Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Lietuvos pogrindžio Bažnyčios balsas pasaulyje

Vyskupas Paulius Baltakis OFM

Vyskupas Paulius Baltakis OFM su jį iš Lietuvos atvykusiais pasveikinti pranciškonais

Vyskupas Paulius Baltakis OFM su grupe parapijiečių

Vyskupas Paulius Baltakis OFM

Kun. Benediktas Jurčys OFM rodo vyskupo Pauliaus Baltakio jubiliejams skirtą juostą Virgilijaus Griciaus nuotraukos

Rugpjūčio 30 dieną, šeštadienį, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kenebunkporto Šv. Antano pranciškonų vienuolyne, vyko pranciškono vyskupo Pauliaus Antano Baltakio 90 metų amžiaus ir 30 metų vyskupystės šventė. Jis buvo Šventojo Sosto paskirtas išeivijos lietuvių katalikų vyskupu nuo 1984 iki 2003 metų. Šių įsimintinų sukakčių minėjime dalyvavo Portlando (Maino valstija) vyskupas Robertas P. Deeley, Lietuvos Vyskupų Konferencijos vicepirmininkas vyskupas Rimantas Norvila, Lietuvos Vyskupų Konferencijos atstovas pasaulio lietuvių sielovadai prelatas Edmundas Putrimas, Lietuvos Pranciškonų Šv. Kazimiero provincijos viceministras kun. Algirdas Malakauskis OFM. Vyskupą P. Baltakį OFM pasveikinti susirinko gausus būrys pasaulio lietuvių iš įvairių JAV, Kanados ir Lietuvos vietų. Vyskupui P. Baltakiui dėkota už jo sielovadinį darbą, lietuvių kalbos ir tikybos pamokas, tėvišką rūpestį, krikšto ir santuokos sakramentus ir parodytą meilę. Sunku žodžiais apibūdinti, koks brangus mūsų tautai, pogrindyje veikusiai Lietuvos Katalikų Bažnyčiai ir pranciškonų ordinui vyskupas P. Baltakis OFM – iš jo galime ir turime mokytis tikėjimo, tarnystės uolumo ir paprasto nuoširdumo.

Šia proga prelatas Edmundas Putrimas, atsakingas už Pasaulio lietuvių išeivių sielovadą, ir Lietuvos pranciškonų provincijos vadovas kun. Astijus Kungys OFM pasakoja apie šios Dievo palaimintos asmenybės gyvenimo kelią.

Prel. E. Putrimas:

Vyskupo Pauliaus Baltakio gyvenimo istorija yra  vingiuota kaip ir daugelio karo kartos žmonių. Gausioje vienuolikos vaikų šeimoje gimęs Paulius iš Anykščių krašto išvyko studijuoti į Kauno kunigų seminariją, bet netrukus nacių buvo suimtas iš išvežtas priverstiniams darbams. Laimingai sulaukęs karo pabaigos ir užbaigęs studijas Belgijoje, kunigystės šventimus priėmė Jungtinėse Amerikos Valstijose ir vaisingai dirbo kartu su Šiaurės Amerikos pranciškonų brolija, vėliau penkiolika metų praleido Kanadoje, Toronto Prisikėlimo parapijoje. Į Kanadą pranciškonas atvyko kaip tik tuo metu, kai kūrėsi parapija ir buvo statoma bažnyčia. Dauguma parapijiečių patys buvo karo pabėgėliai, atvykę į šalį su vienu lagaminu, ieškodami darbo, tačiau rado motyvacijos ir laiko ne tik paaukoti lėšų, bet patys dirbo, statė bažnyčią. Mums tai – kilnus pavyzdys. Kai skundžiamės dėl sunkmečio, prisiminkime pirmuosius emigrantus, kurie, nepaisydami nieko, sugebėjo statyti bažnyčias, kurti parapijas. Tėvas Paulius skyrė daug laiko ir energijos, padėdamas suorganizuoti krepšinio komandą „Aušra“, subūrė jaunimą. Ši komanda iki šiol treniruojasi kartą per savaitę, žaidžia su vietinėmis komandomis bei dalyvauja Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo sporto sąjungos (ŠALFASS) turnyruose. Pats užaugau pranciškonų stovykloje „Kretinga“, kurios iniciatorius buvo tėvas Paulius, o dabar jau 32 metus esu ten kapelionas. Tėvas Paulius su grupe parapijiečių ieškojo tinkamos vietos ir pavyko įrengti ją laukinėje vietoje, šimtmečiais nekirstame miške.

