|
Gyvenimo vingiuose
Juozas Keliuotis apie Juozą Albiną Herbačiauską
(Tęsinys. Pradžia Nr. 18,
20, 22,
25, 27)
Tai taręs patikrino visus redakcijos kampus, žvilgtelėjo
ir į administraciją, ir į tynės kambarį, bet niekur nieko neradęs
nusiramino ir tarytum ėmė gėdytis.
Nepyk, jei taip išėjo... Matai, kad šįvakar aš girtas... Gal kiek ir padauginau?... Bet žinai, toks jau mūsų gyvenimas... Be gėrimo neapsieisi... Eime į božegraiką: ten mudu abu dar išgersime ir viską pamiršime...
Labai dėkui, pone Vienožinski, bet juk jūs žinote, jog aš nemėgstu gerti, aš jam atsakiau.
Matau, jog tu jau pyksti ant manęs, įsižeidei, kad aš išvaikiau visą susirinkimą... Ką gi padarysi, jei taip išėjo... Ateisiu rytoj, tada ir susitaikinsime, o dabar sudie...
Atsisveikino ir kiek suglumęs išėjo. Kitą dieną tikrai vėl atėjo, nuoširdžiai manęs atsiprašė ir įgaliojo atsiprašyti visų klubo dalyvių. Žinoma, mes jam visi atleidome, incidentas buvo pamirštas ir jis niekad nebepasikartojo, ligi kol klubas gyvavo.
J. A. Herbačiauskas, mėgęs iš kitų juokauti ir linkęs visada švaistytis sąmojingais posakiais, nelabai mėgo, jei kas bandydavo iš jo pajuokauti, tada įsižeisdavo ir atsimindavo šį įžeidimą ir giliai dėl to kentėdavo. Profesorius M. Romeris, kuris jį labai gerbdavo, viešai skelbdavo, jog tik J. A. Herbačiauskas padaręs jį tikru ir sąmoningu lietuviu. Jis kaip sulenkėjęs Lietuvos bajoras anksčiau studijavo Krokuvoje, kur J. A. Herbačiauskas dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. M. Romeris nueidavo klausytis jo paskaitų ir persiėmė lietuvių tautinio atgijimo idėjomis. Ir dar karo laikais lenkų kalba parašė apie Lietuvą knygą, kurioje kitiems Lietuvos sulenkėjusiems bajorams skelbė lietuvių tautinio atgijimo idėjas ir kritikavo lenkų nacionalistų teiginius atgimstančios Lietuvos atžvilgiu. Ir susikūrus nepriklausomai Lenkijai jis nepanorėjo jai tarnauti ir net jo buvusio draugo ar tik pažįstamo Pilsudskio kviečiamas nenuvyko į Lenkiją, bet prisišliejo prie lietuvių ir visą laiką gynė jų interesus prieš lenkų nacionalistų egoistines užgaidas. Jis buvo įsitraukęs į Naujosios Romuvos sąjūdį, bendradarbiaudavo žurnale ir lankydavos jos klubo posėdžiuose.
Vieną vasarą jis J. A. Herbačiauską pakvietė į savo dvarą paviešėti. J. A. Herbačiauskas mielai priėmė pakvietimą ir išvyko. Obelių stoty laukė atsiųsta prof. M. Romerio karieta J. A. Herbačiauskui parvežti į dvarą. Buvo tamsi vasaros naktis. Staiga, važiuojant pro krūmus, išniro vaiduokliais persirengę Romerio dvariškiai, žinoma, šeimininko paruošti, ir užpuolė keleivį, kuris save vadino mirusiųjų karalystės ambasadoriumi Lietuvai. J. A. Herbačiauskas mirtinai išsigando vaiduoklių, o sužinojęs teisybę, labai įsižeidė ant šeimininko. Ir kai jis buvo netekęs darbo universitete ir tikrai buvo reikalingas draugų materialinės paramos, prof. M. Romeris jį vėl pakvietė visą vasarą paviešėti jo dvare, tai J. A. Herbačiauskas griežčiausia forma atmetė šį pakvietimą, nes negalėjo pamiršti patirto įžeidimo su vaiduokliais ir nepasistengė suprasti, jog tuo prof. M. Romeris norėjo tik bičiuliškai pajuokauti, o ne jį įžeisti. Ir veltui aš bandžiau jam įkalbėti priimti pakvietimą: Vasaros poilsis kaime labai jums praverstų, jūs sustiprėtumėt fiziškai, jūsų nervai nurimtų ir jūs vėl galėtumėt grįžti ir į darbą, ir į kovą dėl šviesesnės Lietuvos. Ne, aš niekad daugiau pas jį nebevyksiu: jis tyčiojas iš manęs, o be to, aš neturiu frako po jo dvarą vaikštinėti, - atsakydavo jis, ir aš turėdavau su juo sutikti. Be to, jis buvo per daug įsitraukęs į miestiškų kavinių, restoranų ir teatrų gyvenimą ir kaimo gamta jo jau ne tik nebeviliodavo, bet ir savotiškai gąsdindavo.
