2014 m. balandžio 25 d.    
Nr. 17
(2088)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Senis

Nelyriškas ir nefilosofinis intarpas prie „Senio“ autoriaus minčių kelionės troleibusu metu,  priartėjantis prie paskutinių realių įvykių

Edvardas ŠIUGŽDA

Šie intarpe pasitaikiusieji sutapimai su per paskutines dvi savaites autoriaus išgyventais įvykiais nėra išgalvoti. Jie parodo, kad gyvenimas nėra toks lengvas, kaip dažnai įsivaizduojame jį, linksmai klegantį ar filosofiškai ir prasmiškai apmąstomą, susidūrus su gyvenimo džiaugsmą praradusiu savo artimu ar pažįstamu. Šie įvykiai bent iš dalies paaiškina, kodėl „Senio“ autorius „sustojo pusiaukelėje“ ir „užbuksavo“. Tai rodo, kaip galingi ir pikti žmonės, kartais pasivadinę netgi krikščionimis, gali maitoti ir gadinti kitų gyvenimą... Ir už tai jie nebaudžiami ir netgi gerbiami.

Autorius

(Tęsinys. Pradžia nr. 11, 12, 14, 15)

Praėjo trys savaitės, kai nustojo eiti „Senis“.    Kai kurie skaitytojai, panorėję sekti Senio mintis, džiaugėsi kelione troleibusu su juo, irgi mąstė svarbiais, nors iš pažiūros ir labai paprastais gyvenimo klausimais, tačiau dabar sunerimę klausia, kur dingo jo autorius. Jis niekur nėra dingęs (bent šiuo metu vis dar laisvas, nors ir labai apribotas bei suvaržytas), deja, jis dirba visai kitus darbus, jei tai galima pavadinti darbais, kurie nuo jo valios nepriklauso, bet priklauso nuo teisėjų ir nuo puolėjų (arba nuo neapkentėjų, kaltintojų). Gyvenime taip jau yra, kad nors esi laisvas, tas laisvumas yra tik sąlyginis, žymiai daugiau esi priklausomas nuo kitų žmonių, kurie ypatingai suinteresuoti vienaip ar kitaip veikti į tavo gyvenimą. Būtų labai gerai, kad tai būtų tik „oro gadintojai“, tačiau dažnai jie tampa tavo gyvenimo gadintojais, nors vaizduojasi esą didvyriai ir teisuoliai. Tad aiškindamas, kur dingo „Senis“ ar jo autorius, juo susidomėjusiems skaitytojams galiu pasakyti, kad jau dvi savaites (kaip ir beveik jau dvejus metus iki tol) esu priverstas studijuoti Baudžiamąjį kodeksą ir dirbti dar labiau išsijuosęs nei prie „Senio“. Toks jau gyvenimas, kurį pakreipia kai kurios dvasiškai sugadintos, bet didvyriais apsimetusios personos ir, turiu pasakyti, kad tai jiems pavyksta labai sėkmingai. Per tas personas net Velykų šventės tapo man labai skaudžios ir nešventiškos – negalėjau, kaip tinka krikščioniui, švęsti šią didžiąją Prisikėlimo ir mirties nugalėjimo šventę. Teko tik kukliai vieną dieną, pirmąją Velykų dieną, jai skirti didesnį dėmesį. Negalėjau ir savo 70-ojo gimtadienio deramai paminėti – jis virto tik labai nežymiu mano gyvenimo tarpsnio paminėjimu siaurame rate.

