Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Portretas
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

„Mažas svajotojas, sustabdęs laiką“

Poetas Edmundas Janušaitis Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Poeto, rašytojo ir bardo Edmundo Janušaičio namą Kauno centre, Žaliakalnyje, draugai vadina kaimo sodyba. Įžengęs pro medinius vartus, lyg patekęs į visai kitokį pasaulį, stebi keistas skulptūras, seną šulinį ir civilizacijos nepaliestą aplinką. Pamažu tolsti nuo miesto triukšmo. Namo viduje – jauki rimtis, tik birzgianti automatinė skalbimo mašina primena – tai vis dėlto XXI amžius. Visa kita: paveikslai, knygos, buitiniai daiktai – ne iš čia – iš praeities. Džiugiai nusiteikęs šeimininkas užkaičia kavą. Stebiu tylą. Čia kažkas ne taip, pagalvoju. Jaučiu, kaip menininko oazė stebuklingai kuo toliau, tuo labiau primena ramybės idilę.

Geriu kavą ir galvoju – kur slypi Didžioji pilnatvės paslaptis, o prieš mane sėdintis žmogus savo gyvenimu patvirtina G.Cesbrono mintį: „Laimė – kai sustoja laikas“. Perkopęs gyvenimo lygiadienį, dešimties poezijos ir vienos prozos knygų autorius, entuziastingas, gyvenimo džiaugsmu trykštantis vyras kartais kelia pavydą – jis toks ramus, trykštantis teigiama energija, skleidžiantis šilumą. Bet taip buvo ne visada; gal išties viskam savas laikas? Nepagydomos ligos kartais atveria rojaus vartus – uždarydamos pragaro. Žinau, kad Edmundas serga diabetu ir, kaip pats sako, kita mirtina liga – alkoholizmu, žinau, kad turiu paklausti apie skaudžią praeitį, bet nusprendžiu pradėti nuo dabarties, nuo laimės klausimo.

Ar šiuo metu galėtumėte sakyti, kad esate laimingas?

Kadangi jokių rimtų problemų neturiu, dabar, čia sėdėdamas ir kalbėdamas, galiu sakyti, kad esu laimingas.

Tačiau nepagydoma liga neišnyksta. Kaip reagavote sužinojęs, kad sergate diabetu?

Aš labai ramiai reagavau. Tai buvo natūrali gėrimo pasekmė. Mane visų pirma piktdžiugiškai džiugina, kad nėra sveikų žmonių, galima sakyt, kad aš laimingas, kad turiu tas ligas, bet aš nei laimingas, nei nelaimingas, ir kai laikaisi tam tikro režimo ir pamiršti, kad turi tą ligą, gyveni normaliai. Aš tiesiog kasdien susileidžiu vaistus, man tai atrodo kaip smagus žaidimas. Aš manau, kad būtina žmogui tam tikru gyvenimo momentu gauti tokį išbandymą.

Kaip liga pakeitė jūsų gyvenimo būdą?

Jis iš chaotiško tapo disciplinuotesnis. Teko sumažinti daug norų, kurie anksčiau buvo, ir džiaugtis mažumėle: saulė šviečia – gera, skalbimo mašina sukasi – gera.

Ateina laikas – „įkali“ dozę. Vienas daktaras pasakė, duodamas insulino: čia dabar tavo Biblija, tikėjimas ir Dievas.

Koks buvo tas chaotiškas gyvenimas?

Tai buvo bėgimas nuo savęs ir noras būti tuo, kuo nesi. Mano norai viršijo mano galimybes. Beviltiškai blaškiausi, neturėjau kryptingo ėjimo, bet buvo pasiekta ir gerų dalykų.

Ar tiesa, jog menininkui būtina kančia, chaosas, kad jis galėtų kurti?

Aš iki kokių 48-erių metų tvirtai tuo tikėjau. Reikalinga sveika nuovoka. Nebūtina forsuoti, tempti savo protą, sielą ir vaidinti kančią. Tikram menininkui reikia daryti tai, ko nori ir ką jauti. Tikras menas tas, kuris turi daug amžinybės dozės. Kančia – sudėtinė meno dalis, bet tik sudėtinė. Jei jausies blogai ir kentėsi – parašysi blogą kūrinį. Kiek teko skaityti tokių, kurie ant visų „pila“, bet kas iš to?

