|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Amžinas tikslas
Į bažnyčią susirenkame melstis. Kas gi svarbiausia liturginėse apeigose? Giesmės, gražios apeigos, kas dar? Popiežius Pranciškus moko, kad liturgijoje svarbiausia yra adoracija (lot. adoratio garbinimas). Susirinkusi bendruomenė žiūri į altorių, prie kurio švenčiamas aukojimas ir adoruoja. Visko centras yra ten, kur yra Dievas, ir mes adoruojame Dievą, aiškina pontifikas. Bažnyčios choro atliekamos giesmės svarbus adoracijos proceso momentas. Gargždų parapijos Sumos choras daug metų išvyksta giedoti į kitas šalies šventoves. Lankėsi daugelyje Telšių vyskupijos bažnyčių. Kelionės į Telšių, Žemaičių Kalvarijos, Šiluvos šventoves tapo tradicinėmis: ten giedama kasmet. Giedota Kaune, Vilniuje, Trakuose. Čia dalinamasi patirtimi iš šios vasaros kelionių. Rietavas. Pas kaimynus svečiavomės ne pirmą kartą, tačiau šių metų viešnagė buvo išskirtinė: pirmą kartą giedojome Švč. Mergelės Marijos, Angelų Karalienės, šventėje, kuri minima rugpjūčio 2 d. Dažniausiai ji vadinama Porciunkule. Porciunkulė (ital. Porziuncula) nedidelis miestelis Italijoje, kur 1207 ar 1208 metais šv. Pranciškus Asyžietis atstatė IV amžiuje statytą sunykusią mažytę koplytėlę ir prie jos įsteigė Mažųjų brolių pranciškonų vienuolyną. Taigi graži, Lietuvoje branginama Porciunkulės atlaidų tradicija yra glaudžiai susijusi su pranciškonų ordino istorija, kuriai jau 800 metų. Po pamaldų gražiai pabendrauta su rietaviškiais choristais ir kunigais, aplankyti Rietave amžino poilsio atgulusių choro vadovo Petro Katauskio ir dar kelių choristų tėvų bei artimųjų kapai. Rietavo kapinėse palaidota mūsų choristė Birutė Kausteklienė, kelių choristų artimieji. Prie visų kapų pagiedota, parymota: tegul ilsisi ramybėje vėlės. Krekenava nuo seniausių laikų garsėja Žolinės, Dievo Motinos Dangun Ėmimo, atlaidais. Net sovietiniais laikais, kuomet Žolinė buvo darbo diena ir maldininkai netgi baudžiami, jų į atlaidus susirinkdavo tūkstančiai. 1999 m. rugsėjo 8 d. popiežius šv. Jonas Paulius II suteikė visuotinius atlaidus Krekenavos šventovei visam Žolinės aštuondieniui, todėl Žolinė Krekenavoje švenčiama rugpjūčio 1522 dienomis. Maldininkus čia sukviečia ir suburia Nuliūdusiųjų Paguoda (Consolatris afflictorum) taip seniausiuose dokumentuose vadinama stebuklingoji Krekenavos Dievo Motina su Kūdikiu ant rankų. Padavimas sako, jog nuotabusis paveikslas į šias apylinkes atgabentas pačiais ankstyvaisiais krikščionybės Lietuvoje laikais, kitaip sakant, kada šiame krašte prasidėjo katalikybė. Jį iš Krokuvos atgabenęs pamaldusis riteris Šilingas ir padovanojęs misionieriui Albertui, skelbusiam Evangeliją prie Nevėžio krantų. 1419 metais paveikslas perkeltas į Vytauto Didžiojo pastatytą pirmąją Krekenavos bažnyčią. Menotyrininkai patvirtino, kad paveikslas tikrai senas, nutapytas Italijos mokyklos stiliumi ir papuoštas sidabru ir brangakmeniais Vilniaus auksakalių. Apie jo stebuklingas galias liudija votai, kai kurie yra 500 metų senumo. Rugpjūčio 19 d. meldėmės už Lietuvos laisvės gynėjus. Džiaugėmės, galėdami giedojimu prisidėti prie bendrų maldavimų. Ramygala. Čia užsukome pažintiniais tikslais. Domėjomes Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, neseniai šventusia šimtmečio jubiliejų. Mūrinės bažnyčios planai ir leidimas