1984 m. birželio 13 d. šv. popiežius Jonas Paulius II paskyrė tėvą P. Baltakį išeivijos lietuvių vyskupu. Jis buvo pirmasis vyskupas, paskirtas tokioms pareigoms. Prieš jį Vokietijoje tarnavo vyskupas Antanas Deksnys, o Amerikoje Ex officio dirbo vyskupas Vincentas Brizgys, tačiau nė vienas neturėjo tokio statuso. JAV vyskupų konferencija priėmė vyskupą Paulių visateisiu nariu. Tai buvo didelis laimėjimas, kuriuo Amerika pripažino Sovietų Sąjungos okupuotą Lietuvą ir pogrindyje veikusią Katalikų Bažnyčią bei jos siekius. Tėvas P. Baltakis buvo Lietuvos pogrindžio Bažnyčios balsas pasaulyje. Jis daug prisidėjo, kad „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ plistų pasaulyje, o būdamas Lietuvių Katalikų religinės šalpos pirmininku, padėjo finansiškai paremti pogrindžio Bažnyčią.

Pirmoji sielovados raštinė sąmoningai įkurta Niujorke, kaip svarbiame pasauliniame centre, – čia juk įsikūrusi ir Jungtinių Tautų būstinė. Interneto dar nebuvo, viskas rašyta laiškais. Telefoniniai ryšiai su Lietuva buvo griežtai kontroliuojami. Vyskupai A. Deksnys ir V. Brizgys savo patirtimi labai padėjo tėvui Pauliui pradėti savo tarnystę.

1987 metų rugpjūtį, per Žolinę, vyskupas P. Baltakis OFM pirmą kartą nuvyko į Rytų bloką aplankyti Punsko ir Seinų kraštą. Sunku pasakyti, kas tuo metu buvo sunkiau: lietuvių katalikų vyskupui gauti vizą į Lenkiją, ar žmogui išsilaipinti Mėnulyje. Žinių dėl vizos išdavimo teko laukti iki pat numatytos kelionės išvakarių. „Tik aštuntą vakaro tėvas Paulius sulaukė skambučio iš Lenkijos konsulato Niujorke, jį pakvietė atvykti ir išdavė vizas“, – pasakoja prel. E. Putrimas, lydėjęs vyskupą šioje kelionėje. Varšuvoje muitininkai visą valandą kvotė vyskupą, o kai galiausiai paleido, delegacijos niekas taip ir nepasitiko. Tik paskambinę į kuriją keliautojai sužinojo, kad vietos vyskupas, pats kvietęs aplankyti Punską ir Seinus, dar nebuvo gavęs vysk. P. Baltakio laiško, išsiųsto prieš tris savaites. Tai buvo labai svarbi kelionė – lietuvis vyskupas pirmą kartą apsilankė Seinų krašte prie Lietuvos sienos, – ir rimtas smūgis saugumiečiams, kurie darė viską, kad pakenktų kelionei. Kitą dieną, visų nuostabai, vyskupas jau buvo Punske. Kadangi telefoniniai pokalbiai buvo sekami, svečiai iki išnaktų važinėjo po kaimus, belsdamiesi į langus ir žadindami žmones, pranešdami apie vyskupo viešnagę. Žinia neįtikėtinai greitai pasklido iš lūpų į lūpas. Žmonės labai iškilmingai pasitiko vyskupą. Pirmą kartą Lomžos vyskupas pasakė: „Jūs stovite ant savo žemės. Gerbkite savo kultūrą ir kalbą“. Taip pradėtas laužyti ledas tarp Rytų ir Vakarų. Vyskupas nuvyko ir prie Lietuvos sienos, tačiau prisistatė saugumiečiai, kurie neleido labiau prisiartinti.