Ar tuo chaotišku gyvenimo periodu gimė kokių nors kūrinių?

Gimė, ir tikrai gerų kūrinių, nes mano kūriniai – mano gyvenimo atskiros dalys, istorijos, jose beveik nėra fantazijos, galiu prisiminti, kur rašyti visi eilėraščiai. Nepaisant viso to chaotiškumo, knygos man padėjo išgyventi, nes taip besiblaškydamas būčiau pražuvęs, padėjo išbristi iš gyvenimo duobių. Visas knygas globodavau, pats leisdavau. Aš puikiai žinojau, kad knygos neatneš didelės šlovės, garbės. Tai buvo protestas.

Niekada neturėjote ambicijų išgarsėti?

Oi, buvo buvo (ironiškai nutęsia). Visi, kai pradeda, nuo jų nesitraukia. Aš ir dabar esu garsus bardas. O rašau verlibru, baltosiom eilėm, priklausau pirmajai verlibro bangai – tai, kuri rašė sovietiniais laikais. Taip rašantys buvo pasmerkti.

Iš karto pasirinkote pasmerktųjų kelią?

Taip, aš pasirinkau, nes kai tuo užsiiminėjau, norėjau kančios, galvojau: esu toks didelis menininkas. Aš žinojau, kad manęs neskaitys, bet dariau tai, ką noriu. Buvau hipis, auginau ilgus plaukus, man patiko ta protesto forma. Buvo naivu tikėtis, kad visa sistema tokį žmogų pripažintų. Mūsų karta tarsi išnyko, mūsų tartum nebuvo. Ta prasme man ta kūryba yra unikali lietuvių literatūroje, aš tik dabar tai suvokiau. Parašyti dešimt knygų, kai nesitiki, kad kas nors spausdins, – tai yra fantastika.

Aš pasiekiau daug, psichologiškai – aš persilaužiau. Kai susikroviau visas knygas, pamačiau, kad padariau daug darbo, nes aš šiuo metu esu vienas iš nedaugelio, kuris išliko, ir galiu reprezentuoti visą chaotiško gyvenimo kartą. Užsienyje tokie žmonės yra gerbiami. O kas Lietuvoje rūpinasi tokiais žmonėmis? Kas vadovauja? Tie žmonės nepasikeitė. Mes kaip buvom jiems nereikalingi, taip ir likom, mes tarsi balta dėmė. Ta prasme esu unikalus – nei geras, nei blogas. Esu minimas ir Lietuvos enciklopedijoje, tos kūrybos daug, ją galima nagrinėti, bet specialistai sako – nėra laiko ir pinigų tyrinėti tokią literatūrą: kaip jūsų nebuvo, taip tegul ir toliau nebūna (Edmundas ima garsiai juoktis ir suprantu – niekas negalėtų jo ištrinti). Aš manau, kad jie jaučia kaltę. Tai yra kaltės jausmas.

O jūs nesijaučiate nuskriaustas?

Ne, nesijaučiu, jaučiuosi apdovanotas. Per tai įgavau kantrybę, nuoseklumą ir dirbu dabar ekstremaliom sąlygom: su dviem mirtinom ligom – diabetu ir alkoholizmu. Per alkoholizmą gavau diabetą, daug yra tokių pavyzdžių: Povilaitis (pauzė, daugiau pavardžių nebus? Ne!) ir dar daug mano pažįstamų – tai audringo gyvenimo pasekmė.

Kaip, jūsų manymu, gyvenimas būtų pasisukęs be ligos?

Be ligos, manyčiau, būčiau miręs ir kaip žmogus, ir kaip kūrėjas, neaugčiau. Man reikėjo sulėtinti gyvenimo tempą. Reikėjo daug ką keisti, pamačiau daug spragų savyje, kad esu piktas, daugžodžiaujantis, nenuorama, irzlus žmogeliūkštis, reikėjo keistis, ir pradėjau savyje augti dvasiškai. Reikėjo pastebėti žmoguje daug gerų bruožų. Tame verlibre aš atradau amžinybės gausmą. Man viduje turi būti gera, man nereikia riksmo. Gera tada, kai pradedi vis mažiau laukti pripažinimo, darai darbus, ir viskas.

