|
Putinas tai Ruzveltas šiandien
Petras KATINAS
Dabartinio Kremliaus valdovo prezidento V.Putino politiką šlovinantys politologai netveria džiaugsmu dėl jo pasakytos kalbos Miuncheno tarptautinėje konferencijoje saugumo klausimais. Kaip pareiškė Rusijos administracijos vadovo pavaduotojas Vladislovas Surkovas, Rusijos prezidento kalbą Miunchene galima vertinti kaip aiškią Rusijos valstybinę doktriną. Tą pačią, kokios visados laukė Rusijos visuomenė, pabrėžė V.Surkovas. Tačiau neseniai įvykusiame televizijos tilte Maskva-Vašingtonas, kuriame diskutavo žymūs Rusijos ir JAV politologai, visus taškus sudėliojo labai artimas Kremliui politikos specialistas, net vadinamas naujuoju Suslovu, Efektyvios politikos fondo prezidentas Glebas Pavlovskis. Jis palygino V.Putiną su bene vyriausiu XX amžiaus JAV prezidentu Franklinu Ruzveltu. Pažymėdamas, kad dabartinė Rusija nėra ano meto Amerikos kopija, bet idėjos ir emocijos, kurias esą dabar išgyvena Rusijos visuomenė, stebėtinai panašios į tas, kuriomis rėmėsi Amerika F.Ruzvelto epochoje. Iki F.Ruzvelto atėjimo į valdžią JAV dominavo nuomonė, kad tiktai maža dalis žmonių yra nuskurdę, o jie tokie tapo tiktai iš tingėjimo dirbti ir siekti gerovės. Tai buvo labai populiari baronų-gobšuolių moralė. Bet F.Ruzveltas buvo įsitikinęs, kad demokratijos pagrindas yra teisingumas visiems. Taip pat Ruzveltas akcentavo, jog ekonominė laisvė ne tik neprieštarauja visuotinei gerovei, bet ir artimai susijusi su ja, nes neturtingi žmonės iš tiesų nėra laisvi. Galima sakyti, kad jeigu XX amžiuje Ruzveltas buvo mūsų karinis sąjungininkas, tai XXI amžiuje jis tampa mūsų ideologiniu sąjungininku. Demokratija suprantama ne kaip oligarchijos ir biurokratijos spektaklių dekoracija, o kaip liaudies valdžia ir liaudies valia. Ne tik Amerikos tokią ateitį norėjo matyti Ruzveltas. Man regis, kad jo idėjos iš dalies laimėjo, bet kol kas dar ne visur. Demokratija tai ne komunizmas, kuris turėjo būti pastatytas amžiams. Demokratija pralaimi tada, kai pažeidžiamas teisingumas, o laimi tada, kai teisingumas įsigali, tada, kai kyla žmonių materialinė gerovė. Rusija pamažu žengia ta kryptimi. (...) Ruzveltas prezidento poste išbuvo keturias kadencijas. Tai galima paaiškinti tuometine JAV vidaus ir užsienio politikos situacija. Mūsų dabartinė situacija praktiškai niekuo nesiskiria. Apie ekonomiką, socialinę būklę žino visi, tačiau dabar Rusijai atsirado ir išorės pavojai. Vien JAV gynybos ministro Roberto Geitso raginimas rengtis karui su Rusija ką reiškia! šūkavo G.Pavlovskis. Todėl, jo įsitikinimu, V.Putinas neturi teisės palikti savo posto, tuo labiau kad to nenori ir didelė dauguma Rusijos piliečių. Jis privalo išlikti prezidentu, būti šalies lyderiu ne tiktai trečią, bet ir ketvirtą kadenciją. O jeigu jis ir pareikštų apie savo atsistatydinimą, mes jam to padaryti neleisime, baigė savo kalbą G.Pavlovskis. Kitas politologas, irgi didelis V.Putino šlovintojas, Andrejus Baranovas, atmesdamas Vakarų, o ypač pokomunistinių valstybių politikų kalbas, kad V.Putinas savo kalba Miunchene pradėjo naują šaltąjį karą, pareiškė: Rusijos lyderis paprasčiausiai parodė, jog jis ir jo komanda yra pakankamai stiprūs, kad atlaikytų Vakarų spaudimą. Tai buvo greičiau įspėjimas Vakarams, reikalavimas gerbti Rusiją, teigė A.Baranovas.
Čekijos užsienio reikalų ministras Karelas Švarcenbergeris jau kelis kartus pabrėžė: Rusija pagaliau parodė savo tikrąjį veidą, o Putino kalba tiktai įrodė, kaip yra svarbu visokiais būdais stiprinti euroatlantinį solidarumą.
Galima priminti, kad Rusijoje pasigirsta ir blaivesnių kalbų, ne tik šlovinančių Vladimirą Vladimirovičių naująjį Ruzveltą. Ne visi sutinka su Kremliaus grūmojimais nukreipti savo raketas į Lenkiją ir Čekiją, jeigu jos leis amerikiečiams įkurti savo teritorijose priešraketinės gynybos sistemos dalis. Rusijos, JAV ir Kanados instituto direktorius Sergejus Rogovas šiomis dienomis pareiškė: Tad kas gi toliau? Vakarai privalo labai rimtai pagalvoti apie tuos klausimus, kuriuos Miunchene iškėlė Rusijos prezidentas. Pagalvoti reikia ir mums. Be rimtų susitarimų su Vakarais mes neišsiversime. Reikia darbuotis kartu. Tačiau, priimant svarbiausius sprendimus, privalo dalyvauti Kinija, Indija, Japonija ir kiti svarbiausi pasaulio politikos žaidėjai. Jeigu taip neatsitiks, tai pasaulis įžengs į didžiulio chaoso periodą. Bet juk tą chaosą šiuo metu kelia ne kas kitas, o pati Rusija. Akivaizdžiausias to pavyzdys atviras ir slaptas agresyvaus Irano režimo rėmimas. Taip pat naujojo Ruzvelto draugystė su Venesuelos diktatoriumi Hugo Čavesu, pasiskelbusiu didžiausiu JAV priešu. Taigi visi amerikiečių priešai tampa Maskvos draugais. Šiuo atžvilgiu dabartinė V.Putino politika nė kiek nesiskiria nuo SSKP gensekų.
© 2007 XXI amžius
|