|
Kokie debesys temdo Dievo namus bažnyčią?..
Jau kuris laikas vidinis balsas neduoda man ramybės. Ragina rašyti apie katalikų bažnyčią, būtent, kaip mes elgiamės joje šv. Mišių metu. Šia tema reikia kalbėti ir rašyti paskatino įvykis bažnyčioje. Sekmadienį, per šv. Mišias, Pakylėjimo metu klūpojo vos keli žmonės, kiti tikintieji tiesiog stovėjo prie pat Didžiojo altoriaus, nes žmonių tą dieną bažnyčioje buvo nemažai. Po Pakylėjimo kunigas ištarė žodžius: Dabar atsistokite. Ir tai jis pakartojo keletą kartų, o žodžio atsiklaupkite jis nepaminėjo nei karto. Po šv. Mišių neištvėriau ir nuėjau pas tą kunigą paklausti, kur dingo žodis atsiklaupkite? Kunigo atsakymas mane privertė sunerimti. Jis pasakė, kad dabar per šv. Mišias nebūtina klauptis. Savęs klausiu, ką tada veikiame bažnyčioje. Darosi keista, kad ir senyvo amžiaus tikintieji staiga užmiršta, kur jie yra ir ką veikia bažnyčioje, kad jie atėjo į Dievo namus, į Dievo šventovę ir yra Dievo akivaizdoje! Kur pradingo pagarbi Dievo baimė? Ar į bažnyčią ateiname kaip į teatrą, koncertą gerai dvasiškai praleisti sekmadienio valandas. Ir pagalvojame, jog įvykdėme 3-iąjį iš 10 Dievo įsakymų sekmadienį švęsk. Kur pradingo tikroji šv. Mišių prasmė? Kaip išsitrynė ribos, skiriančios pasaulį nuo Dvasios? Jei Dievo tarnas kunigas (jau nekalbu apie pasauliečius tikinčiuosius), eidamas pro Didįjį altorių, kur žiba raudona lempelė (tikrai ne šviesoforo akis, o pats Švenčiausiasis Sakramentas), išdrįsta tik nežymiai linktelėti galva. Anksčiau kaimuose, ruošdami Pirmajai Šv. Komunijai, mokė net kuriuo keliu priklaupti, kaip atsistoti ir kaip sudėjus kojas klūpoti. Ir visa tai buvo tais laikais, kaip ruošti vaikus Pirmajai Komunijai kunigams apskritai buvo draudžiama! O dabar, pasirodo, viskas galima ir leidžiama. Net ir per patį Pakylėjimą nebūtina atsiklaupti, nes juk kietos grindys... Pasakyčiau, kad minkštas ir drungnas tikėjimas, kuris veda į niekur! Ar pamiršome Jėzaus žodžius: Jei būsi drungnas, aš išspjausiu tave iš savo burnos. Garbus šviesios atminties kunigas, vienuolis kapucinas, vadinamas tiesiog Tėvu Stanislovu, ne veltui sakė: Taip viskas minkšta, taip minkšta... O dabar jau ne tik minkšta, bet, pridėčiau, ir nudvasinta toje pačioje Bažnyčioje. Kaip bebūtų juokinga ir kvaila, jei nebūtų liūdna: puikus pavyzdys tikintiesiems, vadinamieji metiniai katalikai, lankantys bažnyčią tik išskirtinėmis švenčių dienomis t.y. per Šv. Kalėdas, Šv. Velykas. Teko matyti, kai toks metinis tikintysis, eidamas pro Didįjį altorių, priklaupė ir net persižegnojo, mat ankščiau taip buvo priimta... Bet taip jau nesielgia dabartiniai kunigai, nes dabar taip priimta! Juk visa tai nieko bendro neturi su dvasia. Stebėtina, kad Švenčiausiąjį Sakramentą pagarbiname, ačiū Dievui, vis dar klūpėdami, o tą patį Švenčiausiąjį Sakramentą, tikrąjį Švenčiausiojo Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują, priimame stačiomis! Taigi kas mums draudžia įsidėti Kristų, pavyzdžiui, į rankinę ar kišenę, jei jau galime Ostiją paimti, kaip naujomis, labiau užsienyje priimtomis taisyklėmis įprasta, ir į ranką?! Štai kur įžiūriu esmę, jei man rūpi, kas vyksta mano, tavo ir visų mūsų Bažnyčioje! Dėl to man skauda širdį ir ne vis vien, kad tas mažas, baltas duonos gabaliukas Jėzus tampa be jokios pagarbos ir be apsaugos! Tikrai pasigendu diskusijų, teologų aiškinimų šiuo svarbiu ir pagrindiniu katalikui klausimu.