Prieš Velykas, Didžiąją savaitę, antradienį, vyko teismo posėdis – šįkart taikomasis. Mano kaltintojas, užėmęs aiškią prieš laikraštį ir mane nukreiptą poziciją, pasigyrė, kokius didžius darbus nuveikė, kiek žurnalistų paklūsta jo valiai ir pritaria jo puolimams prieš mane, kaip buvusį laikraščio redaktorių. Jeigu mano kaltintojas, jau keletą mėnesių mane niekinęs savo leidinyje, norėjo pagelbėti, spjaudamas į mane, labai jo atsiprašau, užgavęs jį savo „Viešu laišku“. Tačiau nepaklusti neteisybei mane išmokė ir tėvai, tad, puldamas mane, jis puola ir juos, mano tėvus. Tiesa, tėvai tiesiogiai niekada nemokė manęs nepasiduoti blogiui, puolėjui, blogio nešėjui. Jie buvo krikščionys ir mokė būti teisingą, garbingą, dorą. Ne visai išmokė būti atsparų, užsispyrusį, bet neišmokė ir būti įžūlų. Tačiau žinau, kad mano tėvai nepritartų, jeigu taikstyčiausi su blogiu, daromu niekšo, ir labai užjaustų, jeigu matytų mane spjaudomą, talžomą, mušamą. Tad nesigailiu, kad gyniau laikraštį ir save prieš suįžūlėjusį žurnalistų vadą. Aišku, jis gali didžiuotis turįs sovietinį žurnalisto diplomą, ir tai jam suteikė teisę lieti apmaudą ant katalikiško laikraščio redaktoriaus. Tik niekaip nesuprantu, kaip girdamasis esąs profesionalus žurnalistas, nesugebėjo duoti argumentuoto atsakymo į mano „šmeižtą“, kuriuo ir turėjo atsiliepti į mano „nežurnalistinę rašliavą“: matyt, jautė, kad tada paprasčiausiai būtų pasirodęs neturįs argumentų atsakyti į mano nuomonę. Rašydamas atsakymą, vadas tik dar labiau būtų susikompromitavęs, todėl ir griebė į rankas akmenį – iškėlė baudžiamąją bylą. O kalbant apie žurnalisto profesiją ir diplomą, tai galiu pastebėti, jog gražius aprašymus mums pateikia daugybė mūsų talkininkų, tikrai neturinčių jokių diplomų, bet turinčių labai svarbų dalyką – sąžinę ir krikščionišką moralę. Tuo jie skiriasi nuo kai kurių sovietinį diplomą turinčių žurnalistų, sugebančių užgauliai įžeidinėti, žeminti ir šmeižti.