J. A. Herbačiauskas ėmė vis daugiau bendradarbiauti Naujojoj Romuvoj. 1931 metais jis čia parašė šiuos straipsnius: Mano linkėjimai (ne būrimai), Paskendusio balso varpai, Mūsų tautos charakterio (būdo) ir misijos (pašaukimo) klausimu, Kultūra ir kultūros žmogus, Resurecturus ta salutat, o Patria! 1932 metais parašė šiuos straipsnius: Vakariečiai ir Rytiečiai, Sveikinimo proklamacija, Gana literatūrinio žagsėjimo! Mūsų literatūros klausimai, Mūsų teatro opiausiuoju klausimu; 1933 metais Atsargiai su liepsna!, Intrigantams žodis, Paskutinis pamokslas (J. Tumo atminčiai) ir t. t.
Skaitytojai jo straipsniais labai domėjosi ir tiesiog reikalavo vis daugiau jų spausdinti. Dėl jų turinio aktualumo ir jų formos dinamiškumo ir originalumo jie visiems buvo įdomūs. Juos godžiai skaitė ir tie, kurie buvo priešiškai jam nusiteikę.
Žinoma, ne visiems to meto įtakingiems asmenims tai patiko ir jie stengėsi visaip mane paveikti, kad liaučiausi jo straipsnius spausdinęs ir net principiškai atsisakyčiau jo bendradarbiavimo. Štai rašytoja S. Čiurlionienė-Kymantaitė 1932 metais man paskambino telefonu ir štai ką pareiškė: Jūs Naujojoje Romuvoje beveik kiekviename numeryje spausdinate Herbačiausko straipsnius arba ką nors rašote apie jį tai ne visiems patinka, neišskiriant ir kai kurių jūsų bendradarbių. Aš ne tik savo, bet ir daugelio Humanitarinių mokslų fakulteto profesorių ir dėstytojų vardu jums patariu daugiau jo straipsnių nebespausdinti ir mažiau apie jį rašyti. Aš tikiuos, jog jūs, kaip dar jaunas žmogus, manęs, kaip vyresnio žmogaus, paklausysite.
Gerbiamoji ponia, aš atsakiau, - telefonu būtų nepatogu principiškai ginčytis dėl Herbačiausko ir dėl jūsų patarimo. Šiuo atveju aš galiu jums ir jūsų kolegoms profesoriams štai ką pasakyti: nepavydėkite Herbačiauskui populiarumo, o patys daugiau rašykite į Naująją Romuvą, tada gal ir Herbačiauskui liks ten mažiau vietos, juk nepamirškite to fakto, kad aš kas savaitę turiu išleisti po vieną žurnalo numerį. Tuo ir pasibaigė šis pasikalbėjimas. Aš žinojau, jog anksčiau Krokuvoj S. Čiurlionienė-Kymantaitė, tada jo studentė, artimai draugavo su J. A. Herbačiausku, o šiuo metu juodu asmeniškai buvo susipykę: J. A. Herbačiauskas viename savo straipsnių Naujojoj Romuvoj ją netiesioginiu būdu buvo pavadinęs višta, o S. Čiurlionienė atsisakydavo dalyvauti kviestiniuose pietuose, jei juose dalyvaudavo Herbačiauskas.