Ar dažnai galvojate apie mirtį?

Apie mirtį šiuo metu, kad ir kaip būtų keista, visiškai negalvoju. Žinai, kodėl? Todėl, kad mirtis yra dalis gyvenimo. Kol aš gyvenu – jinai visada šalia. Visada išgyvendavau dėl draugų mirties. Dabar labai sukrėtė Gintaro Beresnevičiaus mirtis, mes kartu buvom įkūrę maištininkų organizaciją „Keturi vėjai“, 1990 metais jį atradom ir išspausdinom jo romano „Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai“ ištraukas. Buvo fantastiškas vyras.

Ne paslaptis, kad G.Beresnevičius mėgo alkoholį. Kodėl dauguma menininkų turi šitą problemą?

Todėl, kad labai daug egocentrizmo menininkai turi, o egocentrikas nori naudoti labai aštrias, kampuotas ir kažkuo šokiruojančias priemones. Aš tai sieju su psichika. Sveikos psichikos žmogus tų aštrių kampų mažai turi. Alkoholis sukelia tokias haliucinacijas, kad galima iš tamsybės rezervų pasisemti, ir kadangi kiekvienas žmogus savyje turi labai daug kvailybės, ji sudomina, susergi kvailybės liga. Egocentrizmo penas yra kvailybė. Žmogus nori būti tuo, kuo nėra. Mes matėme, kokia visų tų vyrų pabaiga. Kodėl, jeigu jie tokie galingi, visų jų tokia pabaiga? Žmogus bijo gyvenimą priimti tokį, koks jis yra, nori, kad jis būtų toks, kaip įsivaizduoja. Kuo didesnę alkoholio dozę priimi, tuo labiau galvoji, kad taip ir vyksta iš tiesų. Niekas nevyksta, tu stovi vietoje ir maitini savo tuštybę.

Kokias mintis sukėlė G.Beresnevičiaus mirtis?

Kaip žmogus gyveno, taip ir baigė. O tai buvo nepaprastas talentas, labai nuoširdus, kaip tik jam dabar eilėraštį rašau. Tai buvo geras žmogus, gyveno su žmona Aukse Žaliakalnyje, nuomojo čia butelį, dar neturėjo vaikų. Mes dažnai ten susitikdavome, šnekėdavome apie gyvenimą. Pabaiga nekokia. Mes, lietuviai, norim atrodyt tolerantiški. Daugelis galėjo pastebėt tą dalyką, bet bijom pasakyt, nes niekas nemėgsta pamokymų. Kūrybine prasme jis galėjo padaryti labai daug, tai didelė netektis.

Mūsų visuomenėje susiformavęs stereotipas, kad dažnai menininkai kuria apsvaigę. Ką jūs apie tai manote?

Taip, yra toks „svaigučių“ menas, tokia tam tikra rūšis. Manęs tai nedomina. Tai nėra tikras menas.

Esate ką nors parašęs neblaivus?

Aš rašiau ankstesnes knygas lipdamas iš duobės. Apsvaigęs ar girtas niekada nerašiau. Rašiau iš labai gilių pagirių. Kai būdavo gilus nuosmukis, galvodavau: kažkas mane turi išgelbėti, tada sėsdavau ir rašydavau, dvi, tris savaites. Išblaivėji, ir tada susiduria dvi būsenos – ligtolinė ir tuometinė, ir pajunti tuštumą. Ir vėl brisdavau atgal, bet taip turėjo būti. Iki septintos knygos šešios buvo to mano kelio liudytojos: žmogaus su sužeista psichika, kenčiančio ir nesuvokiančio, kodėl kenčia.

Sakote „taip turėjo būti“ – tikite likimu?

Be abejo, šią dieną jau tikiu. Nes likimas – tai sritis, kurios žmogus negali valdyti. Aš pradedu rašyti pagal ženklus, tam tikras būsenas, bet jos ateina tada, kai įdėmiai save išanalizuoji. Matyt, man buvo lemta išlipti iš duobės ir dabar džiaugtis kasdienybe.