Kai taikomojo posėdžio metu teisėja paskyrė man per 10 dienų surašyti priešpriešinį skundą, labai buvo nesmagu. Buvo skaudu, kad prieš Velykų šventes ir jų metu bei po švenčių turiu teikti tokį skundą, kuris iš esmės nėra krikščioniškas. Tačiau tai padaryti mane įpareigojo įstatymas, teismas, mane ir laikraštį žeminantys kaltintojo veiksmai – paskviliai, rašomi ir skelbiami vado internetinėje svetainėje. Per tas prieššventines dienas, deja, turėjau rašyti teisėjos man pasiūlytą priešpriešinį skundą. Tos juodo „darbo“ dienos buvo ir Didysis penktadienis, ir Didysis šeštadienis, ir antroji Velykų diena – laikas, duotas teisėjos, buvo labai trumpas, ir svarbiausia, tai buvo prieššventinis ir pošventinis laikas, sutapęs ir su mano 70-uoju gimtadieniu, ir su žmonos operacija, ir su mano gydymusi, ir su kitais svarbiais, neatidėliotinais darbais. Tad buvo labai nemalonu dirbti prie „Senio“, pasakoti jo mintis važiuojant troleibusu. Taigi teko atidėti „Senį“, nes kokios nors nuotaikos „važinėtis su Seniu troleibusu“, nuosekliai pasakoti, ką jis galvoja, tikrai neturėjau. Bet dar svarbiau, kad buvau verčiamas rašyti kaltinamąjį skundą ir penktadienį, ir šeštadienį, ir Velykų antrąją dieną, tik pirmąją Velykų dieną nutraukiau tą purviną darbą. Pirmadienį, Velykų antrąją dieną, jau turėjau išsiųsti pirmąjį savo skundo variantą savo pažįstamam teisininkui, labai doram katalikui, dažnai veltui ginančiam skriaudžiamus žmones. Tas rašymas teisiniais klausimais, kai esi puolamas, spjaudomas, trypiamas, kai neturi teisinio išsilavinimo, yra labai varginantis ir sudėtingas. Jis atima visas jėgas, iki paskutinio lašo eikvojamos jėgos. Tačiau žinojau, kad neturiu teisės palūžti, turiu kovoti su blogiu, su prievarta, su neteisybe. Todėl pritariant žmonai, dirbau netausodamas dvasinių jėgų. O ji ne tik drąsino mane, bet ir visokeriopai padėjo: skambindama sveikino su šventėmis mano paskutinę dar gyvą tetą Albiną, pusbrolius, pusseseres, draugus, pažįstamus, neparodydama, kokį skausmą turi širdyje, kai niekšiškai, su įniršiu puolamas jai artimiausias žmogus, o kartu puolama ir ji pati. Aišku, Livutė nemiegojo visas naktis. Prie to prisidėjo ir ligos: radikulitas, stuburo skausmai ir netgi didžiulis rankos skausmas. Visa tai alino mūsų sveikatą. Prisimenu, kaip sovietiniais laikais saugumiečiai pjudydavo aktyvius patriotus sufabrikuotais „tikinčiųjų“ laiškais, tariamai smerkiančiais juos už disidentinę veiklą. Žmogus, kovojantis už Bažnyčią ir tautą, buvo verčiamas nervintis dėl jam metamų anoniminių priekaištų. Tai matau ir dabar, kai sovietinis žurnalistas, didžiuodamasis savo diplomu, tyčiodamasis priekaištauja man, negalėjusiam net svajoti stoti į tokias studijas. Kai teisėja pasiūlė susitaikyti, sakydama, jog esame maždaug vienodo amžiaus, kad teks patirti daug emocijų, išgyvenimų, ir dar svarbiau, artėja Velykos, mano kaltintojas atšovė: „Jokiu būdu nesitaikysiu“. Kaltintojas aiškino, koks didžiulis nusikaltėlis esu, kaip jį apšmeižiau, esą jis darantis įtaką teisėjams, piktinosi ir kitu mano parašytu laišku, o dar baisiau, kad paskambinęs jo dukrai reikalavau... melstis (tai buvo melas). Piktinosi ir tuo, kad gražiai paminėjau jo žmoną. Gyrėsi, kad jo vadovaujamoje sąjungoje net 240 žurnalistų, kurie vienbalsiai išrenka jį pirmininku jau 21 metai. Jo kolegos esą atneša tuos šmeižikiškus mano rašinius ir reikalauja nubausti šmeižiką, kuris kaip niekur vaikštinėja miesto gatvėmis. Tikras komunistinis oratorius! Teisėja paprašė manęs parašyti priešpriešinį skundą, nes, kaip ji suprato, jau anksčiau esu patyręs iš kaltintojo („nukentėjusio“) skriaudą. Sutikau rašyti skundą, kuris priklauso pagal įstatymą. Teisėjai išėjus, kaltintojas vėl mane puolė, netgi apšmeižė teismo sekretorės akivaizdoje. Reikalui esant, turiu galimybę kreiptis į teismą. Paskiau sužinojau: tą pačią dieną kaltintojas mane šmeižė per vieną radiją. Patyriau, ką reiškia į valdžią atėjęs nedoras žmogus.

