|
Infiltruotųjų triumfas
Vasario 25 dieną, sekmadienį, įvyko keletas dalykų. Dauguma žiniasklaidos buvo įjunkusi į rinkimų rezultatų aptarinėjimą. Ir nors balsavusiųjų kiekis nebuvo didelis, tačiau informacijos apie šį įvykį buvo gausu. Tai natūralu rinkimai.
Tą patį sekmadienį nutiko ir dar kai kas: JAV paskelbti Oskarų laimėtojai. Net du apdovanojimus pelnė režisieriaus Martino Skorsezės filmo Infiltruotieji kūrėjai. Šios dvi naujienos nejučia tarpusavyje pynėsi, dubliavo viena kitą ir net viena kitai trukdė. Klausydamasis Žinių per radiją pagalvojau, kad Dievo Apvaizda mums ir vėl iškrėtė pokštą (dieviškasis humoras visada kokybiškas).
Vadinamosios savivaldos rinkimuose vyraujanti idėjinė bei vertybinė sumaištis padėjo trečioje vietoje išdygti partijai Tvarka ir teisingumas (liaudies jie vadinami tiesiog paksininkais). Taip į vieną daiktą subyrėjo dvi visiškai atskiros būtys: net dveji infiltruotieji džiaugiasi savo pergale paksininkai ir M.Skorsezės filmo kūrėjai. Tik vieni jų realiai infiltruoti į Lietuvos politinį gyvenimą, o kiti laksto po kino teatrų ekranus.
Pagal balsavusiųjų skaičių pirmoji yra Tėvynės sąjunga, antri socialdemokratai. Trečiuosius jau minėjome. Bene didžiausia staigmena visiems buvo būtent infiltruotųjų pasiektas rezultatas. Pabandykim pasiaiškinti, kodėl taip nutiko. Atsakymas, mano galva, gana paprastas. Jis susideda iš dviejų aspektų.
Pirmiausia suveikė Lietuvoje labai gajus aukos sindromas arba protestuok prieš stiprųjį jausmas. Lietuviai per okupacijų šimtmečius išsiugdė sunkiai apibrėžiamą protesto porūšį, kuris pasireiškia esančiojo valdžioje niekinimu ir kova su juo. R.Paksas buvo atstatydintas, vietoje jo dabar kitas, vadinasi, vargšelį Rolandą reikia paguosti ir įžnybti kitiems bent už juos nebalsuojant.
Kitas aspektas siejasi su nepaliaujamu Lietuvos piliečių noru sulaukti išgelbėtojo. Kadangi vienas ne per seniausiai atsiradęs gelbėtojas iš Kėdainių šiuo metu sėdi Maskvoje, tai tiems, kurie be gelbėtojo negali gyventi, neliko nieko kita, kaip tik balsuoti už infiltruotųjų lyderį R.Paksą. Šiuo metu šis prezidentu besivadinantis žmogus yra užėmęs laisvą gelbėtojo nišą ir visiems nepaliaujamai aiškina, kad tik jis gali sukurti tvarką ir teisingumą Lietuvoje.
Žvelgiant plačiau, infiltruotaisiais galima būtų pavadinti ne tik paksininkus. Nors ir gaila, tačiau Lietuvoje iki šiol neatsirado partijos, kurios pagrindinis tikslas būtų ne valdžia, o valstybės ir visuomenės demokratizavimas, realios savivaldos įtvirtinimas, pilietinės visuomenės kūrimas. Kiekviena partija labiau už viską vertina partiškumą ir toliau plėtoja nomenklatūrines tradicijas.
Ypač aiškiai tai atsiskleidė tada, kai piliečiai panoro patys, be partijų globos, dalyvauti savivaldos rinkimuose. Tuoj visos parlamentinės partijos piestu stojo prieš tokį siūlymą. Nes tai jų monopolio pabaigos pradžia.
Rinkimai vis labiau virsta farsu ir jį stebėdami akivaizdžiai matome, kur nusirista vaidinant demokratiją ir demokratinius rinkimus. Per televiziją visi partijų lyderiai vaizdavosi esą beveik miestų merais, tačiau realiai merų rinkimas yra dar vienas gražus mitas. Tikrieji rinkimai prasideda po rinkimų. Tada rezgamos intrigos, papirkinėjama, žadami postai (vadinasi, pinigai) ir kitaip deramasi. Tiesioginiai merų rinkimai infiltruotiesiems nereikalingi. Nereikalingas jiems ir ideologinis kryptingumas. Partijų programos panašios viena į kitą kaip du vandens lašai. Specialiai prieš savivaldos rinkimus perskaičiau beveik jas visas. Įspūdis toks, lyg vienas žmogus būtų rašęs. Infiltruotųjų vyresnysis.
Dainius VARNAS
© 2007 XXI amžius
|