|
Gyvenimo vingiuose
Juozas Keliuotis apie Juozą Albiną Herbačiauską
(Tęsinys. Pradžia Nr. 18,
20, 22,
25)
Vincas Krėvė, Sofija Čiurlionienė, Liudas Gira,
Kazys Binkis ir Balys Sruoga lygiagrečiai plėtojo šiuos teiginius
ir savo kūrybą grindė liaudies kūrybos pradais (Šarūnas, Dainavos
šalies padavimai, Dul - dul - dūdelė, Žalioji pievelė, B. Sruogos
pirmoji lyrika ir jo liaudies dainų moksliški tyrinėjimai, K. Binkio
Eilėraščiai ir kt.). Tuo buvo griaunama A. Jakšto ir Maironio
klasikinė eilėdara ir ieškoma naujų laisvų kelių, kuriama nauja
literatūra, pagrįsta liaudies kūrybos turiniu, o itin jos forma.
Vincas Krėvė ir Balys Sruoga, o ne kas kitas, J. A. Herbačiauską buržuazinės nepriklausomybės pirmaisiais metais pasikvietė iš Krokuvos į Lietuvą. Aš pats skaičiau ir turėjau savo archyve V. Krėvės ir B. Sruogos laiškus, rašytus J. A. Herbačiauskui, kuriuose juodu karštai kvietė būtinai atvykti į Lietuvą, o B. Sruoga net nurodė jam konkretų uždavinį kovoti su klerikalizmu.
Deja, šie laiškai karo metu yra žuvę. Bet grįžęs Lietuvon J. A. Herbačiauskas su Vincu Krėve ir su Baliu Sruoga nesusigyveno, nesuderino savo kūrybinių pastangų, o ilgainiui jie pasidarė tiesiog priešai. Kai aš susipažinau su J. A. Herbačiausku, jo santykiai su V. Krėve ir B. Sruoga buvo jau ne tik nebe draugiški, bet priešiški. Ir kai aš su J. A. Herbačiausku sėdėdavau Konrado ar Metropolio kavinėj, tai Krėvė su Sruoga, praeidami pro mūsų staliuką, visada Herbačiausko adresu kaip kulką paleisdavo pašaipią repliką, o J. A. Herbačiauskas piktai jiems atsikirsdavo: Aaa! Jau Patas ir Patašonas atėjo! ar dar kaip kitaip.
Aš ne kartą Herbačiausko teiravaus, kodėl jis taip nesugyvena su savo kolegomis, jis piktai juos tada apibūdindavo, tvirtindavo, jog jie labai jam pavydi populiarumo ir originalumo ir todėl jį persekioja; jie nori jį paversti savo klapčiuku, o kadangi jis niekad ir niekam tokiu nebuvęs ir nebūsiąs, tai jie ir laiką jį priešu, ir persekioja ir persekiosią ligi pat mirties.
O aš su J. A. Herbačiausku vis labiau susigyvenau. Aš irgi jaučiaus vienišas: arčiau nebuvau susigyvenęs nė su viena iš buržuazinių srovių, nors ne viena mane savinosi, bet ir stengėsi veikti mane savo naudai ir kontroliuoti mano veiksmus. O aš norėjau būti laisvas ir stengiaus savarankiškai elgtis, tas iššaukdavo nuolatinių nesusipratimų ir konfliktų. Aš stengiausi atsistoti aukščiau šių visų srovių, nei vienai jų nepriklausyti, nei vienos jų drausmei nepasiduoti, nei vienai jų netarnauti, o priešingai, iš kiekvienos jų pasirinkti sau tinkamus pradus ir bendradarbius ir kurti naują visuomenę, naują sąjūdį.
