|
Moteris lietuvių rašytojų ir poetų gyvenime bei kūryboje
Meilė ir pagarba moteriai yra žadinusi ne vieno garsaus
Lietuvos rašytojo ir poeto vaizduotę, lemtingai paveikusi ir kūrybos
kelią; moteriai paskirtas ne vienas įkvėpimo kupinas puslapis. Šiame
straipsnyje akcentuojama moters įtaka rašytojams ir poetams: Antanui
Baranauskui (1835-1902), Antanui Vienažindžiui (1841-1892), Vincui
Kudirkai (1858-1899) ir Jonui Biliūnui (1879-1907). Moters vaidmuo
nagrinėjamas būtent šių menininkų kūryboje ir gyvenime, nes apie
tai yra daugiausia konkrečių ir amžininkų patvirtintų duomenų.
Antanas Baranauskas ir Karolina Praniauskaitė
Antano Baranausko gyvenime lemiamos reikšmės turėjo poetė Karolina Praniauskaitė, kuri dar žinoma kaip pirmoji moteris, įėjusi į lietuvių literatūros istoriją. A.Baranauskas ir K.Praniauskaitė susipažino tuo metu, kai dvidešimtmetis A.Baranauskas atvažiavo dirbti raštininku į Sedą (Mažeikių r.). Jautrus ir talentingas jaunuolis troško kuo daugiau pasiekti moksle. Tiesa, jis jau rašė eilėraščius, bet nemanė, kad taps poetu. Jis labai troško raštininko darbo, už kurį buvo neblogai mokama. Bet jis greitai nusivylė, nes suprato, kad šiame darbe ne pyragai. Jis buvo nuolatos įžeidinėjamas, nes niekada neduodavo kyšių. Tai ypač nepatiko jo viršininkui.
A.Baranauskas, nepraėjus nė metams, atsisakė raštininko darbą. Vos metė darbą ir po kelių dienų susipažino su Karolina. Ji buvo jautri, svajinga, išsilavinusi ir rašanti puikius eilėraščius mergina, kuri akimirksniu sužavėjo tuomet dar tik būsimąjį garsų poetą. K.Praniauskaitė irgi pajuto didelę simpatiją A.Baranauskui ir netrukus tarp judviejų užsimezgė, A.Vienuolio žodžiais tariant, tragiška sielų simpatija. Jiedu parašė vienas kitam dedikuotų eilėraščių. K.Praniauskaitė skatino A.Baranauską kurti liaudžiai, žadino jo nacionalinį sąmoningumą. Šios draugystės metu A.Baranausko kūryba suintensyvėjo, joje atsirado naujų, visuomeninių problemų. Karolina buvo septyneriais metais vyresnė už poetą. Jau sunkiai sirgdama džiova, ji pastūmėjo Antaną eiti ano meto baudžiavinio kaimo vaikui lengviausiu keliu mokslo link stoti į kunigų seminariją. Jis paklausė labai gerbiamos moters patarimo.
A.Baranauskas mokėsi Varnių kunigų seminarijoje, o paskui nusprendė tęsti studijas Sankt Peterburge. Prieš išvykdamas parašė eilėraštį Sudiev, Lietuva, kuriame pabrėžiama mylimų žmonių mirties nuojauta. Laikas parodė, kad intuicija jo neapgavo: grįžęs į Lietuvą, neberado gyvų nei tėvų, nei savo bičiulės K.Praniauskaitės. Jos mirtis nutraukė dviejų poetų nuoširdžią ir gražią draugystę.
Antanas Vienažindys ir Rožė Stauskaitė
Antano Vienažindžio poezija neatskiriama nuo Rožės Stauskaitės vardo. Gražiausias dainas poetas sukūrė ankstyvos jaunystės metais, dar mokydamasis gimnazijoje. Jis buvo linksmo būdo jaunuolis, mėgęs draugystes ir pobūvius. Bet kurti klegančių draugų būryje jis, žinoma, negalėjo: reikėjo rasti jaukų kampelį, kuriame niekas netrukdytų. Kaip pasakojo pats A.Vienažindys, dažniausiai kurdavo įlindęs į spintą, kurioje ne tik eilėraščius rašydavo, bet ir verkdavo. Tikriausiai nemėgo rodyti jausmų viešai, todėl ieškojo nuošalesnės vietos susikaupusiam liūdesiui išlieti. Be to, po kiekvieno tūnojimo spintoje išlįsdavo sukūręs naują dainą ar eilėraštį.
Dauguma dainų ir eilėraščių A.Vienažindys parašė įkvėptas labai šiltų jausmų kaimynų dukteriai Rožei Stauskaitei. Jiedu susitikdavo, kai Antanas parvažiuodavo iš Panevėžio gimnazijos. Jie mėgdavo susitikti būryje draugų, kurių atliekamos dainos skambėdavo po plačią apylinkę. Smagesnio jaunimo, kaip pasakojo A.Vienažindžio ir R.Stauskaitės amžininkas, nebuvę niekur aplinkui per šimtą mylių.
