Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Amžinas tikslas

Choristai Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje prie centrinio altoriaus su kunigais

Į bažnyčią susirenkame melstis. Kas gi svarbiausia liturginėse apeigose? Giesmės, gražios apeigos, kas dar? Popiežius Pranciškus moko, kad liturgijoje svarbiausia yra adoracija (lot. adoratio – garbinimas). „Susirinkusi bendruomenė žiūri į altorių, prie kurio švenčiamas aukojimas ir adoruoja. Visko centras yra ten, kur yra Dievas, ir mes adoruojame Dievą“, – aiškina pontifikas. Bažnyčios choro atliekamos giesmės – svarbus adoracijos proceso momentas.

Gargždų parapijos Sumos choras daug metų išvyksta giedoti į kitas šalies šventoves. Lankėsi daugelyje Telšių vyskupijos bažnyčių. Kelionės į Telšių, Žemaičių Kalvarijos, Šiluvos šventoves tapo tradicinėmis: ten giedama kasmet. Giedota Kaune, Vilniuje, Trakuose. Čia dalinamasi patirtimi iš šios vasaros kelionių.

Kokie „debesys“ temdo Dievo namus – bažnyčią?..

Jau kuris laikas vidinis balsas neduoda man ramybės. Ragina rašyti apie katalikų bažnyčią, būtent, kaip mes elgiamės joje šv. Mišių metu. Šia tema reikia kalbėti ir rašyti paskatino įvykis bažnyčioje. Sekmadienį, per šv. Mišias, Pakylėjimo metu klūpojo vos keli žmonės, kiti tikintieji tiesiog stovėjo prie pat Didžiojo altoriaus, nes žmonių tą dieną bažnyčioje buvo nemažai. Po Pakylėjimo kunigas ištarė žodžius: „Dabar atsistokite“. Ir tai jis pakartojo keletą kartų, o žodžio „atsiklaupkite“ jis nepaminėjo nei karto. Po šv. Mišių neištvėriau ir nuėjau pas tą kunigą paklausti, kur dingo žodis „atsiklaupkite“? Kunigo atsakymas mane privertė sunerimti. Jis pasakė, kad dabar per šv. Mišias nebūtina klauptis. Savęs klausiu, ką tada veikiame bažnyčioje. Darosi keista, kad ir senyvo amžiaus tikintieji staiga užmiršta, kur jie yra ir ką veikia bažnyčioje, kad jie atėjo į Dievo namus, į Dievo šventovę ir yra Dievo akivaizdoje! Kur pradingo pagarbi Dievo baimė? Ar į bažnyčią ateiname kaip į teatrą, koncertą gerai „dvasiškai“ praleisti sekmadienio valandas. Ir pagalvojame, jog įvykdėme 3-iąjį iš 10 Dievo įsakymų – sekmadienį švęsk. Kur pradingo tikroji šv. Mišių prasmė? Kaip išsitrynė ribos, skiriančios pasaulį nuo Dvasios? Jei Dievo tarnas kunigas (jau nekalbu apie pasauliečius tikinčiuosius), eidamas pro Didįjį altorių, kur žiba raudona lempelė (tikrai ne šviesoforo akis, o pats Švenčiausiasis Sakramentas), išdrįsta tik nežymiai linktelėti galva. Anksčiau kaimuose, ruošdami Pirmajai Šv. Komunijai, mokė net kuriuo keliu priklaupti, kaip atsistoti ir kaip sudėjus kojas klūpoti. Ir visa tai buvo tais laikais, kaip ruošti vaikus Pirmajai Komunijai kunigams apskritai buvo draudžiama! O dabar, pasirodo, viskas galima ir leidžiama. Net ir per patį Pakylėjimą nebūtina atsiklaupti, nes juk kietos grindys... Pasakyčiau, kad minkštas ir drungnas tikėjimas, kuris veda į niekur! Ar pamiršome Jėzaus žodžius: „Jei būsi drungnas, aš išspjausiu tave iš savo burnos“. Garbus šviesios atminties kunigas, vienuolis kapucinas, vadinamas tiesiog Tėvu Stanislovu, ne veltui sakė: „Taip viskas minkšta, taip minkšta...“ O dabar jau ne tik minkšta, bet, pridėčiau, ir nudvasinta toje pačioje Bažnyčioje. Kaip bebūtų juokinga ir kvaila, jei nebūtų liūdna: puikus pavyzdys tikintiesiems, vadinamieji metiniai katalikai, lankantys bažnyčią tik išskirtinėmis švenčių dienomis t.y. per Šv. Kalėdas, Šv. Velykas. Teko matyti, kai toks metinis tikintysis, eidamas pro Didįjį altorių, priklaupė ir net persižegnojo, mat ankščiau taip buvo priimta... Bet taip jau nesielgia dabartiniai kunigai, nes dabar taip priimta! Juk visa tai nieko bendro neturi su dvasia. Stebėtina, kad Švenčiausiąjį Sakramentą pagarbiname, ačiū Dievui, vis dar klūpėdami, o tą patį Švenčiausiąjį Sakramentą, tikrąjį Švenčiausiojo Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują, priimame stačiomis! Taigi kas mums draudžia įsidėti Kristų, pavyzdžiui, į rankinę ar kišenę, jei jau galime Ostiją paimti, kaip naujomis, labiau užsienyje priimtomis „taisyklėmis“ įprasta, ir į ranką?! Štai kur įžiūriu esmę, jei man rūpi, kas vyksta mano, tavo ir visų mūsų Bažnyčioje! Dėl to man skauda širdį ir ne vis vien, kad tas mažas, baltas duonos gabaliukas – Jėzus – tampa be jokios pagarbos ir be apsaugos! Tikrai pasigendu diskusijų, teologų aiškinimų šiuo svarbiu ir pagrindiniu katalikui klausimu.