Mudviejų šis vienišumas ir tendencijos būti savarankiškais mudu taip suartino, jog pradėjome beveik kasdien susitikinėti. Aš kalbamomis valandomis, užuot sėdėjęs redakcijoj, nueidavau į kavinę ir tuo bendradarbius versdavau manęs ieškoti ne redakcijoje, bet Konrado ar Metropolio kavinėje. Daugiausia J. A. Herbačiauskas mane ir pripratino lankyti kavines, kurių anksčiau aš visiškai nepažinojau. Jei kurią dieną aš vis dėlto neatvykdavau į kavinę, tai Herbačiauskas užsukdavo į redakciją ir pakviesdavo drauge papietauti Metropolio restorane. Tad ilgainiui ne tik drauge gerdavome kavą, bet drauge ir pietaudavome. Prie mudviejų dažniausiai dar prisijungdavo operos solistė Marijona Rakauskaitė ir jos intymus draugas poetas Faustas Kirša. M. Rakauskaitė talentinga dainininkė, irgi individualistė ir labai savarankiško charakterio. Ji labai gerbė ir mylėjo J. A. Herbačiauską, pritardavo visiems jo teiginiams ir metodams, girdavo net visus jo paradoksus ir ekstravagancijas, kai aš bandydavau su juo kartais nesutikti ir ne kartą su juo susiginčydavau. M. Rakauskaitė tiesiog egzaltavo Herbačiausko individualizmą. Faustas Kirša buvo svajotojas, idealistas ir individualistas, nesistengė sudaryti jokios karjeros, nepritapo nė prie vienos buržuazinių srovių, nors atrodė artimas tai tautininkų, tai krikščionių srovei. Jis irgi jautėsi vienišas ir nusivylęs buržuazine nepriklausomybe: savo Pelenuose jis raiškiai atskleidė buržuazinės visuomenės ydas ir žaizdas, bet kokia turėtų būti ta visuomenė, o itin kaip ją reformuoti, jis aiškiai to pats nežinojo. Jis poetas, jis svajotojas, jis kritikas, bet jis ne politikas, ne reformatorius, ne sociologas. Šiaip jis buvo ramaus charakterio, neliepsnodavo ir nedegdavo kaip Herbačiauskas ir nemėtydavo žaibų ir perkūnų, bet tyliai klausydavos visų nusiskundimų, tik kartais imdavo ironizuoti savo karštą pašnekovą, ne iš piktumo, bet daugiau dėl įdomumo, nuobodžiui ir monotonijai išblaškyti. Šis ironizavimas dar daugiau įkaitindavo J. A. Herbačiauską, ir šis tiesiog imdavo šaukte šaukti, rėkte rėkti.
F. Kiršai, matyt, tai būdavo labai įdomu, ir jis tada toliau ramiai patenkintas rūkydavo savo pypkę, o M. Rakauskaitė entuziastiškai pritarinėdavo Herbačiauskui ir drąsindavo jį į ekstravagantiškiausius žygius ir į subjektyviausius paradoksus.
Kartais prie mūsų prisijungdavo kita operos dainininkė Adelė Galaunienė. Ši buvo atleista iš teatro ir tokią savo būklę laikė moraline mirtimi. Ji niekaip negalėjo susitaikinti su bedarbės aktorės būkle ir nuolatos dėl to skųsdavosi ir aimanuodavo, bet nerezignuodavo ir žūtbūt stengėsi vėl prasimušti ir spindėti visuomenėj. Ji į mūsų pokalbius įnešdavo sentimentalizmo gaidą, egzaltuodavo sentimentalų patriotizmą ir nuolat nusiskųsdavo Kipro Petrausko egoizmu, kuris ją ir pražudęs.
Retkarčiais čia pasirodydavo ir meno istorikas Paulius Galaunė: jis su pikta ironija kritikuodavo visuomenės obskurantizmą, bet buvo kaip ir F. Kirša ne politikas ir neturėjo jokių socialinių idėjų jai reformuoti.
Kartais į šį individualistų būrelį įsibraudavo ir visiškai svetimų jam žmonių: šių vieni išsigandę ir suglumę tylėdavo, kiti, akiplėšiškesni, bandydavo nesutikti, pasiginčyti, paabejoti ar paerzinti, tada kildavo tikra audra, ir jie po to jau vengdavo įsitraukti į ginčus su šiais savotiškais, nesuprantamais žmonėmis. O jaunieji dailininkai, dažniausia vadinami modernistais, visada labai mėgdavo J. A. Herbačiauską, mielai jo klausydavos, jam pritardavo, juo tikėdavo, tik, žinoma, ne visada jį teisingai suprasdami. O iš jaunųjų rašytojų retas kuris lankydavo kavines ir restoranus: jie taip ir neturėjo progos arčiau su juo susipažinti. Žurnalistai juo labai domėdavosi ir dažnai apie jį parašydavo ir skelbdavo kai kuriuos jo paradoksus.
