Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Rūpinimasis šeima

Kun. Vytenis Vaškelis

Vatikane vykstantis Vyskupų Sinodas gilinasi į globaliame ir sekuliarizuotame pasaulyje iškilusius sudėtingus šeimoms iššūkius ir diskusijų metu atvirai kelia plataus spektro klausimus bei siūlymus, kurie bus baigti formuluoti 2015 spalį, kai vyskupai dalyvaus Sinodo asamblėjoje.

Sinodo Tėvai didelį dėmesį skyrė šeimoms, kurios nors dabar dėl įvairių priežasčių negali ar neturi motyvacijos tuoktis bažnyčioje, tačiau jose glūdi tam tikras santuokinės malonės potencialas. Jie sakė: „Bažnyčia turi atpažinti ir už regimų sakramentinės tikrovės ribų išsibarsčiusias Žodžio sėklas. Reikia su pagarba žiūrėti ir į tuos, kurie Bažnyčios gyvenime dalyvauja nepilnu ir netobulu būdu, o ne tik matyti trūkumus“.

Kunigai sielovadininkai, kai susitinka su šeimos nariu, kuris gyvena be Santuokos sakramento, turi jam atskleisti tikrą savo širdingą rūpestį, kad žmogus pajustų natūralią žmogišką šilumą bei krikščioniško gailestingumo poveikį, liudijantį, jog bažnyčioje nesusituokęs asmuo yra lygiai svarbus bei brangus, kaip ir tas, kuris gavo santuokinį palaiminimą. Tik paprastas bei nuoširdus (lygiavertiškumo principu grįstas) bendravimas su šeimomis ir malda už jas, kurių širdys sužeistos ir kraujuoja, yra atsiveriančios durys, pro kurias sklinda viltį žadinačios aušros pragiedrulys ir didelei daliai nesusituokusiųjų byloja: „Būk kantrus ir išmintingas. Tikrai tu nesi anapus Bažnyčios borto... Artėja ta valanda, kai bus įveiktos visos kliūtys ir tu galėsi priimti Santuokos bei kitų sakramentų malones, kurios artimiausiu būdu vienys tave su Dievu, nes Jo Širdis dega atlaidumu bei meile tau“.

Kartą vyras savo dvylikametei dukrai pažadėjo sumokėti, jei ši nupjaus veją. Ji ėmėsi užduoties ir vakarop visa veja (išskyrus didelį žolės kuokštą viename kampe) buvo kuo gražiausiai nupjauta. Kai tėvas pasakė, kad nemokės jai sutartų pinigų, nes ne visa veja nušienauta, mergaitė atsakė, kad sutinka pamiršti pinigus, tačiau tos žolės kuokšto nenupjaus. Susidomėjęs tėvas tą kuokštą praskleidė. Ten, pačiame centre, tupėjo didžiulė rūpužė. Mergaitė buvo per jautri, kad galėtų važiuoti per ją žoliapjove. Šis pasakojimas užbaigiamas tokiais žodžiais: Kur meilė, ten – netvarka. Nepriekaištinga tvarka pasaulį paverstų kapinėmis.

Jei gyvenime pernelyg laikomasi raidės, ten tikroji netvarka, nes trūksta Dievo gailestingumo, kuris pajėgus suskaldyti išankstiniu nepatiklumu, patirtomis nuoskaudomis ir tikėjimo tiesų nepažinimu suakmenėjusią žmogaus širdį. Tačiau, kur plevena Dievo Dvasia, ten kapinės virsta žydinčiu Edeno sodu. Taigi artimo meilė prasideda nuo gailestingumo, kuris teikia paunksnę rupūžėlei ir žmonėms stato nesugriaunamus tiltus, kuriais, kas tik pradeda eiti, supranta, kad tai – perspektyviausias kelias, vedantis pas Kristų (žr. Jn 14, 6).

Popiežiaus Jono Pauliaus II enciklikoje „Evangelium vitae“ rašoma: „Visiems, kurie įsipareigoja sekti Kristų, duodama gyvybės pilnatvė: juose atkuriamas, atnaujinamas ir ištobulinamas dieviškasis paveikslas. Dievo planas žmonėms yra toks: Jis turėtų matyti juos „panašius į Jo Sūnaus pavidalą“ (Rom 8, 29). Tik tokiu būdu, tik šiuo pasigėrėtinu pavidalu žmogus gali išsivaduoti iš stabmeldystės vergijos, atkurti prarastą bičiulystę ir iš naujo atrasti tikrąją savo tapatybę“.

Visuomenėje įsigalint egocentrizmui, kai daugelis sutuoktinių, kaskart labiau ieškodami savo asmeninės naudos ir vis mažiau gerbdami vienas kitą, vis dažniau patys įsiskaudina, ir tuomet prapliumpantys pikti kaltinimai ar net smurtiniai veiksmai visiškai suardo jų šeimos narių santykius, dažnai eliminuoja transcendentinio žvilgsnio perspektyvą, paniekina individų antgamtinę tapatybę ir nebeleidžia jiems išeiti iš supainiotų vertybių labirinto.

Kaip moko Katalikų Bažnyčios katekizmas, „tikėjimo požiūriu ši skaudžiai patiriama netvarka kyla ne iš vyro ir moters prigimties, ne iš jų santykių prigimties, bet iš nuodėmės. Pirmosios nuodėmės, nutraukusios ryšį su Dievu, pirmoji pasekmė buvo pradinės vyro ir moters vienybės iširimas. Jų santykius sudrumstė abipusiai priekaištai; jų tarpusavio potraukis, paties Kūrėjo dovana pavirto noru valdyti ir geismu; gražųjį vyro ir moters pašaukimą būti vaisingiems, daugintis ir pripildyti žemę aptemdė gimdymo skausmai ir prakaitu uždirbama duona“.

Ačiū Dievui, kad net šiame šėlstančiame geismų pasaulyje Jo nuolat veikianti malonė nesiliauja belstis į kūrinijos viršūnę – vyrų ir moterų protus bei sąžinę – ir jiems vis primena, kad vadovavimasis emocijomis veda į akligatvį, o pykčiu alsuojančių jausmų atmetimas ir tam tikras stabtelėjimas, kad leistume Dievo Dvasiai (malonės kupiną valandėlę) mumyse įjungti krikščioniško mąstymo variklį, tesuteikia ypač tėvams progą apmąstyti šiuos paprastus, bet įkvepiančius popiežiaus Pauliaus VI žodžius: „O jūs, tėvai, ar šeimoje kalbate rožinį? Meldžiatės su savo vaikais? Jūsų teisingo mąstymo ir teisingos veiklos pavyzdys, paremtas bendra malda, yra gyvenimo mokykla (...) Prisiminkite – taip jūs statote Bažnyčią!“

© 2014 „XXI amžius“