Dar keli šv. Mišių momentai, verčiantys sunerimti... Šv. Mišių metu, kunigui sakant:Šventas, Šventas, Šventas ir Dievo avinėli, dabar jau visi katalikai stovi, kai yra pasakyta: Kiekvienas kelis priklaups Žemėje, Danguje ir po žeme. O mes stati! Manau, prieisime iki to, kad laidosime žmones karstuose ne gulinčius, o stačius! Ne veltui yra toks liaudies posakis, turbūt jau mūsų pamirštas: Ko stovi, kaip baslį prarijęs. Galvoju, šiuo atveju ne baslį, bet velnio sėklą gerai įryjame! Ir ši velnio sėkla nuostabiai suvešėjo pačioje Bažnyčioje, pasėdama ydą, netarnausiu, vadinasi, nesiklaupsiu! Piktasis puikiai skinasi kelią Katalikų Bažnyčioje tarp tikinčiųjų ir kunigų. Ne veltui knygoje Marija kalba savo mieliesiems kunigams apie visa tai kalbama, cituoju pažodžiui: Aš verkiu, nes Bažnyčia ir toliau eina keliu smukimo, tikrojo tikėjimo praradimo, apostazijos ir klaidų, kurios plinta vis labiau ir labiau, be jokių pastangų pasipriešinti. Tuo būdu pamažu nuslopinami visi išoriniai ženklai, rodantys tikėjimą tikruoju Jėzaus buvimu Eucharistijoje kaip, pavyzdžiui, klūpojimas... Ir nereikia tada stebėtis, kai vis daugiau kunigų, pasiekusių ir didesnių dvasinių aukštumų, palieka savo ganomuosius ir išeina iš dvasinio luomo į... pasaulį. O gal Bažnyčioje jie nerado tikrosios dvasios ir sakralumo?! Skaitytojas tegul nepagalvoja, kad prieštarauju pačiai Katalikų Bažnyčiai ir kritikuoju tikinčiuosius. Anaiptol, labai myliu Katalikų Bažnyčią, Ją labai branginu kaip Dievo namus, Dievo Šventovę ir patį Šventorių aplink Bažnyčią, kuriame, turbūt jau pamiršome, nevalia rūkyti ir netinkamai elgtis. Su Bažnyčia esu dvasiškai susiliejęs jau nuo pat vaikystės, kai mus, mažus vaikus, tėvai palikdavo ištisomis vasaromis pas mamos brolį kun. Lionginą Kunevičių, tikrą Lietuvos patriotą, vieną iš Aušros iniciatorių, redaktorių ir leidėjų. Pas jį dažnai atvažiuodavo tuometinis kun. Pranas Račiūnas ir jo bendražygis dabartinis arkivyskupas Sigitas Tamkevičius ir kiti. Taigi mes, vaikai, tiesiog užaugome Bažnyčioje ir klebonijoje. Apačioje vykdavo šv. Mišios, o antrame aukšte kambarėlyje gyvenome mes, vaikai. Gal ir daugžodžiauju, nesu rašytojas, tačiau nenoriu būti blogu pranašu ir manau, kad jei dabar nesiklaupsime pagarbiai ant kelių prieš Dangaus ir Žemės Kūrėją Jo namuose (bažnyčioje), vėliau gali būti per vėlu, ir nepadėti, kai ir kniūbsti parkrisime ant kelių...
Pabaigti šį rašinį norėčiau žodžiais, užrašytais mano dėdės kunigo Pirmosios Šv. Komunijos proga ant atviruko su Šv. Mergelės Karalienės atvaizdu: Ramūnai, mylėk Dievą būsi laimingas. Tikiu ir patiriu savo gyvenimu, kad kaip tik tai ir yra viso šio ir amžinojo gyvenimo laimės pamatas.
Ramūnas KURKLINSKAS
P.S. Mūsų viltis Viešpatyje Jis mūsų pagalba ir skydas. Jis linksmina mūsų širdis, nes mes pasitikime Jo Šventuoju vardu. Tebūna su mumis Tavo ištikimoji meilė, nes mes į Tave žvelgiame psalmė 33.
Kviečiame tikinčiuosius nelikti abejingus šiems dalykams ir ieškant atsakymo, kviečiame skaitytojus, ypač kunigus, pareikšti savo mintis šiuo klausimu.
© 2014 XXI amžius
|