Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Lietuvos pogrindžio Bažnyčios balsas pasaulyje

Vyskupas Paulius Baltakis OFM

Rugpjūčio 30 dieną, šeštadienį, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kenebunkporto Šv. Antano pranciškonų vienuolyne, vyko pranciškono vyskupo Pauliaus Antano Baltakio 90 metų amžiaus ir 30 metų vyskupystės šventė. Jis buvo Šventojo Sosto paskirtas išeivijos lietuvių katalikų vyskupu nuo 1984 iki 2003 metų. Šių įsimintinų sukakčių minėjime dalyvavo Portlando (Maino valstija) vyskupas Robertas P. Deeley, Lietuvos Vyskupų Konferencijos vicepirmininkas vyskupas Rimantas Norvila, Lietuvos Vyskupų Konferencijos atstovas pasaulio lietuvių sielovadai prelatas Edmundas Putrimas, Lietuvos Pranciškonų Šv. Kazimiero provincijos viceministras kun. Algirdas Malakauskis OFM. Vyskupą P. Baltakį OFM pasveikinti susirinko gausus būrys pasaulio lietuvių iš įvairių JAV, Kanados ir Lietuvos vietų. Vyskupui P. Baltakiui dėkota už jo sielovadinį darbą, lietuvių kalbos ir tikybos pamokas, tėvišką rūpestį, krikšto ir santuokos sakramentus ir parodytą meilę. Sunku žodžiais apibūdinti, koks brangus mūsų tautai, pogrindyje veikusiai Lietuvos Katalikų Bažnyčiai ir pranciškonų ordinui vyskupas P. Baltakis OFM – iš jo galime ir turime mokytis tikėjimo, tarnystės uolumo ir paprasto nuoširdumo.

Rožinio Karalienės šventėje – kvietimas įsijungti į vienybės ženklą

Biržiečiai Pasvalio bažnyčioje su kun. Ernestu Želviu

Pirmąjį spalio sekmadienį Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje vyko Švč. Mergelės Marijos, Rožinio Karalienės, atlaidai ir Pasvalio dekanato Gyvojo Rožinio grupės draugijos 10-mečio minėjimas. Liturgijos šventimas prasidėjo Rožinio malda, į kurią įvedė atlaidų svečias Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios vikaras kun. Ernestas Želvys. Po to sukalbėta Švč. Mergelės Marijos litanija. Šv. Mišias kun. E. Želvys pradėjo kreipdamasis į tikinčiuosius, primindamas Dievo kvietimą semti rieškučiomis Jo malones, priimti Jo teikiamas dovanas ir Dievo Motinos rūpinimąsi savo vaikais. Jis padėkojo Pasvaliui už pakvietimą į iškilmę ir pasidžiaugė gausiu būriu maldininkų – Gyvojo Rožinio kalbėtojų, atvykusių iš Panevėžio, Krekenavos, Tytuvėnų, Biržų, Nemunėlio Radviliškio, Suosto parapijų, kuriuos svetingai priėmė pasvaliečiai. Šio sekmadienio Evangelija kalba apie akmenį, kurį statytojai atmetė, tapusį kertiniu akmeniu, ir Dievo karalystę, atiduotą tautai, kuri duos vaisių. Kunigas homilijoje kiekvieną iš mūsų kvietė būti kertiniu akmeniu savo aplinkoje, mylėti save ir artimą. Ar mes tikrai tikime Tuo, kuris kalba Tiesą? Tiki dalis – tie, kurie sekmadienį yra bažnyčioje, kurie savo pirštais kasdien liečia karoliukų vėrinį – rožinį – ir meldžiasi Rožinio Karalienės malda. Tai būtina perduoti kitiems, jau šiandien privalome būti tais, kuo esame pašaukti būti... Negalime leisti išnykti žmogaus vertės pajautimui, turime tapti akmeniu ir pamatu, ant kurio galima statyti gyvąją Bažnyčią. Tikintis žmogus – atgailaujanti siela, tikras žmogus atvira širdimi einantis į žmones ir Dievą. Pamoksle savo įtaigius žodžius kunigas supynė su pasakojimais, kurie liudija, kad ir vieno žmogaus pasišventimas ar auka gali tapti tuo kertiniu akmeniu dideliems dalykams, todėl esame kviečiami per savo gyvenimą padaryti kuo daugiau gerų darbų, kad vėliau antkapyje niekas negalėtų iškalti žodžių: „Čia ilsisi kvailys, kuris nežinojo, ko buvo atėjęs į šį gyvenimą“. Visuotinėje maldoje prašyta Viešpaties globos Gyvojo Rožinio kalbėtojams, mokytojams, švenčiantiems profesinę šventę, Aukščiausiojo pagalbos išmokti mylėti ir būti, dėkoti, džiaugtis vieniems kitais... Iškilmę bažnyčioje vainikavo Švč. Sakramento pagarbinimas ir procesija, į kurią įsijungė visi Gyvojo Rožinio būreliai, nešini savo vėliavomis, skelbdami žinią, jog Kristus gyvas, Jis su mumis, Jis eina su žmonėmis!

Seminaras ant Galsto

Grupė seminaro dalyvių

Rugsėjo 20–21dienomis Saločių kaime, Lazdijų rajone, ant Galsto ežero vyko Vilkaviškio vyskupijos ministrantų, adoruotojų ir giedotojų stovyklos vadovų seminaras. Saločių kaime esanti sodyba – vieta, kviečianti pamiršti miesto gyvenimą.

Keliolikos jaunų stovyklos vadovų komanda, seminarą pradėjusi šiltos arbatos puodeliu, dalijosi savo kasdienybe, veikla, įspūdžiais iš pirmųjų rudens mėnesių darbų. Daugeliui vadovų šio savaitgalio staigmena – Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekano doc. dr. Beno Ulevičiaus mokymai. Stovyklos vadovai mokymų metu diskutavo apie tai, jog tikėjimas – ne tik ėjimas Dievo link, bet kartu tarsi tam tikras „organas“, per kurį galima pamatyti nekasdienišką, antgamtinę tikrovę. Doc. dr. B. Ulevičius mokymų metu sakė, jog būtent tikėjimu visai kitaip žvelgiama į antgamtinį, įvairių dimensijų pasaulį, atrandamos idėjinio pasaulio sąsajos. Mokymų ciklui buvo skirtas visas šeštadienio pusdienis, o po jo stovyklos vadovų komanda diskutavo apie mokymuose išgirstus dalykus, dalijosi savo įžvalgomis. Anot vadovų, geras mokymas yra tas, po kurio tau reikia asmeniškai atsakyti į daugelį iškilusių klausimų, atnaujinti savo „failus“ ir toliau nenustoti gilinti teologines žinias. Mokymas ne tik praturtino, bet skatino ir toliau domėtis, gilinti žinias. Pietūs su vadovu buvo skirti aptarti mokymuose atrastiems dalykams.

Krikščionybės simboliai mene

Kazimiero Paltaroko gimnazijos choras gieda pritariant gitara Artūrui Chalikovui

Rugsėjo 19 dieną Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijoje įvyko metodinė-praktinė konferencija „Krikščionybės simboliai mene“.

Nuskambėjus gimnazijos gospelų choro giesmei, kapelionas kun. Audrius Vogulis dalyvius pakvietė maldai. ,,Ko reikia, kad kūrinys pradėtų kalbėti? Reikia, kad kūrėjas susitiktų gyvąjį Dievą, kuris iš aukščiau prabiltų į mus“, – teigė kunigas. Gimnazijos direktorė Gražina Gailiūnienė džiaugėsi, kad mokslo metus pradedame konferencija.

Vilniaus bažnytinio paveldo muziejaus direktorė Sigita Maslauskaitė išsamiai apžvelgė krikščionybės simbolių atsiradimą ir raidą dailėje. Ji kalbėjo: „Krikščionybės simboliai mene atsirado tik apie 200-uosius metus. Ankstyvajai krikščionių bendruomenei – žydams – buvo uždrausta vaizduoti. Tai susiję su stabmeldyste. Pradedama atvaizdą pasitelkti kaip pavyzdį. Pasirodo inkaras, simbolizuojantis amžinąjį gyvenimą, žuvis – eucharistinį slėpinį. Perimama daug antikinių simbolių. Ankstyvieji krikščionys pasiima antikinį Kristaus atvaizdą. Krikščionybė leidžia ieškoti tikrojo Kristaus veido. Atvaizdas pradeda tarnauti: pamokyti, paskatinti sekti dorybėmis. Įsikūnijimas, kančia, eucharistija protu sunkiai suvokiami. Altoriai, muzika, smilkalai susiję su religija. Kadaise buvo labai svarbios relikvijos. XV amžiuje steigiamos naujos vienuolijos. Dailė įžengia į žmogišką erdvę. Dievo Motiną pradedame matyti kaip artimą žmogų, Motiną. Renesanso laikotarpiu sukuriama daug puikių sakralinių kūrinių. Tai – pasauliniai Botičelio, Mikelandželo, Leonardo da Vinči, Rafaelio meno šedevrai. Bet prie jų neuždegamos žvakės. XIX amžiuje sukuriama daug sentimentalių paveikslų, ypač Prancūzijoje. Naujausiais laikais paveikslai tarnauja bažnyčios mokymui“.