Pirmoji ir vienintelė Šv. Komunija

Lioniaus CHARDINO nuotrauka

Kur dingsta vaikai iš Bažnyčios, priėmę Pirmąją Komuniją?.. Nuo ko tai priklauso – nuo ruošiančio katecheto asmenybės, šeimos ar nuo paties mažojo žmogaus?..

O gal šeimoje tvyro nuostata, kad reikia „sutvarkyti“ reikalą ateičiai, o vėliau tebūnie, kaip bus?..

Toks neatsakingas požiūris formuoja ir vaiko pasaulėžiūrą šiuo klausimu. Net jei maža širdelė pajaučia švelnų Viešpaties prisilietimą, vaikas gėdijasi artimiesiems atverti širdį ir tuo atradimu pasidalinti.

Teeina mažieji, teskuba vedami Viešpaties! Išauš diena, kai mes išvysime jauną Bažnyčią – stiprią, vieningą ir mylinčią! Juk tai – pirmasis kartas, kai vaikas savarankiškai žengia žingsnelius link Dievo, todėl teeina jis drąsiai, paskatinkime jį!

Garbioji kaimynė

Alfredas GUŠČIUS

Liudvika Juodienė

Ne juokas sulaukti 100 metų!.. O mano garbiajai kaimynei Liudvikai Juodienei iš gretimo dvylikaaukščio, esančio sostinės Lazdynų mikrorajono Erfurto gatvėje, šią vasarą jau sukako 103! Suprantama, ne tiktai amžiumi gerbtina mano kaimynė (nors 103 metai, pripažinkime, yra jau „šis tas“), bet ir savo turiningu gyvenimu, dramatišku likimu. Drama prasidėjo istorinio lūžio metais, kai 1940-iais Lietuva neteko nepriklausomybės. Liudvikos tėvai buvo stambūs ūkininkai, o anot sovietų valdžios, – buožės, todėl 1948 metais atsidūrė Sibire, Irkutsko srityje. Liudvika su dviem dukrelėmis stebuklingai išvengė tremties. Apvaizda giminių bei geros valios žmonių pavidalu padėjo ir jos vyrui, smetoninės Lietuvos karininkui, kapitonui Pranui Juodžiui išlikti, gaunant mirusiojo Kazimiero Baltrušaičio pasą, pavardę. Mėtyti pėdas, pasikeisti pavardę, pasiversti kiškiu (t.y. naktimis ir dienomis budėti, klausytis įtartinų garsų, visąlaik bijoti) teko ir Liudvikai. Nelengva žmogaus dalia, manau, ne lengvesnė nei kareivio Sokolovo iš M. Šolochovo apsakymo „Žmogaus dalia“, pagal kurį buvo pastatytas mums, jauniems, patikęs kino filmas.