Kitąsyk respublikos prezidentas A. Smetona, pakvietęs mane pas save, pastebėjo, jog J. A. Herbačiauskas Naujojoj Romuvoj spausdinamuose straipsniuose dažnai švaistosi vyriausybę įžeidžiančiais posakiais. Žinoma, aš pažįstu J. A. Herbačiauską ir jis niekad nesutiks, kad jo straipsniai būtų braukomi ir taisomi, tada ar ne geriau būtų visiškai atsisakyti nuo jo bendradarbiavimo? Parėję į namus, rimtai pagalvokite šiuo klausimu. Aš A. Smetonai į šią užuominą nieko neatsakiau ir nieko nepažadėjau, o tik toliau spausdinau jo straipsnius, jų nebraukydamas. Tada kun. V. Mironas, vienas tautininkų šulų, per Faustą Kiršą man pastebėjo, jog aš per daug pasidavęs J. A. Herbačiausko įtakai ir jog tas geruoju nesibaigsią. Tai jau buvo beveik grasinimas, bet aš ir į tai neatkreipiau jokio dėmesio. Tik staiga Kauno komendantas Tolevičius man kaip Naujosios Romuvos redaktoriui paskiria administraciniu būdu sumokėti 500 litų baudą arba atsėdėti vieną mėnesį kalėjime. Komendantas paaiškino, jog ši bauda uždėta daugiausia už J. A. Herbačiausko straipsnių spausdinimą. Aš sumokėti 500 litų baudą atsisakiau, vadinasi, turėjau eiti vienam mėnesiui į kalėjimą. Faustas Kirša kreipėsi į kun. V. Mironą, pastebėdamas, jog bus labai negražu kultūros žurnalo redaktorių pasodinti į kalėjimą ir jog jis turėtų paveikti vyriausybę, kad ši bauda būtų panaikinta. Kun. V. Mironas Faustui Kiršai štai ką atsakė:
Naujoji Romuva sklidina išpuolių prieš vyriausybę. Jei ir ne visada tenai tiesiogiai vyriausybė puolama, tai priešvyriausybinių užuominų pilna kiekvienam numery, ypač jų daug J. A. Herbačiausko straipsniuose. Opoziciniuose politiniuose dienraščiuose mažiau kritikuojama vyriausybė, negu Naujojoj Romuvoj. Toliau to nebegalima toleruoti! Aš ne tik neužtarsiu J. Keliuočio, bet vyriausybės paprašysiu, kad dar padidintų šią baudą.
Faustas Kirša man pažodžiui atpasakojo savo pasikalbėjimą su kun. V. Mironu ir padarė pesimistines išvadas. Nebebuvo kas kita bedarą, kaip pasiruošti sėstis į kalėjimą, nes baudos sumokėjimo terminas jau baigėsi. Aš išsimaudžiau redakcijos vonioje, užsivilkau švarius marškinius, susipakavau ryšulėlį naujausių, dar neskaitytų romanų ir savo darbo kabinete redakcijoj laukiau atvykstant policininkų mane paimti į kalėjimą. Susirinko būrelis artimiausių Naujosios Romuvos bendradarbių su manim atsisveikinti. Liko tik pusė valandos baudos terminui sumokėti. Aš redakcijos sekretoriui daviau paskutines direktyvas dėl sekančio žurnalo numerio. Susirinkę bičiuliai bendradarbiai įkalbėjo dar paskambinti krašto apsaugos ministrui pulk. Giedraičiui. Aš paėmiau telefono ragelį ir paskambinau.
Pone ministeri, liko tik pusė valandos jums žinomai man uždėtai baudai sumokėti. Aš jos nesumokėsiu. Šiuo metu esu Naujosios Romuvos redakcijoj, Laisvės alėjoj nr. 31 b, kur jūsų atstovai gali mane rasti paimti į kalėjimą. Aš tam jau visiškai pasiruošęs. Su manim yra mano draugai bei žurnalo bendradarbiai atėję manęs palydėti į kalėjimą.
O kodėl jūs vis dėlto negalite sumokėti baudos? paklausė ministras. Rodos, ji nėra jau tokia didelė?
Jei jos vis dėlto nesumokėjau, tai todėl, kad to negaliu padaryti.
Aš jus suprantu, pone redaktoriau, jūs norite sukelti viešą skandalą! Jūs tokiu savo elgesiu norite visuomenei pasakyti: štai kokia mūsų valdžia ji sodina į kalėjimą net nepartinio kultūros žurnalo redaktorių! Aš nesitikėjau, jog jūs mums padarysite tokį nemalonumą!
Pone ministeri, aš neieškau skandalo. Aš tuo tik noriu pareikšti protestą prieš spaudos laisvės varžymą. Jei aš dabar sumokėčiau šią baudą, tai greitai būtų skiriamos dar didesnės baudos. Tuo norima užgniaužti bet kokią kritiką, o be kritikos nebebūtų galima jokia pažanga.