Išeivija, raginama vyskupo Pauliaus, labai stipriai įsijungė į dvi šventes – 1984-aisiais minėtą šv. Kazimiero mirties 500 metų jubiliejų ir 1987 metais vykusį Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejų. Vyskupas subūrė išeiviją ir vienijo ją su Lietuvos Bažnyčia. Čia svarbų vaidmenį atliko ir šv. popiežius Jonas Paulius II.

Kun. Astijus Kungys OFM:

Pranciškonas

Apie 1990-uosius pirmą kartą atvykęs į Niujorką, sutikau vyskupą Paulių Baltakį tarp Amerikos pranciškonų, buityje, kasdienybėje. Kadangi tuo metu vyskupas vadovavo Lietuvių katalikų religinės šalpos fondui (LKRŠ), broliai jam buvo skyrę atskirą darbo kambarį. Man padarė didžiulį įspūdį jo kuklumas: atvažiuoji į Ameriką, išsivysčiusius Vakarus, ir sutinki tokį paprastą, nuoširdų žmogų. Vyskupas P. Baltakis, 1984-aisiais paskirtas visų užsienio lietuvių vyskupu, aplankė visas lietuvių parapijas pasaulyje. Pasiekė ne vien Europą, Aziją ar Naująją Zelandiją, bet apsilankė ir Rusijoje – Novosibirske ir kitur. Tačiau „Kiekvienąsyk, kai būdavo neišvykęs, visada dalyvaudavo maldose kartu su broliais. Vyskupas yra maldos žmogus. Man buvo gana neįprasta, kai pavalgius matydavau, jog vyskupas pasiima savo lėkštę ir nuėjęs į virtuvę ją išplauna. Įstrigo faktas, kad vyskupui P. Baltakiui buvo visiškai natūralu, jog vienuolyno viršininko žodis turi būti paskutinis. Broliai jo niekada nevadino ekscelencija – paprastai visada kreipiasi „tėve Pauliau“, o prie žmonių dažniausiai – „vyskupe Pauliau“. Santykiai visada išliko broliški.“

Yra kita charakteringa detalė, daug pasakanti apie vyskupą. Kai jis baigė eiti išeivijos lietuvių vyskupo pareigas, turėjo visą teisę įsigyti butą, turėti sekretorių, savo kontorą ir gyventi savarankiškai. Tai – visai įprastas dalykas vyskupams ar kardinolams, kurie nebegrįžta į vienuolinę bendruomenę. Vyskupas P. Baltakis, vos baigęs savo tarnystę, iškart atvažiavo į Kenebunkportą, gavo čia celiukę ir gyveno toliau kaip kiti broliai. Pastaruoju metu jis prastai mato dėl nesėkmingos kataraktos operacijos, tačiau kaskart nustebina atsiųsdamas ranka rašytą laišką ar sveikinimą. Puikiai naudojasi kompiuteriu, tačiau sveikinimo laiškus visada rašo ranka.

Man vyskupas Paulius kelia pagarbą pirmiausia kaip žmogus, stipriai Dievą pamilęs... Jo pašaukimas susiformavo Belgijoje, kur baigė kunigų seminariją ir tapo kunigu. Atvykęs į Torontą, išliejo Dievo meilę ten gyvenusiems. Niekada neakcentavo tradicijų, lietuvybės ar katalikiškumo, laukiamo stebuklo sugrįžti į tėvynę. Ne. Jis ugdė žmones labai praktiškais dalykais, ne vien pamokslais, bet labiausiai bendravimu. Įkūrė „Aušros“ klubą – sporto mokyklą. Šalia Toronto broliai nupirko žemės prie didelio ežero ir ten jo iniciatyva išaugo stovyklavietė, kurią pavadino „Kretinga“. Siekė, kad jaunoji išeivijos karta ne tik nenutautėtų, bet ir augtų tikėjime. Matėme, kokios buvo Pirmosios Komunijos šventės, kitos iškilmės.