Baigęs gimnaziją, poetas stojo į Varnių kunigų seminariją. Galima sakyti, kad jis nebūtų pasukęs šia linkme, jei ne 1863 metų sukilimas. Rožės tėvai pritarė sukilimui, todėl, jam nurimus, buvo ištremti su visais vaikais į Rusijos gilumą Samaros guberniją. Netekęs mylimosios Vienažindys iki pat savo mirties negalėdavo ramiai užsiminti apie savo jaunystės meilę. Pats mačiau, kaip sugraudintam dvasininkui ašaros per skruostus bėgo ir kaip rankove šluostėsi, nenorėdamas parodyti savo jausmų, rašė A.Vienažindžio dainų ir eilėraščių leidėjas Jonas Žėbris.
Skausmingoji meilės istorija yra perteikta daugelyje A.Vienažindžio eilėraščių, tokiuose kaip Ilgu ilgu man ant svieto, Oi, rūpestis, sunki našta, Dainos mano dūšia mano, Oi dainos dainelės ir kituose.
Vincas Kudirka ir Valerija Kraševskienė
Vinco Kudirkos gyvenimas susijęs su Valerija Kraševskiene. V.Kudirka neskyrė jokio dėmesio savo asmeniniams reikalams, o visą talentą ir neišsenkančią energiją skyrė anticarinei veiklai, draudžiamai lietuvių spaudai. Jis parašė tik vieną eilėraštį, kuriame išsakyti asmeniški jausmai, skirti draugei Valerijai. Eilėraštis pavadintas Valerija.
V.Kraševskienė ir V.Kudirka susipažino tada, kai poetas atsikraustė į Šakius, kur gyveno Valerija su dukra Maniusia. Visai šeimai patiko jaunas gydytojas, nes buvo linksmas, draugiškas, mokėjo groti ir dainuoti, pasižymėjo puikiais literatūriniais gebėjimais. Tarp judviejų užsimezgė nuoširdi draugystė. V.Kraševskienė žavėjosi žmogumi, kuris nuoširdžiai padėdavo sergantiems žmonėms, nors pats irgi buvo silpnos sveikatos, jam nuolat grėsė persekiojimai ir kalėjimas. Tuo tarpu V.Kudirka Valeriją laikė ištikima ir mylinčia drauge.
Labai pablogėjus poeto sveikatai, V.Kraševskienė pasirūpino, kad jos bičiulis galėtų išvykti gydytis į Jaltą (pietinėje Krymo pakrantėje). Vis dėlto gydymas nebuvo sėkmingas ir, vos tik grižęs į Lietuvą, V.Kudirka mirė. Taip ir nutrūko šios stiprios draugystės gija. Po V.Kudirkos mirties V.Kraševskienė išvažiavo gyventi pas gimines į Lenkiją. Ji mirė 1930 metais Varšuvoje.
Jonas Biliūnas ir Julija Janulaitytė-Biliūnienė
Jono Biliūno gyvenimą tragišką, itin intensyvų ir kūrybingą, bet anksti nutrūkusį nušvietė jo mylimoji žmona Julija Janulaitytė-Biliūnienė. Biliūno žmona viena iš nedaugelio ano meto lietuvių, kurios studijavo aukštuosiuos mokslus. Ji buvo rašytojui ir artimiausia draugė, supratusi jo siekius, pasirinktą gyvenimo būdą, ir ta, kuri savo žavesiu nušviesdavo su liga ir mirtimi kovojančio žmogaus gyvenimo valandas. Taip pat toji, kuri, pati skursdama, mokydamasi už skolintus pinigus, atitraukdavo nuo savo burnos paskutinį duonos kasnį, kad padėtų draugui.
J.Biliūnas ir J.Biliūnienė susipažino 1901 metais Šiauliuose, kur Julija dalyvavo pažangaus jaunimo veikloje, o J.Biliūnas atvyko išvarytas iš Tartu (Estija) universiteto už tai, kad prisidėjo prie studentų sukilimo. Judviejų ryšys stiprėjo ne dienomis, o valandomis, todėl nenuostabu, kad, laikui bėgant, draugystė virto meile. 1904 metais jie susituokė. Paskutiniuosius dvejus rašytojo gyvenimo metus jie visą laiką buvo kartu Ciuriche (Šveicarija), Zakopanėje (Lenkija), o vasaromis Lietuvoje, Šiauliuose, Anykščiuose, kur abu gimė ir užaugo. Žmona kiek galėdama saugojo savo vyrą nuo rūpesčių, guodė, ramino, teikė vilties, nušvietė ir sušildė savo meile sergantį rašytoją. Būtent per dvejus paskutinius savo gyvenimo metus J.Biliūnas parašė reikšmingiausius apsakymus, tokius kaip Brisiaus galas. Beje, daugelis paskutiniųjų kūrinių rašyti nebe paties rašytojo, o jo žmonos ranka, nes sunkiai sergantis J.Biliūnas nebenulaikė plunksnos, nors kūrybinė jo mintis buvo gyva ir stipri. Jis mirė 1907 metais, palikęs savo žmoną ir nutraukęs šį be galo stiprų meilės ryšį.
Kiekvienas šių rašytojų buvo labai talentingas, tačiau galbūt
ne visiems jų būtų pavykę pasiekti tokių kūrybinių aukštumų be artimų
moterų pagalbos. Akivaizdu, kad moterys prašviesino jų gyvenimą
ne tik savo žavesiu, bet ir protu, nes visos jos buvo išsilavinusios,
mylinčios ir geranoriškos, trokštančios kiek įmanoma labiau pagelbėti
savo geriems draugams arba sutuoktiniams.
Parengė Andrius TEIŠERSKIS
© 2007 XXI amžius
|