O dabar noriu įnešti nors truputį nuoseklumo į mano liūdnas šventines ir priešventines dienas. Dar prieš Didžiąją savaitę rengėmės minėti mūsų buvusio talkininko Kazimiero Dobkevičiaus 75 metų jubiliejų. Tačiau jam prižadėjus ateiti apie pietus, jo taip ir nesulaukėme. Meldžiausi, kad jis pasirodytų, kad nieko blogo neatsitiktų, kad liktų sveikas. Ir štai tuo laiku Dievas išklausė mano prašymų – vėluodamas net tris valandas, apie 17 valandą, Kazimieras atėjo. Tačiau jo balsas virpėjo, kalbėjo tiesiog dusdamas, buvo aišku, kad labai nesveikuoja. Sakė, kad visą vakarą ir naktį jį „krėtė drugys“. Kazimieras sakė: „Noriu išsiaiškinti, kas man taip padarė“. Dieną prieš gimtadienį jis buvo bibliotekoje, ir netoliese šlaistantis vienam vyriškiui, jis staigiai pasijuto apimtas ligos. Drugys krėtė jį ir visą naktį. Į gydytojus Kazimieras nesikreipė – jis įtaria jį persekiojant. Išties sovietiniais laikais už savo atviras kalbas buvo stipriai nukentėjęs. Jo gyvenimas prieš keletą metų dar labiau pakrypo į blogąją pusę: susilaukė skolų už buto išlaikymą (šildymą, vandenį, elektrą), iš Arkivyskupijos kredito unijos skolinosi pinigų, dar labiau įklimpo į jas, unijos vadovas pareikalavo grąžinti, bet jis neturėjo iš ko (nepavyko parduoti jo turėto miško), unija pardavė jo butą iš varžytinių, antstoliai viduryje žiemos išmetė į gatvę. Susikrimtęs, dejuodamas jis sakydavo: „Tikrai neįsivaizdavau, kad taip susiklostys mano gyvenimas“. Jo vienintelė dukra buvo emigravusi į Ameriką, paskiau grįžo, bet gyveno atskirai, brolis, buvęs alkoholikas, jau miręs. Gerai, kad Kazimierą priglaudė vienas vienuolynas – brolis Vincentas pasigailėjo būstą praradusio žmogaus. Teko ir man kažkiek paremti Kazimierą. (Tiesą sakant, tai nėra keista – jau seniai tapo įprasta, kad šiais sunkais laikais vis reikia ką nors remti.) Tada džiaugėmės, kad Kazimieras vis dėlto atsirado, sukvietėme darbuotojus. Sakėme Kazimierui, kad nereikėjo taip laikytis pažado – juk yra tikrai sergantis ir eiti nereikėjo, jo jubiliejų paminėti galėjome ir kitą kartą. Jam tyliai kenčiant ir prisiminėme jo svarbų jubiliejų, užjausdami ir dėl ligos, ir dėl sunkaus gyvenimo. Jis išgyveno, kad vienas dvasininkas, nuvažiavęs į Ameriką, prikalbėjo apie jį bjaurių dalykų, bet jam seniai atleido, tik nesuprato, kodėl tas taip elgėsi. Tačiau Kazimieras vis dėlto neatlaikė smūgio: šią savaitę, balandžio 22-ąją, mes jo netekome – tą skaudžią žinią sužinojome, kai minėjome mano 70-mečio sukaktį. Bet prie šios temos dar grįšime.

Pirmadienį, balandžio 14-ąją, ėjome į Pesacho šventę. Pakvietė Letas Palmaitis, vienas mesijinės (žydų krikščionių) bendruomenės narių, gabus kalbininkas, išstudijavęs ir senovės prūsų kalbą, mokantis aramėjų ir ivrit kalbas, keletą Europos kalbų. Nors jau kitą dieną turėjo vykti kaltintojo man primestas teismas ir turėjau rengtis kalboms ir aiškinimams, tačiau vis dėlto pasirinkau išvakarėse dalyvauti Pesacho šventėje, ir mes abu nepasigailėjome. Vilniaus mesijinės bendruomenės vadovas nuostabiai papasakojo apie bendruomenės susikūrimo aplinkybes. Melodingas psalmes giedojo dvi moterys ir vyras su vadovu, akompanavo moteris. Buvo ir katalikų, ir baptistų, buvo ir profesorius iš Katalikų fakulteto. Vadovui pasakojant įdomius dalykus apie šventės kilmę ir saitus su krikščionybe, susėdome prie šventiškai parengtų stalų, gausiai padengtų vaišėmis. Tai buvo senovės žydų įprastą avinėlio aukojimą simbolizuojančios vaišės: nerauginta duona (macai), sultys, daržovių mišrainė, silkė su daržovėmis ir kt. Pasijutome kaip bendra šeima. Buvo panašu į Komuniją – laužėme brolio Valerijaus dalijamą neraugintą duoną, gėrėme vyną iš vienos taurės. Vadovo kalbos, pamokslai – nuostabūs, buvome sužavėti. Asmeninėje diskusijoje bendruomenės vadovas paaiškino skirtumą tarp Pesacho, kaip Viešpaties šventės, pabaigimo prasmės ir krikščioniškos Kristaus Prisikėlimo šventės. Šventė užsitęsė tris valandas. (Plačiau apie Pesachą ir mesijines bendruomenes šiame numeryje spausdiname L. Palmaičio straipsnyje, p. 3 – red.)