Užaugęs didelėje šeimoje, ir vienuolyne būdamas kūrė šeimą. Jam nebuvo svetimų, todėl visi išeivijoje jį labai mylėjo, nepaisydami pasitaikančių nesutarimų. Vyskupas labai skaudžiai išgyveno, kai, mažėjant lietuvių bendruomenėms, būdavo uždaromos bažnyčios, kai grupė pagyvenusių lietuvių nebesugebėdavo išlaikyti maldos namų. Pastaruoju metu jis minėjo, jog gyvena remdamasis tarsi dviem poliais: pirmiausia turi tartis su JAV vyskupais dėl parapijų uždarymo, džiaugėsi, kad Lietuvoje vis gimsta ir auga nauji bažnytiniai judėjimai, pasauliečių grupės ir t. t. Jis įžvelgė Dievo veikimą – jei vienur gyvenimas apmiršta, tai atgimsta kitur.

Niekada negirdėjau iš jo lūpų jokių pretenzijų. Grįžęs kaip emeritas, atsisakė vairuoti automobilį. Niekada nenorėjo būti našta broliams. Man vyskupas P. Baltakis atrodo dar visai jaunas. Kai kurie broliai sudaro brandžių, solidžių, išminties kupinų vyrų įspūdį, o jis – toks jaunas. Nepasakysi, kad jam šito trūktų, tačiau jis bendrauja tarsi jaunas.

Sakau: „Tėve Pauliau, ar galiu užeiti po vakarienės?“ – „Jo, jo, užeik.“ Jis skaito, seka žinias, bet kai yra jo ramybės laikas, dažnai klausosi muzikos. Sykį užeini, skamba klasika. Kitą sykį – jau lietuviškos charizmatinės giesmės. Tai – žmogus, kuris viską supranta, nėra siaurų pažiūrų.

Vyskupas

Tapęs vyskupu, P. Baltakis rūpinosi ne tik lietuvių parapijų gyvenimu, bet ir bendravo su visais išeivijoje veikusiais ordinais bei kongregacijomis. Stipriausi tuo metu JAV buvo jėzuitai, marijonai bei pranciškonai, saleziečių centras buvo Italijoje. Jis jautė, kad jo pareiga – lankyti ir paremti moterų kongregacijas, tačiau į jų reikalus nesikišo. Didžiausio dėmesio sulaukdavo pasauliečių organizacijos: Lietuvos vyčiai, Katalikių moterų draugija, ateitininkai... Ypač aktyviai dalyvavo skautų veikloje – dar būdamas kunigas, daugelį metų buvo jų kapelionas.

Vysk. P. Baltakis OFM skirdavo laiko ne tik kultūrinei veiklai, bet ir JAV, Kanados, Australijos lietuvių bendruomenių, kurios buvo tarsi savotiškos mažos valstybės, gyvenimui. Pavyzdžiui, JAV lietuviai svarstė, kokį poveikį galėtų padaryti tuometinei sovietų Lietuvos valdžiai. Jie kreipėsi net į JAV prezidentą, prašydami tarpininkavimo užtikrinti tikinčiųjų laisvę.

Vyskupas Paulius – gilios erudicijos, plačių pažiūrų žmogus – puikiai jautė visą išeivijos gyvenimo pulsą. Jo dėka pasaulio lietuvių bendruomenės suvažiavimuose, kurie dabar vyksta Lietuvoje, visada dalyvaudavo daug kunigų. Katalikų Bažnyčia pasaulio lietuvių bendruomenėje užėmė labai svarbią vietą. Sakyčiau, kad didžioji mūsų išeivijos inteligentijos dalis atėjo būtent iš katalikų parapijų.