ją statyti patvirtinti 1901 metais. Tačiau 1902-aisiais atkeltas klebonu kun. Juozapas Genys tuos planus perbraižė ir pagal juos statė bažnyčią, kuri baigta 1907 metais. Tais pačiais metais klebonas mirė, ir jam pirmam suskambo ką tik į bokštą įkelti varpai. Prieš 91 metus klebono Antano Kiznio rūpesčiu bažnyčioje įrengti meistro Martyno Masalskio pagaminti vargonai ir šiandien skamba puikiai. Bažnyčioje trys ąžuoliniai altoriai. Centriniame bažnyčios globėjo šv. Jono Krikštytojo, krikštijančio Jėzų, bareljefas, virš jo Švč. M. Marijos statula. Originalios stacijos labai panašios į esančias Gargžduose. Tarpukario laikais miestelio centre stovėjo Bernardo Bučo skulptūra Kristus su kryžiumi. Sovietų valdžiai pareikalavus ją nugriauti, buvo priglausta bažnyčios prieangyje ir stovi iki šiolei. Šventovėje įrengta puiki akustika. Būdami centrinėje navoje, netoli altoriaus, pagiedojome keletą giesmių, susikaupėme maldoje... Papasakojęs apie bažnyčią, klebonas Edmundas Rinkevičius mus dar nusivedė į centrinę miestelio aikštę prie originalaus skulptoriaus Kazimiero Kisieliaus paminklo kovotojams už Lietuvos laisvę, pastatyto už aukotojų lėšas. Atsisveikinome, padėkoję už malonų priėmimą. Šiluvoje giedojome rytinėse pamaldose. Atvykę ankstėliau, galėjome pabūti šventovėje, tyloje susikaupti prieš šv. Mišias, nes po pamaldų negalėjome likti ilgiau. Šiauliai. Prieš kurį laiką esame giedoję miesto Katedroje, o dabar iš Šiluvos atskubėjome į naują modernią Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčią. Įėjome likus kelioms minutėms iki pamaldų pradžios, mūsų laukė pilna bažnyčia maldininkų. Apėmė savotiškas jaudulys. Buvo meldžiamasi Šventojo Kryžiaus išaukštinimo intencija. Pamaldos vyko ramiai ir oriai, tarp choristų ir kunigo iškart užsimezgė ryšys, padvelkė dvasinė šiluma, buvo puikus pamokslas. Lyginant su senosios statybos bažnyčiomis, čia aplinka kiek neįprasta, daug šviesos ir erdvės. Vienu metu čia gali melstis per 700 maldininkų. Maldos namų viduje įrengta 10 klijuoto medžio kolonų ir medinis skliautas. Švč. Merg. Marijos skulptūra pastatyta už centrinio altoriaus (mažesnė kopija bažnyčios kiemelyje). Šviesa į bažnyčią sklinda ne tik per šoninius fasado langus, bet ir per lubose įrengtus 12 švieslangių. Architektai Darius Jakubauskas ir Audrius Vernys (jie projektavo ir Šv. Benedikto vienuolyną Palendriuose, Kelmės raj., kurį esame aplankę.) 4-oji Šiauliuose pastatyta bažnyčia pašventinta 2009 m. gruodžio 6 d. 2010 metų rudenį pašventinti ir nauji Parapijos namai. Po pamaldų klebonas mons. Vytautas Kadys su parapijiečiais padėkojo, paprašė perduoti nuoširdžius linkėjimus Gargždų klebonui kanauninkui Jonui Paulauskui, paskui aprodė bažnyčios aplinką. Kartu nusifotografavome, pabendravome. Išskirtinė viešnagė dvasios atgaiva. Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana yra rašiusi: Žmogus į žemę ateina ne tam, kad krautų turtus, rinktų delnų plojimus, ieškotų garbės. Visa tai yra nepastovūs, beverčiai, nykūs blizgučiai. Mūsų tikslas turi būti amžinas. O amžinas tikslas mūsų sielos tobulumas. Tikime, kad Dievo garbinimas pasitelkiant sakralinę muziką, bažnytinio meno pažinimas yra mūsų amžinojo tikslo dalelė. Danutė Paškauskaitė Rimo Gicevičiaus nuotrauka
© 2014 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |