Gailestingumas ir tiesa šeimų sielovadoje
Pagrindinio Vyskupų Sinodo pranešėjo kardinolo Peterio Erdo įžvalgos
Mindaugas BUIKA
|
Popiežius Pranciškus ir kardinolas
Peteris Erdas tariasi neeilinėje
Vyskupų Sinodo asamblėjoje
|
Krizinė Europos padėtis Popiežiaus Pranciškaus sprendimu dabar Vatikane vykstanti neeilinė šeimos sielovadai skirta Vyskupų Sinodo asamblėja ne tik svarbus bažnytinio gyvenimo įvykis, bet ir pirmoji dalis visus metus truksiančio sinodinio proceso, kuris bus užbaigtas 2015-ųjų spalį sušaukta kita, jau eiline taip pat šeimai skirtaVyskupų Sinodo asamblėja su po to laukiamu galutinio Šventojo Tėvo magisterinio dokumento apaštalinio paraginimo paskelbimu. Kitas svarbus šio proceso bruožas yra tas, kad Katalikų Bažnyčios hierarchai savo svarstymuose pirmiausia savo dėmesį yra sutelkę į būtent Europoje išgyvenamą sunkią šeimos ir santuokos krizę su pavojingomis demografinėmis, socialinėmis ir moralinio nuosmukio pasekmėmis, vedančiomis į pačios europinės, savo ištakomis krikščioniškos civilizacijos susinaikinimą. Juk kaip tik Europoje yra daugiausiai skyrybų (iš dešimties šalių, kuriose pasaulio mastu didžiausia santuokų dalis suyra, aštuonios priklauso Europai), šiame kontinente labiausiai paplitusi vadinamoji kohabitacija (porų gyvenimas susidėjus, be santuokos) bei yra daugiausia šalių, kuriose įteisintos homoseksualų santuokos. Kaip tik todėl iš 190 šios Vyskupų Sinodo asamblėjos balsavimo teisę turinčių dalyvių (Šventojo Sosto institucijų vadovų, nacionalinių vyskupų konferencijų pirmininkų ar jų pavaduotojų ir kt.) beveik pusė (78) yra europiečiai.
|
Rūpinimasis šeima
Kun. Vytenis Vaškelis
Vatikane vykstantis Vyskupų Sinodas gilinasi į globaliame ir sekuliarizuotame pasaulyje iškilusius sudėtingus šeimoms iššūkius ir diskusijų metu atvirai kelia plataus spektro klausimus bei siūlymus, kurie bus baigti formuluoti 2015 spalį, kai vyskupai dalyvaus Sinodo asamblėjoje. Sinodo Tėvai didelį dėmesį skyrė šeimoms, kurios nors dabar dėl įvairių priežasčių negali ar neturi motyvacijos tuoktis bažnyčioje, tačiau jose glūdi tam tikras santuokinės malonės potencialas. Jie sakė: Bažnyčia turi atpažinti ir už regimų sakramentinės tikrovės ribų išsibarsčiusias Žodžio sėklas. Reikia su pagarba žiūrėti ir į tuos, kurie Bažnyčios gyvenime dalyvauja nepilnu ir netobulu būdu, o ne tik matyti trūkumus. Kunigai sielovadininkai, kai susitinka su šeimos nariu, kuris gyvena be Santuokos sakramento, turi jam atskleisti tikrą savo širdingą rūpestį, kad žmogus pajustų natūralią žmogišką šilumą bei krikščioniško gailestingumo poveikį, liudijantį, jog bažnyčioje nesusituokęs asmuo yra lygiai svarbus bei brangus, kaip ir tas, kuris gavo santuokinį palaiminimą. Tik paprastas bei nuoširdus (lygiavertiškumo principu grįstas) bendravimas su šeimomis ir malda už jas, kurių širdys sužeistos ir kraujuoja, yra atsiveriančios durys, pro kurias sklinda viltį žadinačios aušros pragiedrulys ir didelei daliai nesusituokusiųjų byloja: Būk kantrus ir išmintingas. Tikrai tu nesi anapus Bažnyčios borto... Artėja ta valanda, kai bus įveiktos visos kliūtys ir tu galėsi priimti Santuokos bei kitų sakramentų malones, kurios artimiausiu būdu vienys tave su Dievu, nes Jo Širdis dega atlaidumu bei meile tau.
|