J. A. Herbačiauskas atsilankydavo ir į Naujosios Romuvos klubo posėdžius. Jam dalyvaujant jau negalėdavo vykti ramus kokio nors klausimo svarstymas. Tuojau jis sakydavo triukšmingą, deklaratyvinio pobūdžio kalbą, kuri nustelbdavo visų kitų pastangas ką nors pasakyti. Jis turėjo stiprų oratoriaus balsą, turėjo improvizacijos talentą ir sunku būdavo kam nors kitam su juo rungtyniauti. Ir ta proga jis mėgdavo smarkiai kritikuoti ir mokyti čia pat dalyvaujančius posėdyje. Itin užsipuldavo rašytojus, jei jų pastebėdavo posėdyje. Imdavo kiekvieną atskirai kritikuoti, mokyti ir nurodinėti, kokiu jis turėtų būti. Jaunieji rašytojai tada raudonuodavo, suglumdavo ir negalėdavo nei jam atsikirsti ir nemokėdavo padaryti savo individualios deklaracijos, kurios Herbačiauskas iš kiekvieno rašytojo reikalaudavo.
Dailininkai jam pritardavo, plodavo, kartkartėmis jo šio to paklausdavo ar toliau vystydavo jo mintis. Aktoriai išsižioję jo klausydavos ir niekad nebandydavo jam prieštarauti. Kartą į klubo posėdį buvo atsilankęs vienas iš aukštesnių tautininkų valdininkų, jis pareikalavo, kad rašytojai ir dailininkai kurtų patriotinę tautinę kūrybą, o ne blaškytųsi beieškodami naujų kelių. J. A. Herbačiauskas tuojau paėmė žodį ir sarkastiškai ir sąmoningai ėmė triuškinti valdininko teiginius:
Ką jūs vadinate patriotine ir tautine literatūra? šaukė jis. Ar jūs apie tai turite kokį nors supratimą? Jūs tik norite, kad rašytojai ir dailininkai jūsų dėdėms ir dėdienėms kutentų padus, kad jiems smilkintų patriotinio jovalo smilkalus, kad jie galėtų ramiai išnaudoti ir apgaudinėti tautą ir laisvalaikiais paleistuvauti!
Jūs norite, kad dailininkai nupieštų Nemune besimaudančią vyriausybę ir tai vadinsite patriotiniu menu. Jūs ieškote tik padlaižių, pataikūnų, vergų, parsidavėlių, o kūrėjai jums nereikalingi, nes jie visada maištininkai, nerimo kėlėjai, trukdą valdantiesiems ramiai miegoti ir vagiliauti! Jūs iš kūrėjų reikalaujate mirti badu, būti herojais, kad tauta būtų gyva ir kad jūs galėtumėt ramiai ją valdyti, išnaudoti ir apvaginėti! Ne, mes nemirsim badu, kad jūs galėtumėt ramiai būti niekšais, mes trenksime į jūsų idiotiškas makaules ir jūs visi virsite bekonais, kiaulėmis, tokiais, kokiais iš tiesų esate, ir jums bus didelė gėda, ir jūs nežinosite, kur besprukti nuo tautos teismo ir juoko!
Minėtas valdininkas spruko pro duris, suskubęs man, kaip klubo pirmininkui, mesti šiuos žodžius:
Aš niekad ir niekur tokių kalbų nesu girdėjęs ir niekad tokių žmonių nebuvau matęs ir kol esu gyvas niekad daugiau į jūsų klubo posėdžius nebeateisiu!
J. A. Herbačiausko kalba buvo palydėta triukšmingais plojimais ir jis triumfuodamas irgi pasišalino, nes nebebuvo apie ką bekalbėti ir su kuo besiginčyti.
Viename klubo posėdy rašytojas Ignas Šeinius, tada buvęs Lietuvos atstovu Švedijoje, skaitė pranešimą apie skandinavų šiandieninį meną. Pranešimo metu į klubą triukšmingai įsiveržė smarkiai įkaušęs dail. J. Vienožinskas ir iš karto demonstratyviai pareiškė:
Aš tyčia specialiai išgėriau, kad ir jums teisybės žodį pasakyčiau. Jūs visus kritikuojate, o šį kartą aš jus pačius kritikuosiu!
Tai pasakęs pirmiausia ėmė kibti prie jaunųjų dailininkų:
Aš jus išperėjau, o jūs, vos išsiritę iš kiaušinio, dar viščiukais būdami, jau drįstate per aukštai kiloti galvas.
Jis, matyt, čia turėjo galvoje mano pasikalbėjimą su Nepriklausomųjų dailininkų draugijos pirmininku dail. A. Valeška, kuris buvo paskelbtas pastarajame Naujosios Romuvos numery. Matyt, J. Vienožinskiui tame pasikalbėjime ne viskas patiko, matyt, jis ėmė būgštauti per greito jaunųjų dailininkų įsigalėjimo, nors jis pats juos mokė, ugdė ir kėlė į viešumą ir jaunieji jį laikė neginčijamu savo vadu ir mokytoju. Bet ką čia gali supaisyti, kokia mintis gali šauti girto žmogaus galvoje? Gal šiuo žygiu jis ieškojo tik pramogos, tik norėjo pasiautėti girto žmogaus teisėmis.