Iš ko susideda jūsų kasdienybė?

Mano kasdienybė susideda iš noro gyventi. Šiuo metu vis daugiau džiaugiuosi, džiaugiuosi smulkmenom, nesiblaškau, nes gyventi kaip ankščiau negaliu. Neskubinu įvykių, džiaugiuosi kasdienybe, kartais dieną užtęsiu iki savaitės, išmokau sustabdyti laiką, man diena trunka labai ilgai, suspėju daug padaryti.

Kokia sustabdyto laiko formulė? Kaip atrodo diena, trunkanti savaitę?

Turiu dvi kates – pašėriau, nuėjau į turgų, pakalbėjau su žmonėmis, viską ten sužinojau, paklausau Ozio Osborno, skaitau apie jį knygą, o dar tik vienuolikta valanda. Niekur aš neskubu ir viskam lieka laiko, išmokau padaryti pauzę. Žmonės kenčia nuo šėliojimo. Galiu eiti ramiai ir viską pastebėti arba lėkti ir siekti tikslo, kuris vis tolsta. Svarbiausia, kad gerai jaučiuosi ir galiu apie tai kalbėti. Kai pradėjau rūpintis dvasiniais dalykais, supratau, kad žmogus nėra mėsos gabalas. Jei nori gerai jaustis – pašlovink Viešpatį, aš šlovinu tai, kas man teikia džiaugsmą. Aš dirbu su žodžiu, jis įpareigoja, juk sakoma: „pradžioje buvo Žodis“. Aš nesu jo savininkas ir dariau nuodėmę, nes norėjau jį privatizuot, kaip dabar bando privatizuot žemę, o vėliau į ją grįžta. Aš už tas klaidas sumokėjau.

Kasdienybė dažniausiai įsivaizduojama kaip klaikus liūnas, iš kurio sunku išbristi. Kas, be jos, suteikia didžiausią džiaugsmą?

Didžiausias džiaugsmas – kiekvieną dieną turėti pakankamai rezervų ramybės, kad galėčiau jausti amžinybę. Keistai skamba, bet tai labai gilūs dalykai – tai darbas su savimi. Kitaip negalėčiau kurti.

Chaotišku gyvenimu tarpsniu kūryba jums padėjo išgyventi, o kas ji yra dabar?

Tam tikros būsenos raiška. Aš visą gyvenimą buvau mažas svajotojas, o dabar, kai ėmiau į viską žiūrėti realiau, man iškilo toks klausimas – kaip suderinti visus dalykus? Tam aš įgavau neprastą patirtį. Mano samprata, žmogus iki keturiasdešimties metų visiškai „blūdina“, taip, jis gali daug pasiekt, bet jis neturi patirties, patirtis būna labai skaudi, kaip mano buvo. Aš dar pats ją aštrinau, užuot išvengęs kampų, pats į juos ėjau, turėjau tam tikrą beprotybės simptomą. Kadangi aš apdaužytas, dabar jau pradedu tikėti tuo, ką darau. Darau daug klaidų, bet turiu tikėjimo, nes dirbu su Žodžiu. Ir, mano įsitikinimu, žmonės nuo keturiasdešimties parašo geriausius kūrinius, bet tik tie, kurie daug dirba ir daro viską iš meilės.

Kaip apibrėžtumėte meilės sąvoką?

Meilė yra visa ko pradžia ir pabaiga. Visi gyvenimą kuria iš meilės: vieni literatūrai, kiti pinigams.

Ar meilę tapatinate su mūza?

Būtų naivu tikėtis, kad tai atskiri dalykai. Tai kažkas „iš ten“, iš sielos gelmių.

Daug meilių buvo jūsų gyvenime?