Ketvirtadienį darbuotojai pasveikino su gimtadieniu, o Mindaugas pasiūlė man savo rašinius surinkti į knygą, tam pritarė ir kiti. Tiktų aprašyti gyvenimo momentus, kuriuose yra visko – ir teisingumo ieškojimo, ir išdavysčių. Pakviečiau į savo jubiliejinius pietus po Velykų, nes vaišintis Didžiąją savaitę nėra tinkamas laikas. Apgailestavau, kad šventės mums nebus džiugios ir laimingos, – reikės užsiimti tais nemaloniais teisiniais dalykais, nes spręsis mano laisvės klausimas – kaltintojas žūtbūt siekia pasodinti mane į kalėjimą. Paskiau su Livute nuvažiavome į Šv. Antano bažnyčią. Iš skaitomo Šventojo Rašto supratome, kad skaito tai, ką girdėjome per Pesacho šventę iš mesijinės bendruomenės vadovo apie avinėlio aukojimą ir žydų papročius. Tai rodo, kaip mūsų kultūros – žydiškoji ir krikščioniškoji – yra glaudžiai susipynusios. Livija pasiūlė pereiti per Ąžuolyną. Sutikau, nors buvo galybė darbų, o svarbiausias – rašyti priešpriešinį skundą. Kaip gerai, kad turiu nuostabią Livutę, kuri mane visada supranta ir visaip ramina. Ir, aišku, supratingai padeda. Vakare paskambino kun. Petras, sveikino su artėjančiomis šventėmis ir padėkojo už „Senį“.

Didįjį penktadienį pradėjau rašyti priešpriešinį skundą, kurį antradienį per dešimt dienų pateikti įpareigojo teisėja. Buvo labai sunku, bet nenusimenu, į depresiją nepuolu, žinau, kad šėtonas labai pagiežingas. Visų trijų mane puolančių priešų smūgiai buvo suduoti šventinėmis dienomis – kaltintojas kaip savo pagalbininkus turi dar du mano priešus. Tai – naujųjų laikų judai, naujos išdavystės – juk tai du mūsų darbuotojai, kuriems padėjau, gelbėjau, dabar jie mane daužo.

Velykų dieną dėl Livutės stuburo skausmų į Prisikėlimo Mišias važiavau vienas, o paskiau buvome susitarę 10 val. Šv. Mišioms į Šv. Antano bažnyčią. Į Prisikėlimo bažnyčią patekau visai lengvai – kažkodėl buvo nedaug stovinčių (senieji jau seniai sėdėjo suoluose), bet su procesija vėl išėjau į lauką. Jaunimo buvo nedaug, senimo irgi nelabai, daugiausia gal 40–65 metų. Kai kurios merginos buvo su trumpais sijonais – pagalvojau, kad Italijoje joms neleistų įeiti į bažnyčią. Viena pagyvenusi porelė, gal 65 metų, ėjo gražiai susikibusi rankomis. Per antrą ratą atsistojau šventoriuje. Pasisveikino baldakimą nešęs istorikas Darius, nusišypsojo (jis visada malonus, tikras krikščionis, nepataikaujantis, nuoširdus). Kartu su trečiu procesijos ratu vėl nesunkiai įėjau į bažnyčią. Mat šventoriuje stovėję ir procesiją stebėję žmonės taip ir liko ten (juos gal vertėtų vadinti šventoriniais – jie net nesistengia įeiti į bažnyčios vidų). Klebonas perskaitė vyskupų sveikinimą. Gal įdomesnė mintis buvo apie žmonių netikėjimą, neviltį, nemeilę ir įvairias siūlomas pagoniškas viliones. Paskiau važiavau į Šv. Antano bažnyčią, kur turėjo atvažiuoti žmona. Paskambinęs sužinojau, kad Livutė vėluos, nes vėl pavedė sveikata, vos išsigelbėjo – matyt, dėl karščio labai pakilo spaudimas. Bekalbėdamas su ja pamačiau šlubčiojančią mūsų bendrą pažįstamą dantistę Ramunę, vos atpažinau – labai išvargusi, iškankinta ligų. O dar neseniai, gal prieš 30 metų, su ja smagiai šokdavome tautinius šokius vakaronėse. Su Livute susitikome šventoriuje. Po šv.Mišių sveikinomės su sutiktais pažįstamais: pusbroliu Gintu su žmona, buvusiu bendradarbiu moksliniame tyrimo institute Jonu Sakausku, Antanu Andziuliu, nuoširdžiu referendumo dėl žemės nepardavimo organizatoriumi.