Pone redaktoriau, aš panaikinčiau šią baudą, jei ji būtų tik komendanto paskirta. Bet ši bauda jums skirta ministrų tarybos nutarimu, o tokio nutarimo aš negaliu panaikinti. Aš dabar tiesiog pats nežinau, kokią būtų galima rasti išeitį šiam skandalui išvengti.
Aš irgi to nežinau, pone ministre! atsakiau.
Na, gerai! Padėkite ragelį. Aš dar pagalvosiu. Aš labai nenorėčiau jus pasodinti į kalėjimą.
Padėjau telefono ragelį. Tas pusvalandis ilgai ir neramiai slinko. Stengiamės gyvai ir linksmai kalbėtis, bet nieko iš to neišėjo. Visus slėgė jau atviri kalėjimo vartai, kaip didžiulio juodo paukščio plevenimas tamsią naktį. Tik štai už pusvalandžio į redakciją įžengė karininkas, kariškai mane pasveikino ir įteikė man prezidento A. Smetonos pasirašytą raštą. Jame man pranešama, jog Respublikos Prezidentas, remdamasis krašto apsaugos ministro raportu, man paskirtą pabaudą panaikina.
Karininkas paprašė mane pasirašyti, jog tokiais tai metais, tokią dieną ir tokią valandą gavau tokį raštą. Raštą pasirašius, karininkas dar man pranešė, jog Respublikos Prezidentas mane kviečia tuojau pas jį atvykti. Tuojau aš vykstu! atsakiau karininkui. Šis vėl kariškai atsisveikino ir išėjo.
Aš tuojau atsisveikinau su atvykusiais mane išlydėti draugais ir išėjau į gatvę. Pradžioj norėjau paimti taksi, bet kiek pagalvojęs nusprendžiau pėsčias vykti. Juk prezidentūra čia netoli, o man visada reikia būti taupiam: Naujosios Romuvos finansinė būklė visada buvo katastrofiška, tik reikėjo tai visada slėpti nuo viešumos, kitaip buvo galima netekti kredito spaustuvėje ir popierio fabrikuose. Man atvykus į prezidentūrą, aš tuojau prezidento buvau priimtas. Prezidentas buvo geros nuotaikos ir mudu ištisą valandą gyvai kalbėjomės įvairiais Lietuvos kultūros klausimais. Apie baudą nei jis, nei aš nė vienu žodžiu neužsiminėme. Tik į priimamąjį įėjus prezidento adjutantui ir pranešus, jog atvyko užsienio reikalų ministras, aš pakilau išeiti. Pakilo ir prezidentas ir prieš atsisveikinant tarė man šiuos žodžius:
Aš, remdamasis krašto apsaugos ministro raportu, ministrų tarybos jums uždėtą baudą panaikinau. Čia pasikarščiavo ministrų taryba, na, ir jūs savo žurnale nesivaržote puldinėję vyriausybę. Dabar laikysime šį incidentą baigtu. Aš daviau direktyvas karo cenzūrai, kad nė vienas laikraštis negalėtų paskelbti, jog jūs buvote baustas. Aš tikiuosi, jog ir jūs apie tai daugiau niekam neskelbsite.
Tai taręs atsisveikino, nereikalaudamas iš manęs jokio pareiškimo. Aš tyliai atsisveikinau su prezidentu ir išėjau iš priimtuvės. Prezidento adjutantas mane palydėjo ligi drabužinės, kritikuodamas kai kurias N. Romuvos pozicijas.
J. A. Herbačiauskas darėsi vis populiaresnis Lietuvoje. Anksčiau platesnės visuomenės jis vis dar buvo laikomas keistuoliu ir variotu, o dabar rimtame žurnale reguliariai spausdinami jo straipsniai, studentai nuolat kviečia jį į savo susirinkimus, kuriuose jis visada turi milžinišką pasisekimą. Jis buvo pirmaeilis oratorius, turėjo tikrą improvizatoriaus talentą, publika jo klausydavos kaip užhipnotizuota, nors joje būdavo ir priešiškai jam nusiteikusių žmonių. Tik po valandos kitos vėl šie atgaudavo pilną savo sąmonę ir vėl imdavo jį kritiškai vertinti. Savo populiarumo viršūnę jis pasiekė 1932 m. pirmojoje pusėje, kai buvo minimas jo 25 metų literatūrinio darbo jubiliejus (nuo Gabijos pasirodymo 1907 m.). Į studentų humanitarų draugijos universitete surengtą jo jubiliejaus minėjimą suplaukė daugiau kaip tūkstantis žmonių.
© 2008 XXI amžius
|