Jaunieji dailininkai nė kiek neįsižeidė girdėdami J. Vienožinskio priekaištus, o tik juokėsi: jie buvo puikiai susigyvenę su savo mokytojo išdaigomis. Jie man tik pasiūlė: Jei nori, mes jį sučiupsime, surišime ir išmesime lauk.
Aš su tuo nesutikau. Kam reikalingas šis skandalas? Jis lengvai nepasiduos. Nebus išvengta sužeidimų. Juk jis vis dėlto už mus visus vyresnis ir mums brangus žmogus. Ar mes tuo jo neįžeisime? Ar ne geriau bus, jei patys ramiai išsiskirstytume: jis išsiblaivys ir pats gailėsis dėl tokio savo žygio. Dailininkai manęs paklausė ir jo nelietė. Tada jis kibo prie čia pat sėdinčio Fausto Kiršos, kuris neseniai buvo paskirtas Lietuvos aido kultūros skyriaus redaktorium:
Tu, Kirša, buvai mūsų žmogus, o dabar jau beveik oficiozo redaktorius! Bet kokia tavo programa? Kokia tavo ideologija, kurios manai laikytis Lietuvos aidą redaguodamas? Kodėl tu jos nesurašei ir neatsinešei štai į mūsų klubą jos paskaityti ir gauti jai pritarimą? Matai, tu jau darais valdžios žmogum! Ir su kūrybine visuomene nebenori skaitytis? Atsakyk, ar ne taip?
O gal tu iš viso neturi ką tautai pasakyti? Tai tada kaip drįsai pradėti eiti tokias pareigas?
Kirša tylėjo ir ramiai sau rūkė pypkę, nerasdamas reikalo su girtu žmogumi ginčytis. O Vienožinskiui būtinai norėjosi su kuo nors susiginčyti, o gal ir fiziškai susipešti. Kiršai nereaguojant į jo užsipuolimus, jis nuo jo nusigręžė, o gal ir visai pamiršo ir dabar kibo į J. A. Herbačiauską, iššaukiančiai žiūrintį į jį:
O tu feuerverteri, ko taip žiūri į mane? Ar manai, kad aš išsigąsiu tavo perkūniškos išvaizdos ir tavo žaibiškų žvilgsnių? Ak, tu nepripažintas Lietuvos pranaše! Juk tu 33 kartus į dieną pats sau prieštarauji! Lietuvai nereikalingi tokie feuerverteriai, suriko kiek begalima baisesniu balsu.
J. A. Herbačiauskas pakilo ir ramiai, bet raiškiai tarė:
Dievas sutvėrė kiaulę, bet aš jai nenusilenksiu!
J. Vienožinskis, užgirdęs šiuos žodžius, atšoko nuo J. A. Herbačiausko, nors jau buvo bekimbąs į jo garbanas ir savo paklaikusiu žvilgsniu ėmė ieškoti naujos aukos. Ir štai jis pastebėjo, jog Ignas Šeinius, nekreipdamas jokio dėmesio į jo siautėjimą, toliau ramiai ir nuobodžiai pasakoja apie skandinavų meną.
Nutilk tu, diplomate! subaubė nežmonišku balsu.
Ignas Šeinius, kaip tikras diplomatas, ir toliau nekreipė dėmesio į girto žmogaus siautėjimą ir ramiai sau šnekėjo pasirinktąja tema. J. Vienožinskis įsiuto, kiek begalima, atsiraitojo savo švarko rankoves ir su didžiulėmis plikomis rankomis ėmė artintis prie ramaus diplomato. I. Šeinius tai matydamas nutilo. Visi posėdžio dalyviai vienas po kito kilo iš vietų ir ėmė skirstytis į namus. Visiems išsiskirsčius, išėjo ir J. Vienožinskis. Bet po kokio pusvalandžio jis vėl sugrįžo ir man tarė:
Atėjau patikrinti, ar iš tiesų visi išsiskirstė. Aš pamaniau, jog jie buvo išėję tik tam, kad aš išeičiau, o man išėjus jie vėl galėjo susirinkti ir toliau posėdžiauti ir kalbėtis. Ot būčiau davęs, būčiau mušęs, jei būčiau vėl ką nors čia užtikęs! Ar Galaunė tik nėra grįžęs? Gal tu jį kur
nors čia paslėpei? Ot aš jam duočiau, jei dabar užtikčiau!
© 2008 XXI amžius
|