Vėl perėjome Ąžuolyną. Netikėtai mus, einančius susikibusius rankomis, 40–45 metų vyriškis maloniai ir aiškiai pasveikino su Velykomis. Buvo smagu, kad nepažįstamas žmogus sveikina su šventėmis. Livija sakė, kad tai tikriausiai iš užsienio sugrįžęs – galima spręsti pagal mandagumą. Tačiau matėme ir senatvės negalią: važiuojant namų link iš autobuso išlipo sena moteris – ji padarydavo gal 5 cm žingsnį, pritraukdavo kitą koją, vėl žengdavo tuos 5 cm, vėl pritraukdavo. Ir taip tie 5 cm vienas po kito – tiesiog skaudu žiūrėti. Visi mes einame į tokią būklę... Važiuojant gatvėmis Livutei kilo prisiminimai, matant pažįstamas Aukštaičių, Aušros, Lietuvių gatves – juk čia prabėgo jos vaikystė. Livija gėrėjosi ir žydinčiais vyšnių bei slyvų medeliais. Važiuodamas (kurį laiką sėdėjome atskirai) žiūrėjau į malonų Livutės veiduką – nors iš pažiūros jame nesimato to gėrio, kuriuo ji alsuoja, kuriuo gyvena, tačiau ji labai išgyvena dėl mano puolimų, mano negandų, visada pasirengusi padėti. Išties kiekvienas žmogus pilnas gerumo. Tačiau kai kurie turi ir pakankamai blogio. Štai tas konfliktas su mano kaltintoju toks aršus, toks neteisingas, taip jis kankina mus fiziškai ir dvasiškai. Blogis turi griaunamąją jėgą ir ta prasme, kad jis geba susivienyti. Kaip ir mano kaltintojas, susivienijęs su kitais dviem mano priešininkais, panaudoja juos prieš mane.

Grįžę į namus per TV matėme iš Vatikano, Šv. Petro aikštės, šv. Mišių pabaigą. Paskiau popiežius Pranciškus, sutinkamas džiaugsmingos minios, važiavo aplink aikštę. Kaip būtų smagu vėl pabūti kartu su tikinčiaisiais Vatikane, pajusti tą šventinę nuotaiką. Lietuvoje to trūksta (tik tas vyrukas Ąžuolyne maloniai mus pasveikino, mus nustebindamas). Būtų labai džiugu Romoje sutikti mūsų seną bičiulę Barborą Vileišytę, deja, ji jau dveji metai ilsisi amžinybėje. Palaiminime „Urbi et Orbi“ popiežius kalbėjo apie neramumų ir nesantaikos krečiamus regionus, taikos linkėjo ir Ukrainai. Tačiau Popiežius nekalbėjo kelių tautų kalbomis, kas jau buvo tapę įprasta daugel metų.

Antrąją Velykų dieną tęsiau man nemalonų darbą. Surašiau net 40 priešpriešinio skundo punktų. Pailsėję po pietų (į svečius nieko nekvietėme, nes nebuvo šventinės nuotaikos) išėjome pasivaikščioti Kleboniškio miško link. Prie viaduko, iš viršaus, matėme, kaip kas sekundę lekia mašinos Klaipėdos ir Vilniaus link. Sakiau: „Kur jie visi taip lekia, kokiais svarbiais reikalais taip užsiėmę, ar neturi svarbesnių darbų?“ Per minutę pralekia gal 60 automobilių vien tik viena kryptimi. O juk važiavo abejomis kryptimis. Išties labai keisti tie žmonės nenuoramos – važinėja ir važinėja be poilsio, atrodo, kad kalnus nuversti pasirengę. Grįžus drąsinau Livutę, kad turime laimėti: kaltintojas mane puola dėl pareikštos nuomonės, o aš pateikiu jam kaltę dėl melagingos informacijos, už kurią yra baudžiama pagal įstatymą.