Svarbu ir tai, kad vyskupas Paulius buvo įtrauktas į JAV vyskupų konferenciją kaip tikrasis jos narys ir turėjo didelį autoritetą. Jo dėka, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, JAV vyskupai parėmė ne vieno mūsų kunigo studijas užsienio universitetuose. JAV katalikai labai daug prisidėjo prie Lietuvos Bažnyčios sustiprinimo ir kunigų paruošimo.

Religinės šalpos fondo vadovas

Kai vyskupas P. Baltakis OFM perėmė vadovavimą LKRŠ fondui, darbuotojai praktiškai jau ruošėsi fondą uždaryti. Tačiau vyskupas juos paragino: „Pradėkime melstis“. Ir Dievo malonė tikrai ėmė veikti. Žinoma, ir pats faktas, kad vyskupas tapo fondo vadovu, labiau atkreipė žmonių dėmesį. Mano galva, dabar fondas išsuka iš to dvasinio kelio. Didžiausią dėmesį skiria apskaičiavimui, pragmatizmui, nepasitiki Dievu – darosi finansinis fondas. Anksčiau viskas rėmėsi pasitikėjimu Apvaizda. Vysk. P. Baltakis OFM sakydavo: „Duodame, šiandien Lietuva prašo, šiandien ir duodame. Jeigu reikės, Dievas papildys“. Fondas turėjo nedidelį nejudinamą rezervą, tačiau imdavo ir iš jo, bet, atėjus laikui, kasa visada pasipildydavo. Dabar, man atrodo, įsivyrauja šio pasaulio logika, nejaučiama malonės veikimo, viskas apskaičiuota, procentai ... Religinėje šalpoje atsiskleidė, kad Dievas veikia, jei juo pasitikima. Jie beveik 100% finansuodavo visus poreikius. Dabar, žinoma, prašymų yra kur kas daugiau, bet viskas daug mažiau finansuojama. Pirmoji komanda tikrai turėjo polėkį, ir Direktorių taryba pasitikėjo vyskupu, nebijojo rizikuoti. Gyveno tarsi žydai dykumoje, turėjo manos tik tai dienai – pinigų būdavo tik tiems metams, ir tiek užtekdavo. Tai – įdomus fenomenas.

Ryšiai su Vatikanu

Vysk. P. Baltakis ir dabartinis kardinolas Audrys Juozas Bačkis, kuris tuo metu dirbo Vatikane, buvo puikus tandemas. 1984-aisiais P. Baltakis priėmė vyskupo šventimus, nes Vatikanas atkreipė dėmesį, kad Lietuvai reikia naujo vyskupo. Tais metais minėtas šv. Kazimiero 500 metų mirties jubiliejus, tad buvo gera proga lietuviams suteikti naują postūmį, bet broliai pranciškonai Toronte prarado tokį aktyvų kunigą.

Romos Šv. Kazimiero kolegija tuo metu buvo svarbus lietuvių kunigų centras. Šv. Petro bazilikoje, Vatikane, yra Aušros Vartų koplyčia. Vysk. P. Baltakis OFM čia atvažiuodavo kaip į savo namus. Galime žavėtis lietuviais, sugebėjusiais sukurti tokias institucijas ir vykdyti tokią plačią veiklą, neturint nei savo krašto, nei vadovų. Juk turėjome net savo diplomatus, ambasadas.

Išmintinga ir veikli anos kartos inteligentija – nepaprastai svarbus visos tautos paveldas. Viso to žiedas, galima sakyti, yra vyskupas P. Baltakis OFM, kuris kadaise įnešė didžiulį indėlį į visos išeivijos gyvenimą.

Pagal bernardinai.lt
Dainos Čyvas nuotraukos

© 2014 „XXI amžius“