų su žvalgybininku partizanai psichologiškai pastebi jo apgaulę jo pasiūlymas pristatyti spaustuvę už didelius pinigus (tik iš kur jų gauti nieko neturintiems partizanams!) tėra paprasčiausios pinklės. O aplink žūsta vis nauji ir nauji partizanai, pakliuvę į pasalas ir išdavystes. Vis reikia dažnai ieškoti naujų slėptuvių, bunkerių. Štai kaip trumpai, vienu sakiniu, nuolatinį gyvenimą bunkeryje apibūdina Dzūkas: Sėdėjimas bunkeryje sveikatą iščiulpia kaip ir kalėjimas. Lionginas vis grįžta į prisiminimus apie praleistas dienas Europoje, Ukrainoje, grįžtant į Lietuvą. Jam dar tik 23-eji, o tiek daug jau visko matęs. Tik mylimos moters jis jau niekada nesuras viskas skirta partizaninei veiklai. Ir vis keliauja su bendražygiais, išaušus rytui, kad surastų vietą saugiam bunkeriui įsirengti. Ir daug kur mato sunkų valstiečių, partizanų rėmėjų, gyvenimą. Kaip vis dėlto vargingai gyvena mūsų ūkininkai ir kiek daug dar reikia, kad jie galėtų gyventi kaip Vakarų ūkininkai. Štai ir čia: trobelė mažutė, joje tik vienas kambarys, kuris atstoja ir virtuvę, ir valgomąjį, ir miegamąjį, ir seklyčią. Langeliai nedideli. Sienos sukirmijusios, aptriušusios, lubos nuo dūmų pajuodavusios. Grindų nėra. Vietoj jų duobėta ir nešvari asla. Baldų beveik jokių. /.../ Tėvai užsikloja neaiškios spalvos marškom, o vaikai jų čia penki įvairiausiais drabužiais. Dieną jais vilki, o naktį jie atstoja užsiklojimą. Pirkioje jokio pagražinimo. Tiesa, kabo keli šventųjų paveikslai, bet ir tie nuo laiko, dūmų ir musių nustojo seniai būti paveikslais, o tik juodais popiergaliais. Pati šeima, atrodo, nesveika. Ir tėvai, ir vaikai išblyškę, pageltusiais veidais ir pamėlusiais poakiais. (p. 111) Reikia pasakyti, kad tokie valstiečiai daugiausia ir buvo partizanų rėmėjai, o naujoji valdžia be gailesčio juos trėmė į Sibirą. Tokią padėtį atnešė okupacija, ir tą apibūdina L.Baliukevičius. Galimas dalykas, kad anksčiau buvo žymiai geriau /.../. Bet dabar visuotinis skurdas! Jokių gražesnio gyvenimo prošvaisčių. Vienintelis pasilinksminimas samagonas, o po to neretai ir muštynės. Samagonas kaimą tiesiog užvaldęs. Jį varo ir geria visi, net vaikai. Tauta paskendusi kraujuose, ašarose, juodoje neviltyje, tik samanėje tarytum atrado savo paguodą ir laikiną nusiraminimą. Kiek idiotų, kriminalistų, išsigimėlių, išeikvotojų, prostitučių ir bukapročių atneš šitie prakeikti metai Lietuvai! /.../ Geriausia tautos dalis kovoja ir miršta arba baigia savo dienas ištrėmime ir kalėjimuose /.../. Kovoja ir žūsta, nes nėra kovos be aukų. /.../ Lieka bailiai, pataikūnai, girtuokliai, bevaliai bolševikinio aparato klapčiukai, kombinatoriai, veidmainiai... Šie lieka visi. (p.112) Tokią nesmagią okupuotos Lietuvos padėtį ir ateitį pastebi supratingasis Dzūkijos partizanas L.Baliukevičius.
Kaip antrojo leidimo įžanginiame žodyje rašo Algis Kašėta, šis nelaisvės ir baisios sumaišties laikais rašytas dokumentas gali duoti atsakymus į esminius egzistencinius klausimus. Dienoraštyje atsiskleidžia jauno žmogaus ir jo bendražygių, gyvenusių tarp vilties ir nežinomybės, dramatiškas idealizmas, dvasinė jėga bei sąmoningumas, nustelbęs kančios ir mirties baimę. Šie jauni žmonės aukojosi su viltimi, kad jų kraujas nebus pralietas veltui, kad jis sustiprins tautos istorinę savimonę. Tačiau, reikia pastebėti, ta viltis partizanų, savo gyvenimą pastačiusių ant nuolatinės mirties bedugnės, nebuvo begalinė. Apibūdindamas partizaninį judėjimą ir lyg numatydamas būsimą politinį gyvenimą nepriklausomoje Lietuvoje, Dzūkijos partizanų vadas Lionginas Baliukevičius iki savo žūties likus tik metams per stebuklą išlikusiame Dienoraštyje, be anksčiau pastebėtų nevilties žodžių, rašė: Mūsų visų tikslas yra išlaikyti partizaninį judėjimą tokį, kad apie jį galėtų atsiliepti tik su pagarba. Gaila, kad dar vis atsiranda dėmių, tamsių dėmių, kurios mus juodina. Tas, kuris gerai pažįsta Lietuvą, jos būdą, jos istoriją, jos kančias tas supras ir mus. Mes taip daug kartais kenčiame. Žmogus nesi geležinis (ir geležis per trumpą laiką surūdija, sutrupa) ir todėl kartais pradedi dvejoti, argi neišseks mūsų jėgos? Kas bus iš tos Lietuvos, jeigu, atėjus lemiamam momentui, nebus kam jos prikelti, išgydyti?.. Gal vėl atsiras smulkūs žmogeliai su savo politiniais kromeliais, su savo politinėmis rietenomis, pradės mus auklėti su devizu: Tas nevertas laisvės, kas negina jos... Liūdna tai pasaka, o jos galo nematyti. (p. 45)
Beje, L.Baliukevičiaus Dienoraštis kartu su Juozo Lukšos-Daumanto Partizanais ir Adolfo Ramanausko-Vanago Daugel krito sūnų... bei kun. J.Lelešiaus Dienoraščiu išliks pačiais autentiškiausiais Lietuvos pasipriešinimo žiauriai okupacijai šaltiniais, kuriais turi būti grindžiama naujausioji Lietuvos istorija ir kurios kursas turi būti nuolat kartojamas be perstojo, kad mūsų jaunimas nepasiklystų tamsiuose kosmopolitizmo koridoriuose ir suprastų neįkainojamą žuvusiųjų už tėvynės laisvę žygdarbio vertę.
Beje, būtina paminėti, kad ir L.Baliukevičiaus Dienoraštis, ir anksčiau mūsų pristatyta Severino Vaitiekaus knyga Tuskulėnai: egzekucijų aukos ir budeliai (1944-1947) buvo išleistos Rožės Šomkaitės per Tautos Fondą (JAV) suieškotomis lėšomis ir išplatintos Lietuvos mokykloms.
Edvardas ŠIUGŽDA
© 2007 XXI amžius
|