Livija dar prisiminė, kaip visai neseniai matė dokumentinį filmą, kaip žmogus, turintis sodybą šalia miško, sužino, kad tą mišką greitai iškirs, ir jis puola į neviltį, tačiau atvykęs jo draugas sako: „Tu nenusileisk, kovok, ir laimėsi“. Ir jis pasiryžo kovoti. Tada Livija pagalvojo, kad gerai aš darau nenusileisdamas ir kovodamas prieš neteisybę. Vakarieniaudami prisiminėme Feliksą Kabakovą ir jo žmoną Tatjaną Kairovą, apgailestavome, kad nepriklausomybės metais taip ir nenuvažiavome pas šiuos buvusius Maskvos disidentus. Dabar jie, bent matematikas Feliksas, jau yra mirę. Prisiminėme įdomius susitikimus su jais prie Lakajų ežero Molėtų rajone ir pačioje Maskvoje.

Ir štai antradienis – mes su bendradarbiais šventėme mano 70-metį. Kalbėjome apie mus užpuolusias bėdas, bet dar labiau prisiminėme Kazimierą Dobkevičių. Kur jis dabar? Po ano ketvirtadienio jį matė tik Liudas Karininkų ramovėje, kur su 75-mečio sukaktimi jį sveikino plechavičiukai (jis džiaugėsi parašęs straipsnį apie juos). Baigiantis mūsų vaišėms, skambutis į redaktoriaus Romo mobilųjį telefoną: skambino Mindaugas, pranešė, kad gavo žinią, jog Kazimiero Dobkevičiaus jau nebėra. Ieškojome jo giminių: Livutė surado jo giminaitę Lukreciją, kuri skaudžią žinią pranešė Kazimiero pusseserei Halinai. Taip ir baigėsi ta ilgoji kankinanti Kazimiero gyvenimo kelionė. O mes, likusieji gyventi toliau, vis pešamės tarpusavyje, naikindami vienas kitą...

Dabar, kai turiu daug teisinių ginčų, labai gerai tai padeda man pažinti krikščionis ir atskirti apsimestinius draugus nuo tikrųjų. Kai kurie praeina, tik pasisveikinę ir nieko net nepaklausę. Kai kurie paklausia, kaip gyvenu. Kai kurie padėkoja už „Senį“. Džiugu, kad net nepažįstami žmonės dėkoja – taip buvo Kauno Šv. Antano bažnyčioje, kai Didįjį ketvirtadienį su vyriškiu ėjusi bažnyčioje jauna moteris padėkojo už įdomius rašinius, o Velykų dieną dar viena moteris, vėl man įžengiant į tos bažnyčios šventorių, paskambinusi palinkėjo ištvermės. Dėkodami skambina ir draugai. Išties ir tokie iš pažiūros nežymūs dalykai, kai esi spaudžiamas iš visų pusių, džiugina. Juk susidūrus su teisminiais reikalais tiesiog nejučia, nori to ar nenori, pradeda slėgti depresija, beviltiškumas, kad nieko negali padaryti teisinėje, nežmogiškoje sistemoje, kurioje žmogus nėra žmogus, tėra tik „teisinis subjektas“, jaučiamas vienišumas, bejėgiškumas. Tada net ir nedidelė, bet netikėta parama pakylėja ir padrąsina. Suprantu: pagalbos, supratimo ar užuojautos sulaukti iš tų, kurie yra tik popieriniai krikščionys, kažkada pakrikštyti, netgi ir einantys kas sekmadienį į bažnyčią, netgi ir laikantys save tikinčiaisiais, yra beviltiška. Tad ko belaukti iš tų, kurie jau 23 metus nori pakenkti mano vadovaujamam laikraščiui?!

Mano teismas vyks gegužės 6 dieną popiet – Kauno apylinkės teisme bus nagrinėjama man iškelta byla už šmeižtą ir įžeidimą... Nepaisant teisinio persekiojimo, dar tą savaitę tikiuosi, kad „Senio“ autorius vėl važiuos troleibusu ir dėstys savo mintis.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija