Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Atmintis

Bernardas Brazdžionis – Jonas Juškaitis

Laiškai 1982–2002 metais

(Tęsinys. Pradžia 2011 m. nr. 88, 90, 92, 94,
2012 m. nr. 9, 13, 16, 17, 20)

Henriko Nagio literatūros vakare Los Andžele. Iš kairės: Henrikas Nagys, Bernardas Brazdžionis ir Pranas Visvydas

Didžiai gerbiamas,

Gavau Jūsų laiškus, pats siunčiau tris banderoles, bet gal dar ne viskas atėjo. Viename laiške buvo Jūsų eilėraščių pluoštas su nuotrauka ir autografu – visas puslapis iš „Lietuvių dienų“. Ačiū už jį. Gal kada rinkinys ir man pateks. Eilėraščiai gražūs ir graudūs. Kitame radau taipogi malonią staigmeną – nuotrauką su H. Nagiu ir P. Visvydu.⁶¹ Visvydą žinau kaip kritiką, teko vienur kitur skaityti ir jo eilių. O H. Nagį, kaip poetą, žinau dar iš „Ateities“ žurnalo prieš karą. Gerai žinau ir jo poeziją svetur. Netikėtumas buvo, kai išgirdau apie jo dabar parašytą Rūpintojėlių ir kryžių Lietuvą…⁶²

Aš metų pradžioje sirgau, todėl ir mano siuntos Jums suvėlintos. Be to, siunčiau ne oro paštu, keliavo žingine. Pirmiausia siunčiau V. Zaborskaitės „Maironį“ ir V. Vanago „Lietuvių rašytojų sąvadą“. Kam perduoti „Maironį“? Tiesiog nežinau. Gal K. Bradūnui ar vienam iš esančiųjų atsiųstoje nuotraukoje. Jeigu nėra gavę ir domisi. Palieku Jūsų nuožiūrai – kas pageidaus turėti.

V. Vanago knyga su tuo linksmu žodžiu pavadinime išėjo ne visai tokia, kaip jo buvo užsimota. Beveik perpus plonesnė. Apkarpyta, apibraukyta… Sumanymas buvo surankioti visus, kas plunksną kur pajudino, kad užmarštyje neišnyktų, kaip Lietuvos upeliai po melioracijos. Nemunas, Neris, Dubysa liks. O daugelis upelių dingo prie žmonių akių. Nė vardų neliko. Todėl šioje nevertinančioje knygoje nutarta dėmesio skirti daugiausia tiems, kurie nepateks į didesnes enciklopedijas ar literatūros istorijas. Kad susiradus čia, būtų galima ieškoti ir vertinti. Kartais vien paminėjimas, kur mirė, daug apie žmogų pasako. Ne visi kol kas galėjo patekti. Ne visus pavyko išaiškinti. Pvz., Eidimtas, romano apie žemaičių plėšiką Jackų autorius, Turčila-Turčilauskas⁶³, dviejų romanų autorius, – dingę. Reikėjo daug susirašinėti, raustis po žinynus ir spaudą, kol pavyko iškrapštyti kokį faktelį. O ir pačiam Vanagui, anot Aisčio, „kaip Babely rizgo ir maišės“ – ką traukti, ką ne? Ypač, kai turėjo patarėjų…⁶⁴ Kas apskritai vertas, kas literatūrai, o ne kitai sričiai priskirtinas? Ne vienas liko pražiūrėtas. Esama šypsenų. Aš juokiuosi Vanagui – kai koks mūsiškis metais kitais jo per anksti paleistas iš kalėjimo, viena vertėja, atrodo, bus prikelta iš numirusių, o vienas vertėjas – be laiko numarintas…

Kai parašėte, kokią spaudą gaunate, man buvo lengviau orientuotis. Pasiunčiau „Švyturio“ tris numerius ir vieną „Jaunimo gretų“. Maironiui, o „Švyturio“ du – pasižiūrėti: dabar jame vis rašoma literatūros temomis. Šiemet išspausdintas nemažas V. Kubiliaus straipsnis apie J. Aistį – su eilėraščiais, lyrikos išleidimo proga. Žinoma, visa tai – tik paskaitymui: kas ką rašo. Dar vėliau siunčiau skirtingų leidyklų išleistas dvi I. Slavinskaitės (tikrai, dabar V. Galinio žmonos) knygeles „Maironis“. Daugiausia minėjo tą spaudą, kur gaunate. Mėginsiu surankioti kitų laikraščių svarbesnius straipsnius.

Jums nupirkau prieš keletą metų „20 poezijos pavasarių“, tų metų „Poezijos pavasarį“ ir G. Cieškaitės eil. rinkinį „Gerti iš gėlių“. Vilniaus konservatorijoje tobulinosi viena lietuvaitė iš Amerikos, jai buvo suteikta siuntimo lengvatų, tad ragino, kad pasinaudotume proga. Aš jos nepažinojau, bet perdaviau per vieną žmogų su Jūsų adresu.

Knygų išsiuntimo vargą tebevargstame. Jeigu retesnė – ją pirma gauti, paskui nupirkti, paskui gauti leidimą Kultūros ministerijos kontoroje (tik trims knygoms iš karto duoda), paskui užmokėti knygos kainos didumo muitą taupomojoje kasoje, paskui pašte apsimokėti ir tvarkyti išsiuntimą. Visur tenka pastovėti eilėse. Tokia tvarka nutąso žmogų kaip velnias po pelkę. Prenumeruojamų knygų (kaip Maironio raštai), dailės albumų išsiuntimui leidimo žmonėms neduodama iš viso. Jei ką iš tokių paskelbia „G. kr.“ – tai tik pirktis už dolerius tautiečiams.

Jūsų prašymu į tą draugiją užėjau. Kartą buvau, kai „G. kr.“ redagavo V. Reimeris, mano viršininkas iš darbo „Lit. ir mene“ laikų. Jo pagalbos reikėjo ištraukti iš pražūties per tą draugiją vieno išeivijoje gyvenančio rašytojo man siųstą A. Giedriaus-Giedraičio „Mūsų Jurbarką“.⁶⁵ Šiemet, V. Kubiliaus patartas (sutapo su jo pagraudenimais „G. kr.“ po kelionės iš Amerikos, kad reikia kaip nors sutvarkyti galų gale knygų išsiuntimą), prisiprašiau, kad per draugiją galėčiau pasiųsti K. Bradūnui Maironio „Raštus“. Mano gautus, mano lėšomis. Apsidžiaugiau, kai leido, nes kitų kelių neradau. Nuėjau dabar ir trečią kartą. Teko kalbėtis su pirm. pavaduotoju Kusta.⁶⁶ Sakė, kad Maironio „Raštų“ pirmą tomą Jums išsiuntę. Knygas „Mano laikas“, „Maironis“, „Poezijos pavasaris“ pasiuntę jie. Kalbėjau ir dėl „Pavasario balsų“ padovanojimo Maironio ar literatūros muziejui Kaune. Taip nuaiškino: knygą turėtumėte pasiųsti draugijos pirmininkui su laišku-prašymu perduoti ją į muziejų. Apie tai ir muziejui pranešti laišku. Tik tokiu būdu, per draugiją, galėtų patekti.⁶⁷

Jau Maironio „Raštus“ gal gavote? Išleista kukliai. Jei tenai netrūktų dviejų himnų, vienos giesmės, vienos satyros ir eil. „A. A.“⁶⁸, vis tiek būtų pilniausias Lietuvoje išleistas Maironio rinkinys. Tačiau netapo tokiu… Prieduose I. Slavinskaitės pasitelkta visa „komentatorių taryba“. Nuobodokai, žinoma. Net klaidų ar neaiškumų neišvengta. Pvz., rašoma, kad eil. „Laiškai“ pirmą kartą publikuotas L. Gineičio sudarytuose „Rinktiniuose raštuose“ 1956 metais. O jį (antrašte „Laiškas“) pirmą kartą paskelbė J. Ambrazevičius 1942 metais 3000 egz. aštuntame „Pavasario balsų“ leidime (septinto, neplatinto, 1940 m. pavykus atspausti tik 10 egz.). Aštuntasis, tik su kitokia Maironio nuotrauka ir menkais patvarkymais, buvo 20000 egz. tiražu pakartotinai išleistas 1944 metais kaip devintas. 1947 metais A. Venclovos buvo išleistas dešimtas leidimas. Aštuntas ir devintas dėl to meto aplinkybių išėjo be keturių eilėraščių, o dešimtas – be daug. Dešimtuoju ir baigiasi Lietuvoje „Pavasario balsų“ leidimai – su papildymais ir praleidimais. Kas pasirodė po to, nauju leidimu dėl savo pobūdžio nelaikytina.

Nežinau, ar turite 1982 metais I. Slavinskaitės triūsu „Versmės“ serijoje („Poezijos biblioteka“) „Vagos“ išleistus „Pavasario balsus“ – parodyti, kaip Maironis savo rinkinį papildydavo ir taisė leidimas po leidimo. Deja, iš josios šito darbo tiek naudos, kiek iš tvirtinimo vienos mano dabar pasiųstosios knygelės gale – kas buvę parašyta ant Maironio antkapio. To leidinio nenaudingumą ji pati pripažino ruošiantis poeto jubiliejui. Kad beprasmiška buvo kalbėti apie leidimus išmėtant nepageidautinus eilėraščius, pripažino, o kad beprasmiška be „Tautos Atgimimo dainiaus“ kalbėti apie antkapio užrašo autentiškumą, teks dar pripažinti.

Per visas savo studijas universitete su kitų grupele turėjau ir lietuvių literatūros speckursus: „išaižėm“ Donelaičio poeziją, vadovaujant J. Lebedžiui, Maironio – V. Zaborskaitei, S. Nėries – D. Saukai. Iš tų seminarų ilgainiui išriedėjo V. Zaborskaitės knyga, J. Girdzijausko „Lietuvių eilėdaros“ skyrius apie Maironį. Aš tenai tyrinėjau „Pavasario balsų“ leidimus (paties poeto, iki šeštojo, dabar pakartotojo „Raštų“ I t.). Visus turėjau savo rankose, išskyrus antrąjį, tą nebuvėlį ar pražuvėlį, o gal ne taip nurodytąjį ar mūsų ne taip suprastąjį. Mano peržiūrėta kiekviena eilutė – ir paties Maironio, ir po mirties kitų leidėjų redaguota (pagal reikalą kiek pakeičiant kalbą).

Jei domintų, galėčiau atsiųsti pernai išleistą „Literatūros ir kalbos“ tomą – „Lietuvių rašytojai laiškuose ir atsiminimuose“ – arba J. V. Gėtės „Poeziją“ – pažiūrėti, kaip vertėme.

Širdingiausiai sveikindamas su Šv. Velykomis,

Jūsų – J. Juškaitis
Vilnius,
1988. III.22.

⁶¹ Pranas Visvydas (Višomirskis) 1946 metais išvyko į Lenkiją, iš ten į Ameriką. Skelbė eilėraščius ir kritikos straipsnius. Kartais ir dabar parašo į „Literatūrą ir meną“.

⁶² Henrikas Nagys Lietuvos Krikšto jubiliejui parašė kantatą „Kryžių ir Rūpintojėlių Lietuva“ (muzika Aleksandro Stankevičiaus) ir man atsiuntė. Perdaviau „Katalikų kalendoriaus – žinyno“ redakcijai, kad patektų kunigams ir į bažnyčias.

⁶³ Turčilą-Turčilauską dabar aiškino Leonas Gudaitis knygoje „Noriu klysti“.

⁶⁴ Emigrantologą Vytautą Kazakevičių ir kitus.

⁶⁵ Siuntė Stasys Santvaras kelis kartus, kol pavyko „pramušti“.

⁶⁶ Kreipiausi į Vytautą Kubilių, kai jis po kelionės į Ameriką per spaudą pasisakė dėl knygų siuntimo kliūčių. Kubilius patarė nueiti tiktai pas Kustą, nes jis „iš Daujotytės kurso“. Kitaip – galimybių gal ir nebūtų.

⁶⁷ Kalbama apie Brazdžionio sumanymą padovanoti muziejui jo redaguotąjį leidimą, apibūdintą ankstesniame laiške.

⁶⁸ „Federantų himnas“, „Jaunosios Lietuvos himnas“, „Kristui Karaliui giesmė“, „Ašaros tarp juokų“. Kelių užuomina į tuos, kurių trūksta… „Maironiečių“ grupelei pas V. Zaborskaitę nepriklausiau.