Turi omenyje moterų? (Taip, – patvirtinu.) Ką žinau (bando išsisukti). Nemanyčiau, kad tai buvo meilės, tik susižavėjimas, nors tai irgi meilės dalis. Aš buvau gana kuklokas žmogus, bandžiau su daug kuo gyvent, bet, švelniai tariant, buvau nevykėlis, nemėgau įsipareigojimų, neturėjau kantrybės išklausyti kitą, suprasti norus. Dar nesutikau to, ko esu vertas. Kiekvienas žmogus vertas to, ką turi. O, buvo buvo, aš ir dabar myliu. Manyje negyvena dabar toks gyvulys, kuris, pamatęs gražią moterį, tempia ją mintyse į lovą. Aš sugebu pamatyti grožį, bet gyvenime turėjau tris problemas, kurių niekad neišsprendžiau ir kurios visą gyvenimą mane kankino, – tai alkoholis, moterys ir pinigai, aš jų jau neišspręsiu. Moterys priklauso tai kategorijai. Yra šeimos nuobiros, yra sūnus, yra pirma žmona, antra, trečia nubyrėjus... (atsakymas nesibaigė, bet nubyrėjo).

Didžioji gyvenimo Meilė taip ir neatvėrė širdies vartų ar jos tiesiog nebuvo?

Aš manau, ji yra, ir tęsiasi ta trauka moterims, bet ji suaižėjusi į daugelį dalių, kaip sudužusi vaza, ir man nepavyksta jos surinkti. Šiuo metu nerandu sprendimo.

O gal tam priešinasi jūsų ir M.Lideikio romane „Nuo Roko iki Abelio“ aprašytas žvėris, tūnantis žmoguje?

Reikia susidėlioti savo jausmus. Žvėris – tai, ko žmogus nenorėtų savyje jausti, bet tai yra kaip guolis nuodėmei, egoizmui, visoms blogybėms, ir nori nenori mes tai nešiojamės. Ant vieno peties yra angelas, ant kito – velnias. Nuo tos blogosios pusės tu niekad nepabėgsi, reikia su ja susigyventi, net girdėti jos gundymą.

Ar tas žvėris turi kokių nors analogijų su vartotojų visuomene, popmuzika, pinigų garbinimu? Kaip reaguojate į mano išvardytus dalykus?

Blogis visur yra blogis. Ateina pinigų visuomenė. Čia nieko nauja. Į tai žiūriu labai ramiai. Žydai turėjo aukso veršį, manau, labai gerai, kad tai vyksta, nes kai daug blogio susikuria vienoj vietoj, jis greitai sunyksta, nors skausmingai. Komercija manęs nedomina, nes yra laikina, mergaitės, kurios užpakalius demonstruoja, atrodo pigiai.

Bet uždirba didelius pinigus...

Didelei sielai dideli pinigai neduoti. Aš su tuo susitaikiau. Bardus vienija meilė muzikai, meilė tekstui. Mūsų koncertai yra nemokami. O tą komerciją aš vadinu meile melui. Ten nėra ko klausyt. Kai žmonės už penkiasdešimt litų ryja tarakonus, tai jau nejuokinga. Todėl ir knygų niekas neperka.

O jūs perkate? Kokių lietuvių autorių kūrybą mėgstate?

Nusipirkau dvi angliškas knygas, po tris litus. O mėgstamų lietuvių autorių aš neturiu ir tau patarčiau neturėt (rimtu balsu dėsto...), nes mane žavi principai. Jeigu pas mus jau būtų tokių asmenybių, kaip mums kala į galvą, tai mes seniai būtume pasaulinėje literatūroje, bet, deja, jų nėra. Šitam kieme net skirsto, kas gerai ar blogai rašo, man jau juokinga darosi (ir juokiamės kartu).

Literatūros kritikas Kęstutis Navakas su jūsų nuomone greičiausiai nesutiktų.

Šitas žmogus vos vidurinę užbaigė ir dar literatūros kritiku tapo (skamba skandalingai). Visi sako, kad daugiau nėra kam rašyti, bet nuo to ir reikėtų pradėt. Už pinigus galima bet ką padaryti. Jisai turi gerą užnugarį, prie Donaldo Kajoko prisiklijavęs, ir tas jį gina. K.Navako poezija labai turtinga, daug visko iš visur paimta, bet paties Navako ten nerasta – tai mano asmeninė nuomonė.

Bet K.Navakas yra vienas iš realiausių kandidatų pakeisti dabartinį Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininką Petrą Palilionį (toliau provokuoju).

Jeigu žmonės sveiko proto neturi – tegu renka.

Kalbėjosi Vilis NORMANAS

© 2007 „XXI amžius“