88, kovo 26

Mielas Kolega,

ką tik atėjo knygų siuntinėlis, kuriame radau Maironio monografiją ir Rašytojų sąvadą. Įdomus tas „sąvadas“. Savotiškas. Pirmas bandymas į vieną vietą suregistruoti visus (net ir grafomanus!), ką nors neva literatūrinio rašiusius ar išleidusius. Gal kai kam ir bus naudingas. Ypač džiaugsis, kurie dar gyvi, tie niekur iki šiol nevertinti rašeivos.

Pirmą kartą sužinojau, kad aš gimęs ne vasario 2 d., o vasario 14-tą. Mama pasakojo, kad aš gimęs „grabnyčių“ vakarą. O jos visada būdavo (ir dabar yra) vasario 2 d.

Klaidingai į metrikus įrašyta vasario 1 diena, kuri oficialiuose dokumentuose taip ir liko. Aš pats savo autobiografijose žymėjau tik vasario 2 d., ko dar tikresnio reikėjo sąvado autoriui ir iš kur jis ištraukė vasario 14-tą, tai tik jis vienas težino.

Apie „idėjines ir menines (autorių) charakteristikas“ geriau nė nepradėti kalbos – čia jau tiek netikslumų, kad sunku daugiau ir sugalvoti. Nenoriu kaltinti autoriaus, gal ir geros jo intencijos, bet rezultatai nekokie.⁶⁸

Už knygas labai esu dėkingas.

Kolegiškai
Bernardas BRAZDŽIONIS

P. S. Keli žodžiai dėl šios skulptūros.

Jos autorius, kaip ir daugiau išeivijos menininkų, kviečiamas dalyvauti Vilniuje rengiamoje šią vasarą dailės parodoje. P. G. yra sukūręs kelias pozas, su viena iš jų žada dalyvauti parodoje. Gal bent tuo būdu pasimatysim veidas į veidą.

⁶⁸ „Vagos“ 1987 metais išleistas V. Vanago „Lietuvių rašytojų sąvadas“ dėl okupacinės cenzūros negalėjo pasiekti sumanytojo tikslo, todėl egzode susilaukė rimtos kritikos, pvz., Algirdas Titus Antanaitis „Akiračiuose“, Henrikas Nagys (Jono Vakario slapyvardžiu) „Nepriklausomoje Lietuvoje“, kuris rašė: „SĄVADĄ reikia skubiai išimti iš apyvartos ir, jeigu to tikrai siekiama, išleisti objektyvų ir tikslų, be jokių tarybinių pagražinimų, leidinį, kad ir tuo pačiu SĄVADO vardu. Toks leidinys būtų tikrai vertingas įnašas ir nuoširdaus bei atviro bendravimo pirmoji nenuduota pastanga“. B. Brazdžionis į laiškus įdėdavo ir tų straipsnių.

1996 metais Rašytojų sąjungos leidykla pateikė antrąjį papildytą ir pataisytą šio bibliografinio vardyno leidimą, o apie datas iš jo reikėtų įsidėmėti: „1800–1915 metais Lietuvoje (be Klaipėdos krašto ir Suvalkijos) veikė rusų įvestas senasis kalendorius, kuris nuo naujojo XIX amžiuje atsiliko 12, o XX amžiuje – 13 dienų. Jo veikimo teritorijoje (tuometinėse Kauno ir Vilniaus gubernijose) gimusių bei mirusių rašytojų gyvenimo datos SĄVADE duodamos naujuoju kalendoriumi, senojo datą pridedant skliaustuose bibliografinės kronikos anotacijose. Pridurtina, jog taip daroma tik tada, kai datos paremtos metrikais. Ten, kur tokios abramos neturėta, jos viengubos, ir katrą kalendorių – senąjį ar naująjį – reiškia, „neaišku“ (p. 8).

Kaip su datomis SĄVADE, taip ir per dvidešimt atkurtos nepriklausomybės metų literatūros moksle pasidarė – katrą (senąjį sovietinį ar naująjį dabartinį) vertinimą reiškia, neaišku…

© 2012 „XXI amžius“